„Septuaginta“ — naudinga praeityje ir dabar

VIENAS įtakingas etiopas iš Jeruzalės keliavo namo. Važiuodamas per dykumą jis garsiai skaitė religinio turinio ritinį. Perskaityto teksto paaiškinimas vyrą taip paveikė, kad nuo tos akimirkos jo gyvenimas pasikeitė. (Apaštalų darbų 8:26-38) Izaijo 53:7, 8 eilutes jis skaitė iš paties pirmojo Biblijos vertimo. Tai vertimas į graikų kalbą, vadinamas Septuaginta. Daugelį amžių jis buvo toks svarbus skleidžiant  Biblijos žinią, kad vadinamas Biblijos vertimu, pakeitusiu pasaulį.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis Septuaginta buvo parengta? Kodėl reikėjo tokio vertimo? Kiek bėgant amžiams jis buvo naudingas? Ko Septuaginta gali mus pamokyti šiais laikais?

Parengta graikiškai kalbantiems žydams

Kai 332 m. p. m. e. sugriovęs finikiečių miestą Tyrą Aleksandras Didysis įžygiavo į Egiptą, jį sutiko kaip išvaduotoją. Ten jis įkūrė Aleksandrijos miestą, kuris vėliau tapo senojo pasaulio mokslo centru. Trokšdamas paskleisti graikų kultūrą užkariautose tautose, Aleksandras visoje savo didžiulėje karalystėje įvedė bendrinę graikų kalbą (koinė̃).

Trečiajame amžiuje p. m. e. Aleksandrijoje apsigyveno daugybė žydų. Čia persikėlė nemažai tų, kurie pasibaigus Babilono tremčiai gyveno ne Palestinoje, bet už jos ribų, išsibarstę kolonijomis. Kiek šie žydai mokėjo hebrajiškai? Maklintoko ir Strongo Cyclopedia rašoma: „Gerai žinoma, jog iš Babilono nelaisvės grįžę žydai senąją hebrajų kalbą buvo beveik pamiršę, todėl Palestinos sinagogose skaitomi Mozės knygų tekstai jiems būdavo aiškinami chaldėjiškai... Aleksandrijos žydai hebrajiškai galbūt mokėjo dar mažiau; jie bendravo Aleksandrijos graikų kalba.“ Todėl Aleksandrijoje, matyt, susidarė palankios aplinkybės versti Hebrajiškuosius raštus į graikų kalbą.

Antrajame amžiuje p. m. e. gyvenęs žydas Aristobulas rašė, jog hebrajų Įstatymas buvo baigtas versti į graikų kalbą valdant Ptolemėjui Filadelfui (285—246 m. p. m. e.) Nuomonės, ką Aristobulas laikė „Įstatymu“, skiriasi. Vieni mano, jog jis turėjo omenyje tik Penkiaknygę, kiti — visus Hebrajiškuosius raštus.

Kad ir kaip buvo, sakoma, jog prie to pirmojo Šventojo Rašto rašytinio vertimo iš hebrajų į graikų kalbą darbavosi 72 žydų mokslininkai. Vėliau tas skaičius buvo suapvalintas iki 70. Todėl vertimas buvo pavadintas Septuaginta, tai yra „septyniasdešimt“, ir pažymėtas romėnišku skaičiumi LXX. Antrojo amžiaus p. m. e. pabaigoje graikų kalba jau buvo galima skaityti visus Hebrajiškuosius raštus. Todėl Septuaginta imta vadinti visų Hebrajiškųjų raštų vertimą į graikų kalbą.

Naudinga pirmajame amžiuje

Graikiškai kalbantys žydai Septuaginta plačiai naudojosi kaip iki Jėzaus Kristaus, taip ir jo bei jo apaštalų laikais. Daugelis žydų ir prozelitų, susirinkusių į Jeruzalę per 33 m. e. m. Sekmines, buvo iš Azijos, Egipto, Libijos, Romos ir Kretos — sričių, kuriose žmonės kalbėjo graikiškai. Be abejo, jie skaitė būtent Septuagintą. (Apaštalų darbų 2:9-11) Todėl pirmajame amžiuje šis vertimas turėjo įtakos gerosios naujienos skleidimui.

Pavyzdžiui, kalbėdamasis su žmonėmis iš Kirėnės, Aleksandrijos, Kilikijos ir Azijos, mokinys Steponas sakė: „Juozapas pasiuntė [brolius] parkviesti savo tėvo Jokūbo ir visos šeimynos — septyniasdešimt penkių asmenų.“ (Apaštalų darbų 6:8-10; 7:12-14) Hebrajiškame tekste Pradžios knygos 46 skyriuje rašoma, jog Juozapo giminaičių buvo septyniasdešimt. Bet Septuagintoje nurodomas skaičius septyniasdešimt penki. Tikriausiai Steponas citavo iš Septuagintos. (Pradžios 46:20, 26, 27)

Apaštalas Paulius savo antrosios ir trečiosios misionieriškos kelionės po Mažąją Aziją ir Graikiją metu skelbė daugeliui  dievobaimingų nežydų ir „dievobaimingų graikų“. (Apaštalų darbų 13:16, 26; 17:4) Šie žmonės tapo dievobaimingais, tai yra pradėjo garbinti Dievą, todėl, kad apie jį įgijo žinių iš Septuagintos. Skelbdamas tiems graikiškai kalbantiems žmonėms, Paulius dažnai citavo šį vertimą arba rėmėsi juo. (Pradžios 22:18; Galatams 3:8)

Krikščionių graikiškuosiuose raštuose yra maždaug 320 tikslių Hebrajiškųjų raštų citatų, o iš viso, įskaitant atpasakotas mintis, jais remiamasi apie 890 kartų. Dauguma šių citatų ir nuorodų pagrįstos Septuaginta. Taigi įkvėptuose Krikščionių graikiškuosiuose raštuose Hebrajiškųjų raštų citatos paimtos ne iš hebrajiškųjų rankraščių, bet iš šio vertimo. Tai tikrai buvo reikšminga. Jėzus išpranašavo, jog geroji Karalystės naujiena bus paskelbta visoje žemėje. (Mato 24:14) Kad tai būtų įvykdyta, Jehova savo įkvėptą Žodį leido išversti į daugelį pasaulio kalbų.

Naudinga šiais laikais

Septuaginta tebėra naudinga šiais laikais; ji padeda surasti perrašinėtojų klaidas, kurių galbūt netyčia įsivėlė vėliau perrašytuose hebrajiškuosiuose rankraščiuose. Pavyzdžiui, Pradžios 4:8 skaitome: „Kainas tarė savo broliui Abeliui: ‘Išeikime į lauką!’ Jiems esant lauke, Kainas pakilo prieš savo brolį Abelį ir jį užmušė.“ (Jr)

Hebrajiškuosiuose rankraščiuose, datuojamuose dešimtuoju m. e. amžiumi, sakinio „Išeikime į lauką!“ nėra. Tačiau į senesniuosius Septuagintos rankraščius ir keletą kitų ankstesnių šaltinių jis įtrauktas. Hebrajiškuosiuose rankraščiuose yra žodis, po kurio paprastai eina tiesioginė kalba, bet juo sakinys ir baigiasi. Kas atsitiko? Pradžios 4:8 du iš eilės sakiniai baigiasi posakiu, reiškiančiu „lauke (į lauką)“. Maklintoko ir Strongo enciklopedijoje aiškinama: „Hebrajų perrašinėtojui [tas] žodis tikriausiai praslydo pro akis, ... nes juo baigiasi abu sakiniai.“ Todėl pirmesnįjį posakį „Išeikime į lauką!“ jis galbūt nepastebėjęs praleido. Be abejo, Septuaginta, kaip ir kiti išlikę senesnieji rankraščiai, gali padėti nustatyti vėlesnėse hebrajiškų tekstų kopijose atsiradusias klaidas.

Kita vertus, klaidų gali pasitaikyti ir Septuagintos kopijose, todėl kartais graikiškajam tekstui patikslinti remiamasi hebrajiškuoju. Toks hebrajiškųjų rankraščių sulyginimas su graikiškaisiais bei vertimais į kitas kalbas padeda surasti vertimo bei perrašinėtojų klaidas ir garantuoja mums perteikiamo Dievo Žodžio tikslumą.

Iki mūsų dienų išlikę visos Septuagintos egzemplioriai datuojami ketvirtuoju m. e. amžiumi. Šiuose rankraščiuose ir jų vėlesnėse kopijose nėra Dievo vardo, Jehova, hebrajų kalba žymimo tetragrama (JHVH). Vietoje hebrajiškame tekste esančios tetragramos vartojami graikų kalbos žodžiai, reiškiantys „Dievas“ arba „Viešpats“. Tačiau daug kas paaiškėjo, kai maždaug prieš 50 metų Palestinoje buvo padarytas vienas atradimas. Grupė, tyrinėjusi olas netoli Negyvosios jūros vakarų kranto, atkasė vieno seno odos ritinio (12 pranašų nuo Ozėjo iki Malachijo knygų graikų kalba) liekanas. Raštai buvo datuojami nuo 50 m. p. m. e. iki 50 m. e. m. Šiuose senesniuose fragmentuose tetragrama nebuvo pakeista graikiškais žodžiais, reiškiančiais „Dievas“ ir „Viešpats“. Taigi pasitvirtino faktas, kad iš pradžių Šventojo Rašto vertime, Septuagintoje, Dievo vardas buvo vartojamas.

1971-aisiais buvo leista publikuoti senovinio papiruso ritinio (Fouad 266 papyri) fragmentus. Ką atskleidė šios antruoju ar  pirmuoju amžiumi p. m. e. datuojamos Septuagintos dalys? Jose irgi buvo išlikęs Dievo vardas. Šios senos Septuagintos ištraukos yra tvirtas įrodymas, kad Jėzus ir jo pirmojo amžiaus sekėjai žinojo ir vartojo Dievo vardą.

Šiandien Biblija yra labiausiai verčiama knyga. Bent dalį jos savo gimtąja kalba gali skaityti per 90 procentų žmonių. Mes ypač dėkingi už tikslų, šiuolaikišką „Šventojo Rašto naujojo pasaulio vertimą“, kuris visas ar dalimis prieinamas jau daugiau kaip 40 kalbų. „Šventojo Rašto naujojo pasaulio vertime su nuorodomis“ yra šimtai išnašų su nuorodomis į Septuagintą ar kitus senuosius rankraščius. Iš tikrųjų Septuaginta tebėra įdomi bei vertinga mūsų laikų Biblijos tyrinėtojams.

[Iliustracija 26 puslapyje]

Mokinys Pilypas aiškino ištrauką, perskaitytą iš Septuagintos

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Apaštalas Paulius dažnai cituodavo iš Septuagintos