Aukos, duodamos su džiaugsmu

ŽENIVAU, gyvenantis vargšų rajone šiaurės rytų Brazilijoje, žmoną ir vaikus išlaikė iš skurdaus uždarbio tarnaudamas ligoninės apsaugos darbuotoju. Nors tekdavo kęsti nepriteklių, Ženivau sąžiningai mokėjo dešimtinę. „Kartais mano šeima badaudavo, — pasakoja jis glostydamas pilvą, — bet aš troškau atiduoti Dievui geriausią dalį, kad ir ko reikėtų atsisakyti.“

Praradęs darbą, Ženivau vis tiek duodavo dešimtinę. Pastorius ragino jį išbandyti Dievą — duoti didelę auką. Dvasininkas garantavo, kad Dievas už tai gausiai atlygins. Tad Ženivau nusprendė parduoti namą ir pinigus atiduoti bažnyčiai.

Tokių nuoširdžių aukotojų yra ne vienas. Daugelis vargšų pareigingai atiduoda dešimtinę, nes dvasininkų yra mokomi, kad dešimtinė — Biblijos reikalavimas. Ar tai tiesa?

Dešimtinė ir Įstatymas

Duoti dešimtinę reikalavo Įstatymas, Dievo Jehovos duotas 12 senovės Izraelio giminių prieš daugiau kaip 3500 metų. Tame Įstatyme buvo nurodyta, kad dešimtadalis žemės ir vaismedžių derliaus bei dešimta dalis bandos prieauglio būtų duodama Levio giminei už tarnybą prie padangtės. (Kunigų 27:30, 32; Skaičių 18:21, 24)

Jehova patikino izraelitus, kad Įstatymas ‘nebus jiems per sunkus’. (Pakartoto Įstatymo 30:11) Kol jie ištikimai laikėsi Jehovos įsakymų ir duodavo dešimtinę, susilaukdavo žadėto gausaus derliaus. Kaip atsargą izraelitai dar kaupdavo papildomą metinę dešimtinę, kurią suvartodavo tautai susiėjus švęsti religinių švenčių. Taip „ateivis, našlaitis ir našlė“ galėdavo pavalgyti iki soties. (Pakartoto Įstatymo 14:28, 29; 28:1, 2, 11-14)

Įstatymas nenumatė bausmės už dešimtinės nedavimą, bet kiekvienas izraelitas buvo moraliai įpareigotas taip palaikyti teisingą garbinimą. Jehova netgi apkaltino Malachijo dienų izraelitus, kurie nebeduodavo dešimtosios dalies, tuo ‘apsukdami jį dešimtinėmis ir atnašomis’. (Malachijo 3:8) Ar krikščionis, nemokančius dešimtinės, irgi galima panašiai kaltinti?

Pasvarstykime. Vienos šalies įstatymai paprastai negalioja kitoje šalyje. Pavyzdžiui, Britanijos įstatymas vairuotojams važiuoti kaire kelio puse netaikomas Prancūzijoje. Taip ir su dešimtinės įstatymu. Jis buvo dalis ypatingos sandoros, sudarytos tarp Dievo ir Izraelio tautos. (Išėjimo 19:3-8; Psalmyno 147:19, 20) Tik izraelitai buvo įpareigoti jo laikytis.

Be to, nors pats Dievas niekada nesikeičia, jo reikalavimai kartais keičiasi. (Malachijo 3:6) Biblijoje aiškiai sakoma, kad Jėzus savo pasiaukojama mirtimi 33 m. e. m. „ištrynė“, arba „panaikino“, Įstatymą ir kartu su juo įsakymą „imti iš žmonių dešimtinę“. (Kolosiečiams 2:13, 14; Efeziečiams 2:13-15; Hebrajams 7:5, 18)

Kaip krikščionys duoda

Tačiau teisingam garbinimui remti lėšų vis tiek reikėjo. Jėzus įgaliojo savo mokinius  ‘būti liudytojais ligi pat žemės pakraščių’. (Apaštalų darbų 1:8) Tikinčiųjų skaičiui augant krikščionys mokytojai ir prižiūrėtojai turėjo lankyti bei stiprinti susirinkimus. Kartais reikdavo pasirūpinti našlėmis, našlaičiais bei kitais vargstančiais bendratikiais. Kaip pirmojo amžiaus krikščionys padengdavo tokias išlaidas?

Apie 55 m. e. m. krikščionys nežydai Europoje ir Mažojoje Azijoje buvo skatinami padėti vargstančiam Judėjos susirinkimui. Laiške Korinto krikščionims apaštalas Paulius aprašo, kaip ta „rinkliava šventiesiems“ buvo organizuota. (1 Korintiečiams 16:1) Jus tikriausiai nustebins tai, ką Pauliaus žodžiai atskleidžia apie aukų rinkimą.

Aukoti apaštalas bendratikių nevertė. Priešingai, Makedonijos krikščionys, prispausti „didelių vargų“ ir „baisaus neturto“, patys ‘prašyte prašė malonės leisti prisidėti prie šventųjų šalpos’. (2 Korintiečiams 8:1-4)

Tiesa, Paulius ragino turtingesnius krikščionis sekti dosnių Makedonijos brolių pavyzdžiu. Bet, pasak vieno žinyno, jis ‘vengė įsakinėti, o veikiau prašė, patarė, skatino. Verčiami korintiečiai nebūtų taip nesavanaudiškai ir nuoširdžiai aukoję’. Paulius žinojo, kad „Dievas myli linksmą davėją“, o ne tą, kuris duoda „gailėdamas ar verčiamas“. (2 Korintiečiams 9:7, Brb)

Stiprus tikėjimas ir pažinimas bei nuoširdi meilė broliams turėjo paskatinti korintiečius duoti savanoriškai. (2 Korintiečiams 8:7, 8)

„Kaip yra širdyje nutaręs“

Užuot nurodęs aukos kiekį ar procentą, Paulius patarė ‘kiekvienam kas pirmąją savaitės dieną kiek atidėti iš to, ką nupelno’. (1 Korintiečiams 16:2, Jr, kursyvas mūsų) Nuolat atidėdami tam tikrą sumą, korintiečiai, Pauliui atvykus, nesijausdavo duodą nenoromis ar impulso pagauti. Kiek duoti, kiekvienas krikščionis nuspręsdavo pats ir aukodavo, ‘kaip širdyje nutaręs’. (2 Korintiečiams 9:5, 7)

Norėdami dosniai pjauti, korintiečiai turėjo dosniai sėti. Niekas nereikalavo atiduoti paskutinį kąsnį. ‘Nenoriu, kad jums tektų naštos’, — tikino Paulius. Aukos būdavo ‘girtinos, kas duodavo, kiek galėdavo, o ne kiek negalėdavo’. (2 Korintiečiams 8:12, 13; 9:6) Vėlesniame laiške apaštalas perspėjo: „Jeigu kas nesirūpina... namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8) Paulius neragino duoti pažeidžiant šį principą.

 Dar svarbu tai, kad Paulius rūpinosi „rinkliava [stokojantiems] šventiesiems“. Niekur Rašte nerandame, kad jis ar kiti apaštalai būtų rinkę aukas ar gavę dešimtines savo pačių tarnybai remti. (Apaštalų darbų 3:6) Nors Paulius visuomet džiaugdavosi susirinkimų siunčiamomis dovanomis, jis vengė apsunkinti brolius. (1 Tesalonikiečiams 2:9; Filipiečiams 4:15-18)

Savanoriškos aukos šiandien

Taigi akivaizdu, kad pirmajame amžiuje Kristaus sekėjai nemokėjo dešimtinės, o aukojo savo noru. Bet galbūt jums įdomu, ar šiuo būdu galima ir šiandien paremti gerosios naujienos skelbimą ir padėti vargstantiems krikščionims.

Pagalvokime. 1879 metais šio žurnalo leidėjai pasakė, kad „niekada neprašys žmonių paramos“. Ar tas sprendimas sukliudė Jehovos liudytojams skleisti Biblijos tiesą?

Dabar liudytojai platina Biblijas, krikščioniškas knygas bei kitus leidinius 235 šalyse ir kraštuose. Sargybos bokštas, Bibliją aiškinantis žurnalas, iš pradžių buvo leidžiamas kartą per mėnesį 6000 egzempliorių tiražu viena kalba. Dabar tai jau dvisavaitinis žurnalas, išeinantis 24000000 egzempliorių tiražu 146 kalbomis. Pasauliniam Biblijos mokymui organizuoti liudytojai įkūrė administracinius centrus 110 šalių. Be to, jie pastatė tūkstančius sueigų salių bei didelių asamblėjų salių tiems, kurie nori įgyti Biblijos pažinimą.

Nors rūpintis žmonių dvasiniais poreikiais yra svarbiausia, Jehovos liudytojai neignoruoja bendratikių fizinių reikmių. Kai jų broliai nukenčia nuo karų, žemės drebėjimų, sausrų ir uraganų, jie tuoj siunčia  gydymo priemonių, maisto, drabužių bei kitų būtinų dalykų. Visa tai padengiama pavienių krikščionių ir susirinkimų aukomis.

Savanoriškas aukojimas pasitarnauja geriems tikslams ir neprislegia vargingųjų, tokių kaip minėtasis Ženivau. Laimei, šis vyras dar nebuvo spėjęs parduoti namo, kai jį aplankė visalaikė Jehovos liudytojų skelbėja Marija. „Pokalbis su ja apsaugojo mano šeimą nuo bereikalingų sunkumų“, — prisimena jis.

Ženivau išsiaiškino, kad Viešpaties darbo sėkmė nepriklauso nuo dešimtinių. Pagal Šventąjį Raštą, dešimtinės mokėti nebereikia. Krikščionys laiminami, jei duoda dosniai, bet ne virš savo išgalių.

Savanoriškai aukodamas Ženivau patiria tikrą džiaugsmą. Jis sako: „Ar galiu duoti 10 procentų, ar negaliu, džiaugiuosi prisidėdamas savo auka, ir žinau, Jehova irgi tuo džiaugiasi.“

[Rėmelis/iliustracijos 6 puslapyje]

Ar Bažnyčios tėvai skatino duoti dešimtinę?

„Turtingieji iš mūsų tarpo padeda vargstantiems... Kurie gyvena pasiturinčiai ir kurie nori, duoda, kiek kas tinkamas“ („Pirmoji apologija“, Justinas Kankinys, apie 150 m. e. m.).

„Žydai iš savo gėrybių tikrai duodavo [Jam] dešimtines, bet gavusieji laisvę paskiria Viešpaties reikalams visą savo turtą, ... kaip ta neturtinga našlė, kuri įmetė į Dievo skrynią visas savo santaupas“ („Prieš erezijas“, Irenėjas, apie 180 m. e. m.).

„Nors ir turime aukų dėžutę, lėšos renkamos ne išsipirkimui, tarsi tikėjimas būtų apmokamas. Kartą per mėnesį, jeigu nori, kiekvienas truputį aukoja; bet tik jei turi troškimą ir jeigu gali; jokios prievartos nėra; viskas savo noru“ („Apologija“, Tertulianas, apie 197 m. e. m.).

„Plečiantis Bažnyčiai ir atsirandant įvairiems jos ordinams reikėjo kurti įstatymus, užtikrinančius deramą ir nuolatinę paramą dvasininkams. Dešimtinės buvo perimtos iš Senojo Įstatymo... Pats pirmasis konkretus potvarkis tuo klausimu, atrodo, minimas vyskupų, posėdžiavusių Tūre 567 m. e. m., laiške ir Makono susirinkimo, įvykusio 585 m. e. m., kanonuose“ (The Catholic Encyclopedia).

[Šaltinio nuoroda]

Moneta, viršuje kairėje: Pictorial Archive (Near Eastern History) Est

[Iliustracija 4, 5 puslapiuose]

Savanoriškas aukojimas teikia džiaugsmą

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Savanoriškomis aukomis remiamas skelbimo darbas, padedama nukentėjusiesiems ir finansuojama sueigų salių statyba