Kaip ir kodėl gimė Jėzus?

„TAI NEĮMANOMA!“ — sako daugelis nekrikščionių, išgirdę pasakojimą apie Jėzaus gimimą. Jų požiūriu, nemoksliška tikėti, kad skaisti mergelė, neturėdama santykių su vyru, galėjo pastoti ir pagimdyti sūnų. O ką manote jūs?

Londono laikraštyje The Times 1984 metais buvo išspausdintas laiškas, kuriame šiuo klausimu pasakyta taip: „Remtis mokslo argumentais neigiant stebuklus logiškos priežasties nėra. Įsitikinimas, kad stebuklų negali būti, yra tikėjimas, lygiai kaip ir įsitikinimas, kad jų gali būti.“ Laišką pasirašė 14 profesorių iš Britanijos universitetų. Jie pasakė: „Visiškai pripažįstame, kad gimimas iš mergelės, Evangelijų stebuklai bei Kristaus prikėlimas — istoriniai įvykiai.“

Suprantama, pirmą kartą išgirdęs pasakojimą, kad Jėzus gimė iš mergelės, žmogus gali suglumti. Pati būsima Jėzaus motina sumišo, kai Dievo angelas jai pasakė: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ Sutrikusi Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, nes neturiu santykių su vyru?“ Tada angelas paaiškino, kad šį stebuklą Dievas padarys per savo šventąją dvasią, ir pridūrė: „Dievui nėra negalimų dalykų.“ (Luko 1:31, 34-37; Jr) Žinoma, Tas, kuris sukūrė nuostabų žmonių dauginimosi procesą, galėjo padaryti taip, kad skaisti mergelė pastotų ir pagimdytų Jėzų. Dievui, sukūrusiam visatą ir jos puikiai suderintus dėsnius, buvo nesunku Marijos kiaušinėlyje užmegzti tobulo žmogaus Sūnaus gyvybę.

Kodėl to reikėjo

Juozapas, dievobaimingas vyras, jau buvo susižadėjęs su Marija, kai ji pastojo. Dievo angelas sapne jam paaiškino, dėl kokios nepaprastos priežasties Marija nėščia, ir pasakė: „Nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ (Mato 1:20-21) Jėzaus vardas hebrajiškai reiškia „Jehova yra Išgelbėjimas“. Šis vardas primena, jog žmonėms reikia išgelbėjimo iš nuodėmės bei mirties ir kad Jehova Dievas tuo pasirūpino per Jėzų.

 Kadangi pirmasis žmogus, Adomas, nusidėjo, visi jo palikuoniai gimė netobuli, linkę pažeisti Dievo įstatymus. (Romiečiams 5:12) Kaip jie galėjo būti išgelbėti iš nuodėmės ir atgauti tobulybę? Teisingumo svarstyklėms išlyginti turėjo būti sumokėta Adomui lygiaverčio — tobulo žmogaus gyvybė. Štai todėl Dievas pasirūpino, kad stebuklingai gimtų tobulas žmogus, Jėzus, ir todėl Jėzus leidosi priešų nužudomas. (Jono 10:17, 18; 1 Timotiejui 2:5, 6; NW) Prikeltas ir pakilęs į dangų Jėzus galėjo su įsitikinimu tarti: „Buvau miręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties bei hado [bendro žmonijos kapo] raktus.“ (Apreiškimo 1:18, Jr, išnaša)

Simboliniais mirties ir hado raktais Jėzus atveria duris nuodėmingiems žmonėms atgauti tai, ką prarado Adomas. Jėzus paaiškino: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jono 11:25, 26) Koks nuostabus pažadas! Bet Jėzus gimė ir dėl kitos, dar svarbesnės priežasties.

Pati svarbiausia priežastis

Jėzaus gyvenimas neprasidėjo Marijos įsčiose. „Aš nužengiau iš dangaus“, — aiškiai pasakė jis. (Jono 6:38) Jėzus gyveno dvasinėje srityje su savo dangiškuoju Tėvu nuo pat kūrimo pradžios. Todėl jis Biblijoje vadinamas „Dievo kūrybos Pradžia“. (Apreiškimo 3:14) Iš dangaus Jėzus matė, kaip vienas nedoras angelas sukilo ir sugundė pirmuosius žmones maištauti prieš Dievo valdžią. Tai buvo pati svarbiausia priežastis, kodėl Jėzus norėjo gimti tobulu žmogišku Dievo Sūnumi. Ko jis troško?

Troško įrodyti, kad jo dangiškasis Tėvas turi teisę valdyti visatą. Likdamas ištikimas žemėje nuo gimimo iki mirties, Jėzus parodė pripažįstąs Jehovos teisę valdyti savo kūrinius. Prieš leisdamasis Dievo priešų nužudomas Jėzus aiškiai pasakė, kodėl buvo pasiryžęs mirti pasiaukojama mirtimi. Jo žodžiais, pasaulis privalo pažinti, kad jis mylėjo Tėvą. (Jono 14:31) Jeigu pirmieji žmonės, Adomas ir Ieva, būtų ugdęsi tokią meilę, būtų išlaikę jiems tekusį daug lengvesnį išbandymą. (Pradžios 2:15-17)

Likdamas ištikimas Jėzus, be to, demaskavo nedorojo angelo, Šėtono, melagystes. Danguje angelams matant Šėtonas apšmeižė Dievą ir žmogų teigdamas: „Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę.“ (Jobo 2:1, 4)  Velnias neteisingai tvirtino, kad Dievui nepaklus nė vienas asmuo, jeigu jo paties gyvybei grės pavojus.

Minėtais atvejais buvo siekiama sukelti abejones Dievo valdymo teisingumu ir teisėtumu. Dėl to Jėzus buvo pasiruošęs gimti žmogumi bei įrodyti savo ištikimybę iki mirties.

Taigi jis žemėje gimė pirmiausia, kaip pats pasakė, kad ‘liudytų tiesą’. (Jono 18:37) Jėzus žodžiais bei darbais patvirtino, kad Dievo valdymas visiškai teisingas ir kad klusnumas Dievui teikia amžiną laimę. Taip pat Jėzus paaiškino atėjęs į pasaulį atiduoti gyvybės „kaip išpirkos už daugelį“ ir taip atverti kelią nuodėmingiems žmonėms įgyti tobulumą bei amžinąjį gyvenimą. (Morkaus 10:45) Kad žmonės suprastų šiuos svarbius dalykus, Jėzaus gimimą reikėjo aprašyti. Jėzaus gimimo aplinkybės mus pamoko dar kai ko svarbaus. Apie tai kitame straipsnyje.

[Iliustracijos 4 puslapyje]

Kaip Adomo palikuoniai galėjo būti išgelbėti iš nuodėmės?