Kur pradingo dvasinės vertybės?

„Penkiolika porų, ketinančių tuoktis, vakare susiėjo į katalikišką sambūrį išklausyti patarimų santuokos klausimais. Iš 30 būsimųjų sutuoktinių tik trys laiko save tikinčiais“ (Prancūzijos katalikų dienraštis La Croix).

RELIGINĖMS vertybėms iškilo pavojus. Tarptautinio žurnalo Newsweek 1999-ųjų liepos 12-osios numerio viršelyje buvo klausimas: „Ar Dievas miręs?“ Vakarų Europoje, pasak leidinio, taip ir yra. Reportaže apie Katalikų bažnyčios sinodą, surengtą Romoje tų pačių metų spalį, Prancūzijos laikraštis Le Monde rašė: „Bažnyčiai šiandien kaip niekad sunku skleisti savo idėjas visuomenėje, kuri pasidarė joms ‘alergiška’... Italijoje katalikybė nebėra vientisas blokas... Vokietijoje debatai dėl abortų konsultacijos centrų didina prarają tarp popiežiaus ir demokratijos šalininkų, nebenorinčių taikstytis su jokiais diktatais. Drąsią [Nyderlandų] poziciją dėl moralės ir eutanazijos kai kurie stebėtojai jau sieja su staigiu šalies nukrikščionėjimu.“

Kitur padėtis labai panaši. Kenterberio arkivyskupas Džordžas Keris 1999 metais įspėjo, kad Anglikonų bažnyčia gali „išnykti per vieną žmonių kartą“. Prancūzijos laikraščio Le Figaro straipsnyje „Krikščioniškos Europos galas“ buvo rašoma: „Tendencijos visur vienodos... Žmonės vis labiau abejoja etikos bei tikėjimo doktrinomis.“

Bažnyčios tuštėja

Bažnyčios Europoje darosi vis tuštesnės. Į mišias kas sekmadienį nesusirenka nė 10 procentų Prancūzijos katalikų, o pačiame Paryžiuje bažnyčią reguliariai lanko vos 3—4 procentai. Jungtinėje  Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse lankomumas panašus ar dar menkesnis.

Didelis rūpestis bažnyčiai — kandidatų į kunigus trūkumas. Per paskutinį šimtmetį Prancūzijoje kunigų smarkiai sumažėjo: anksčiau 10000 gyventojų teko 14, o dabar mažiau nei 1. Europoje dvasininkų amžiaus vidurkis auga, jų trūksta netgi Airijoje ir Belgijoje. Nebe tiek vaikų ateina mokytis katekizmo. Todėl kyla rimtų abejonių, ar Katalikų bažnyčia sugebės atsinaujinti.

Žmonės apskritai prarado pasitikėjimą bet kokia religija. Kad „tiesą galima rasti tik vienoje religijoje“, betiki vos 6 procentai prancūzų, o juk 1981 metais tokių buvo 15 procentų, 1952 metais — 50. Visuomenė darosi vis abejingesnė. Žmonių, kurie sakosi nepriklausą jokiai religijai, padaugėjo nuo 26 procentų 1980-aisiais iki 42 procentų 2000-aisiais (Les valeurs des Français—Évolutions de 1980 à 2000 [Prancūzų vertybių kitimas 1980—2000 metais]).

Moralinės vertybės smunka

Moralė taip pat nebevertinama. Kaip jau minėta, daugelis tikinčiųjų atmeta savo bažnyčių moralinius įsakus. Jie nebepripažįsta religinių vadovų teisės nustatyti elgesio normas. Tos pačios minios, kurios sveikino popiežiaus sprendimą dėl žmogaus teisių, atsisako klausyti, kai jo žodžiai paliečia kiekvieno privatų gyvenimą. Pavyzdžiui, jo nuostatą dėl kontracepcijos ignoruoja dauguma, netgi katalikų poros.

Toks požiūris būdingas įvairių visuomenės sluoksnių žmonėms, tiek religingiems, tiek ne. Toleruojami įpročiai, kurie aiškiai smerkiami Šventajame Rašte. Prieš dvidešimt metų homoseksualizmui nepritarė 45 procentai prancūzų. Šiandien 80 procentų laiko jį priimtinu. Nors didesnioji dalis santuokinę ištikimybę vertina, tik 36 nuošimčiai smerkia nesantuokinius ryšius kaip visiškai nepateisinamus. (Romiečiams 1:26, 27; 1 Korintiečiams 6:9, 10; Hebrajams 13:4)

Religijų kratinys

Vakaruose plinta „savadarbė“ religija — kiekvienas renkasi įsitikinimus savo nuožiūra. Vienos dogmos priimamos, kitos atmetamos. Yra žmonių, kurie vadina save krikščionimis, bet tiki reinkarnacija, o kiti vienu metu laikosi keleto tikėjimų. (Mokytojo 9:5, 10; Ezechielio 18:4, 20, Brb; Mato 7:21; Efeziečiams 4:5, 6) Knygoje Les valeurs des Français taikliai sakoma, jog daug tikinčiųjų šiandien nesulaikomai krypsta iš bažnyčios nurodyto kelio.

Tačiau šis didesnės religinės laisvės siekis slepia pavojų. Kaip teigia religijotyrininkas Žanas Deliumo iš Prancūzijos instituto, neįmanoma susikurti individualios religijos, nepriklausančios jokiai nusistovėjusiai sistemai. „Tikėjimas, tvirtai neparemtas jokia konfesija, išlikti negali.“ Sveikos dvasinės vertybės ir religiniai papročiai turi sudaryti nedalomą visumą. Bet kažin ar rasi tokią vienybę visuomenėje, kurią vargina nuolatiniai pokyčiai.

Biblija nuo pirmo iki paskutinio puslapio primena, jog būtent Dievas nustato tinkamas elgesio bei moralės normas, nors leidžia žmonėms patiems spręsti, laikytis jų ar ne. Milijonai žmonių pripažįsta, kad ši visais laikais gerbiama knyga yra ‘žibintas jų žingsniams ir šviesa jų takui’. (Psalmyno 119:105) Kodėl jie padarė tokią išvadą? Apie tai kitame straipsnyje.