Gyvenimo istorija

Pirmiausia ieškodama Karalystės, pragyvenau saugiai ir laimingai

PAPASAKOJO DŽETA SANAL

Po pusryčių per radiją išgirdome pranešimą: „Jehovos liudytojų veikla neteisėta; jų darbas uždraudžiamas.“

TAI buvo 1950-ieji. Mes, keturios Jehovos liudytojos, turinčios po 20 su viršum metų, tarnavome misionierėmis Dominikos Respublikoje. Į šalį buvome atvykusios prieš metus.

Anksčiau net nesvajojau tarnauti misioniere. Vaikystėje lankiau bažnyčią. Tėvas nustojo vaikščioti į bažnyčią per Pirmąjį pasaulinį karą. 1933-iaisiais, tądien, kai turėjau gauti sutvirtinimo sakramentą episkopalinėje bažnyčioje, vyskupas paskaitė vos vieną Biblijos eilutę ir pradėjo kalbėti apie politiką. Mama tiek nusivylė, kad daugiau niekada nebėjo į bažnyčią.

Permaina mūsų gyvenime

Viljamas Karlas ir Marija Adamsai, mūsų tėvai, augino penkis vaikus. Tai Donas, Džoelis ir Karlas, jaunėlė Džoi ir aš — pati vyriausia. Man buvo trylika, kai sykį grįžusi iš mokyklos pamačiau mamą skaitančią Jehovos liudytojų išleistą brošiūrą „Karalystė — pasaulio viltis“. „Štai kur tiesa“, — tarė ji man.

Mama visiems mums pasakojo, ką sužinojusi iš Biblijos. Žodžiu ir pavyzdžiu ji mokė mus, koks svarbus Jėzaus patarimas: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės.“ (Mato 6:33)

 Ne visada norėdavau klausyti. Kartą pasakiau: „Mama, baik pamokslauti, antraip nebešluostysiu indų.“ Bet ji taktiškai pasakojo ir toliau. Mama vesdavosi mus visus į Biblijos studijas, rengiamas netoliese, Klaros Rajan namuose. Gyvenome Elmharste (Ilinojaus valstija, JAV).

Klara mokė skambinti pianinu. Per savo mokinių pasirodymus ji nepraleisdavo progos papasakoti klausytojams apie Dievo Karalystę ir prikėlimo viltį. Mėgau muziką ir nuo septynerių mokiausi griežti smuiku, todėl irgi klausydavausi Klaros pasakojimų.

Netrukus mes, vaikai, su mama ėmėme lankyti susirinkimo sueigas vakarinėje Čikagos dalyje. Tekdavo ilgai keliauti autobusu ir tramvajumi, bet taip jau nuo vaikystės mokėmės pirmiausia ieškoti Karalystės. 1938-aisiais, praėjus trejiems metams po mamos krikšto, nuvykau su ja į Čikagoje rengiamą Jehovos liudytojų kongresą. Čikaga buvo vienas iš 50 miestų, tomis dienomis palaikiusių ryšį radijo telefonu. Tai, ką ten išgirdau, palietė širdį.

Tačiau mane labai traukė ir muzika. Baigiau vidurinę mokyklą 1938 metais ir tėvo remiama įstojau į Amerikos muzikos konservatoriją Čikagoje. Dvejus metus studijavau, grojau dviejuose orkestruose ir svajojau apie tolesnę karjerą.

Smuiko mokytojas Herbertas Butleris atvyko į Jungtines Valstijas iš Europos. Įteikiau jam brošiūrą „Pabėgėliai“ * manydama, kad mokytojas skaitys. Jis perskaitė ir kitą savaitę po pamokos pasakė: „Džeta, tu puikiai grieži ir, jei toliau studijuosi, galėsi dirbti radijo orkestre arba mokyti muzikos. Bet, — tęsė Butleris mįslingai rodydamas į mano duotą brošiūrą, — manau, kad tavo širdis yra čia. Kodėl nepaskyrus tam savo gyvenimo?“

 Ėmiau rimtai apie tai galvoti. Užuot tęsusi studijas konservatorijoje, mamos kviečiama nuvažiavau 1940-ųjų liepą į Detroite (Mičigano valstija) vykusį Jehovos liudytojų kongresą. Apsistojome kempinge. Atsivežiau smuiką ir griežiau kongreso orkestre. Kempinge susipažinau su daugeliu pionierių (visalaikių evangelizuotojų). Jie buvo tokie laimingi! Nusprendžiau pasikrikštyti ir parašyti pareiškimą tarnauti pioniere. Meldžiau Jehovą padėti man dirbti šį darbą visą gyvenimą.

Pionierišką veiklą pradėjau gimtajame mieste. Vėliau tarnavau Čikagoje. 1943-iaisiais persikėliau į Kentukio valstiją. Tą vasarą prieš pat srities kongresą gavau kvietimą mokytis Gileado mokyklos antrojoje klasėje, kur buvo ruošiami misionieriai. Mokslai turėjo prasidėti 1943 metų rugsėjį.

Vasarą per kongresą apsigyvenau pas vieną liudytoją, kuri pasiūlė pasiimti ką noriu iš jos dukters rūbų. Mergina įstojo į kariuomenę ir liepė motinai išdalinti drabužius. Ši labdara man buvo Jėzaus pažado išsipildymas: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mato 6:33) Pralėkė penki mėnesiai Gileade ir 1944 metų sausio 31-ąją baigusi mokslus nekantriai troškau pradėti misionierišką tarnybą.

Jie irgi pasirinko visalaikę tarnybą

Mama ėmėsi pionieriškos veiklos 1942 metais. Tuo laiku visi trys broliai ir sesutė tebesimokė. Mama dažnai pasitikdavo juos grįžtančius iš mokyklos ir pasiimdavo į tarnybą. Ji taip pat įpratino vaikus prisidėti prie namų ruošos. Pati neretai iki vėlumos lygindavo bei darydavo kitus darbus, kad kitą dieną galėtų eiti į tarnybą.

Kai 1943-iųjų sausį Kentukio valstijoje pradėjau pionierišką veiklą, mano brolis Donas irgi stojo tarnauti pionieriumi. Tai nuliūdino tėtį, norėjusį, kad vaikai mokytųsi kaip kadaise jiedu su mama koledže. Po dvejų pionieriškos veiklos metų Donas buvo pakviestas tęsti visalaikę tarnybą Jehovos liudytojų pagrindiniame biure Brukline (Niujorkas).

Džoelis dar tebegyvendamas namuose irgi ėmė tarnauti pionieriumi nuo 1943-iųjų birželio. Tuo laiku jis nesėkmingai bandė įtikinti tėtį dalyvauti kongrese. Džoeliui nepavykus nei su kuo pradėti Biblijos studijų, tėtis sutiko, kad jos būtų vedamos jam — pasitelkus knygą „Tiesa, kuri padarys tave laisvą“. Tėtis lengvai atsakinėdavo, tačiau reikalaudavo, kad Džoelis Raštu pagrįstų, kas rašoma knygoje. Tai padėjo broliui dėtis į širdį Biblijos tiesą.

Džoelis tikėjosi, kad atrankinė komisija, atleidusi Doną kaip religinį tarną nuo karinės tarnybos, taip pasielgs ir su juo. Tačiau komisija, pamačiusi kaip jaunai atrodo Džoelis, atsisakė pripažinti jį tokiu tarnu ir atsiuntė šaukimą į kariuomenę. Kai brolis atsisakė paklusti, buvo išduotas  arešto orderis. FTB (Federalinio tyrimų biuro) pareigūnai Džoelį suėmė ir tris dienas jis praleido Kuko apygardos kalėjime.

Tėtis sutiko, kad už paleidimą į laisvę mūsų namas būtų užstatytas. Vėliau jis suteikdavo tokią paslaugą ir kitiems jauniems liudytojams, patekusiems į panašią padėtį. Neteisybė įpykino tėvą ir jis drauge su Džoeliu nuvyko į Vašingtoną (Kolumbijos apygarda) sužinoti, ar įmanoma paduoti apeliacinį skundą. Galiausiai brolis gavo religinio tarno statusą ir byla buvo nutraukta. Man į misionieriškos tarnybos vietą tėvas parašė: „Manau, kad už šią pergalę reikia dėkoti Jehovai!“ 1946-ųjų rugpjūčio pabaigoje Džoelį irgi pakvietė tarnauti į Bruklino biurą.

Karlas per atostogas keletą sykių tarnavo pionieriumi. 1947 metų pradžioje jis baigė vidurinę mokyklą ir pradėjo reguliariojo pionieriaus tarnybą. Tuo metu tėčio sveikata sušlubavo, tad Karlas talkino jam versle, kol išvyko tarnauti pionieriumi kitur. 1947-ųjų pabaigoje Karlas kaip ir Donas su Džoeliu tapo Betelio šeimos nariu Bruklino biure.

Baigusi mokyklą pionieriškos veiklos ėmėsi ir Džoi. Paskui, 1951 metais, ją irgi pakvietė į Betelį. Ji tvarkė kambarius, dirbo prenumeratos skyriuje. 1955 metais Džoi ištekėjo už beteliečio Rodžerio Morgano. Po maždaug septynerių metų jiedu nusprendė palikti Betelį. Užaugino du vaikus, kurie taip pat tarnauja Jehovai.

Vaikams tapus visalaikiais tarnais, tėtis, puikiai paskatintas mamos, pasiaukojo Jehovai ir 1952 metais pasikrikštijo. Penkiolika metų iki pat mirties jis labai sumaniai dalinosi Karalystės tiesa su žmonėmis net ir varginamas negalios.

Dėl tėčio ligos mama trumpą laiką nebegalėjo tarnauti pioniere, bet paskui tęsė šį darbą iki gyvenimo pabaigos. Mama niekada neturėjo mašinos, nevažinėjo ir dviračiu. Ji, nedidukė, visur traukdavo pėsčiomis, dažnai į tolimas gyvenvietes vesti Biblijos studijų.

Misionieriškoje tarnyboje

Baigę Gileado mokyklą keletas buvome paskirti pionieriais į šiaurinį Niujorką metams, kol gausime reikalingus kelionei dokumentus. Galop 1945-aisiais išvykome pagal paskyrimą į Kubą, kur pamažėl pratinomės prie naujo gyvenimo. Skelbimas čia buvo vaisingas ir netrukus jau vedėme daugybę Biblijos studijų. Ten  tarnavome kelerius metus, o paskui mus paskyrė į Dominikos Respubliką. Kartą sutikau moterį, kuri pasiūlė pasikalbėti su jos kliente iš Prancūzijos, vardu Siuzana Enfrua, norėjusia, kad kas padėtų suprasti Bibliją.

Siuzana buvo žydė ir Hitleriui užėmus Prancūziją vyras išsiuntė ją su dviem vaikais svetur. Siuzana tuoj pat ėmė dalintis su kitais tuo, ko mokėsi. Pirmiausia pasakojo viską moteriai, per kurią mudvi susipažinome, paskui — Blanš, savo draugei iš Prancūzijos. Abidvi darė pažangą ir pasikrikštijo.

„Kaip galiu padėti savo vaikams?“ — paklausė Siuzan. Jos sūnus studijavo mediciną, o duktė mokėsi baleto tikėdamasi šokti Niujorke, Radijo muzikos rūmuose. Siuzan užprenumeravo jiems Sargybos bokštą bei Atsibuskite! Galiausiai sūnus su žmona ir jos seserys dvynės tapo liudytojais. Siuzan vyras Luji sunerimo, kai žmona susidomėjo Jehovos liudytojais, nes Dominikos Respublikos vyriausybė buvo uždraudusi mūsų veiklą. Tačiau kai visa šeima persikėlė į Jungtines Valstijas, jis irgi tapo liudytoju.

Draudimo laikais nenustojame tarnauti

Nors netrukus po mūsų atvykimo 1949 metais į Dominikos Respubliką Jehovos liudytojų veikla buvo uždrausta, pasiryžome klausyti Valdovo Dievo, o ne žmonių. (Apaštalų darbų 5:29) Ir toliau pirmiausia ieškojome Dievo Karalystės skelbdami gerąją naujieną, kaip buvo liepęs Jėzus savo sekėjams. (Mato 24:14) Tiesa, skelbimo darbe mokėmės būti „gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“. (Mato 10:16) Štai man labai praversdavo smuikas. Pasiimdavau jį eidama į Biblijos studijas. Mano studijuotojai nepasidarė smuikininkais, bet kelios šeimos tapo Jehovos tarnais!

Kai buvo įvestas draudimas, mūsų ketvertas — Merė Aniol, Sofija Soviak, Edita Morgan ir aš persikėlėme iš vienų misionierių namų, esančių San Francisko de Makoris, į kitus, įsikūrusius sostinės — Santo Domingo filiale. Tačiau aš važiuodavau kas mėnesį į senąją paskyrimo vietą mokyti muzikos. Kartu su smuiku veždavau dvasinio maisto broliams krikščionims, o atgal paimdavau jų skelbimo ataskaitas.

Kai dėl savo neutralios krikščioniškos pozicijos broliai iš San Francisko de Makoris buvo įkalinti Santjage, manęs prašydavo perduoti jiems pinigų  ir, esant galimybei, Biblijas, taip pat žinutes jų šeimoms. Santjago kalėjime sargybiniai pamatę mano rankose smuiką teiraudavosi: „Kam tai?“ „Palinksminti juos“, — atsakydavau.

Iš mano griežiamų giesmių viena buvo parašyta liudytojo, kalėjusio nacių koncentracijos stovykloje. Dabar tai 29 giesmė Jehovos liudytojų giesmyne. Ją griežiau norėdama, kad įkalinti broliai išmoktų giedoti.

Sužinojau, kad daugelis liudytojų yra perkelti į vyriausybės vadovui Truchiljui priklausantį ūkį. Man pasakė, jog ta sodyba yra netoli kelio, kuriuo pravažiuoja autobusas. Kartą atvykau ten apie popietę ir išlipusi iš autobuso ėmiau klausinėti, kur kelias į ūkį. Nedidelės krautuvėlės savininkas mostelėjo į kalnų virtinę ir pasiūlė man arklį, taip pat berniuką palydovą prašydamas palikti smuiką kaip užstatą.

Anapus kalvų persikėlėme per upę abu sėdomis ant plaukiančio arklio. Čia pamatėme pulkelį papūgų švytinčiomis saulėje ryškiai žaliomis ir mėlynomis plunksnomis. Miela buvo žiūrėti. Pasimeldžiau: „Dėkui, Jehova, kad sukūrei jas tokias gražias.“ Galop apie ketvirtą popietės valandą atvykome į vietą. Budintis kareivis maloniai leido man pasikalbėti su broliais ir duoti jiems viską, ką atvežiau, net nedidelę Bibliją.

Atgal visą kelią meldžiausi, nes jau sutemo. Grįžome į krautuvę permirkę nuo lietaus. Kadangi paskutinis autobusas buvo išvykęs, paprašiau krautuvininko sustabdyti kokį nors pravažiuojantį sunkvežimį. Ar saugu buvo keliauti su dviem vyriškiais mašinoje? Vienas paklausė: „Ar pažįstate Sofi? Ji studijavo su mano seserimi.“ Nusprendžiau, kad tai Jehovos atsakymas į mano maldą! Tie vyrai saugiai atvežė mane į Santo Domingą.

1953 metais drauge su kitais Dominikos Respublikos delegatais dalyvavau tarptautiniame Jehovos liudytojų kongrese Niujorko „Jankių“ stadione. Čia buvo ir visi mano šeimyniškiai, tarp jų ir tėtis. Po pranešimo apie skelbimo plėtotę Dominikoje kartu su misioniere Mere Aniol atlikome trumpą užduotį parodydamos, kaip skelbiame galiojant draudimui.

Ypatingi keliaujamojo darbo džiaugsmai

Tą pačią vasarą susipažinau su Rudolfu Sanalu ir kitais metais susituokėme. Jo namiškiai, gyvenantys Alegenyje (Pensilvanijos  valstija), tapo liudytojais tuoj po Pirmojo pasaulinio karo. Antrojo pasaulinio karo metais Rudolfas dėl krikščioniško neutralumo kalėjo, o paskui dirbo Niujorke, Bruklino Betelyje. Po sutuoktuvių jį pakvietė tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju — lankyti susirinkimus. Aštuoniolika metų lydėdavau jį kelionėse po rajoną.

Keliaudavome po Pensilvanijos, Vakarų Virdžinijos, Niu Hempširo, Masačusetso valstijas bei kitas vietoves. Paprastai apsistodavome brolių krikščionių namuose. Ypač džiaugėmės galėdami geriau juos pažinti ir drauge tarnauti. Jie visada rodydavo šiltą tikrą meilę ir svetingumą. Džoeliui vedus mano buvusią partnerę, misionierę Merę Aniol, jiedu trejus metus praleido keliaujamajame darbe lankydami Pensilvanijos ir Mičigano valstijų susirinkimus. Paskui, 1958 metais, Džoelį vėl — šįkart su Mere — pakvietė tarnauti į Betelį.

Karlas po maždaug septynerių tarnybos metų Betelyje buvo paskirtas keletui mėnesių į rajono priežiūros darbą, kad įgytų daugiau patirties. Paskui jis tapo Gileado mokyklos dėstytoju. 1963 metais brolis vedė Bobi. Ji ištikimai tarnavo Betelyje iki pat mirties 2002-ųjų spalį.

Donas, turintis ilgą tarnybos Betelyje stažą, kartkartėmis siunčiamas į kitas šalis aplankyti filialų bei misionierių namų. Jis yra keliavęs į Rytus, Afriką, Europą bei įvairias Šiaurės ir Pietų Amerikos šalis. Ištikima Dono žmona Dolores dažniausiai vyksta drauge.

Aplinkybės pasikeitė

Po ilgos ligos mirė mūsų tėvas; prieš tai jis pasakė, kad yra laimingas dėl mūsų sprendimo tarnauti Jehovai Dievui. Jis kalbėjo, kad mūsų palaimos daug didesnės, nei tos, kurių galėjome tikėtis baigę koledžus, kaip jis anksčiau norėjo. Paskui padėjau mamai susikrauti daiktus ir persikelti arčiau sesers Džoi. Drauge su vyru gavome paskyrimą tarnauti pionieriais Naujosios Anglijos valstijose, kad galėtume būti arčiau jo motinos, kuriai jau reikėjo padėti. Jai mirus mano mama 13 metų gyveno su mumis. 1987-ųjų sausio 18 dieną sulaukusi 93 metų ji baigė savo žemišką tarnybą.

Draugai dažnai girdavo mamą, kad užaugino visus vaikus mokydama mylėti Jehovą ir jam tarnauti, o ji kukliai atsakydavo: „Man tiesiog pasitaikė dirbti geroje ‘žemėje’.“ (Mato 13:23) Kokia laimė  dievobaimingi tėvai, rodantys puikų uolumo ir kuklumo pavyzdį!

Ir dabar pirmoje vietoje — Karalystė

Mes ir toliau pirmiausia rūpinamės Karalystės reikalais ir laikomės Jėzaus patarimo dalytis jos žinia su kitais. (Luko 6:38; 14:12-14) O Jehova dosniai už tai apdovanoja. Mūsų gyvenimas saugus ir laimingas.

Abu su Rudžiu nepraradome meilės muzikai. Puiku būna, kai drauge su kitais muzikos mylėtojais susiburiame mūsų namuose į vakaronę ir kartu grojame. Bet muzika nėra mano karjera, o tik malonumas. Drauge su vyru dabar džiaugiamės savo pionieriško triūso vaisiais — žmonėmis, kuriems per tiek metų esame padėję.

Nors sveikata jau nebestipri, galiu pasakyti, kad mūsų gyvenimas buvo labai laimingas ir saugus visus 60 su viršum visalaikės tarnybos metų. Pabudusi kasryt dėkoju Jehovai, kad išklausė mano maldą, pasakytą prieš daugelį metų pradėjus visalaikę tarnystę, ir galvoju: „Nagi, kaip šiandien ieškosiu pirmiausia Karalystės?“

[Išnaša]

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mūsų šeima 1948 metais (iš kairės į dešinę): Džoi, Donas, mama, Džoelis, Karlas, aš ir tėtis

[Iliustracija 25 puslapyje]

Mama rodė uolios skelbėjos pavyzdį

[Iliustracija 26 puslapyje]

Karlas, Donas, Džoelis, Džoi ir aš dabar, po daugiau kaip 50 metų

[Iliustracija 27 puslapyje]

Iš kairės į dešinę: aš, Merė Aniol, Sofija Soviak ir Edita Morgan — misionierės Dominikos Respublikoje

[Iliustracija 28 puslapyje]

Su Mere (kairėje) „Jankių“ stadione 1953 metais

[Iliustracija 29 puslapyje]

Su vyru tuomet, kai jis tarnavo rajono prižiūrėtoju