Gyvenimo istorija

Tarnaudamas kitiems radau paguodą

PAPASAKOJO CHULIJANAS ARIJAS

1988-aisiais, būdamas keturiasdešimties, neabejojau, kad mano karjera garantuota. Dirbau vienos tarptautinės kompanijos filialo direktoriumi. Bendrovė davė prabangų automobilį, mokėjo gerą algą, įrengė puikų biurą Madrido centre. Vadovybė netgi užsiminė, jog galiu būti paskirtas šalies direktoriumi. Nė nepagalvojau, kad gyvenimas galėtų visiškai apsiversti.

TAIS pačiais metais mano gydytojas pasakė, kad sergu nepagydoma liga — daugine skleroze. Buvau priblokštas. Paskaitęs, ką ši liga gali padaryti, ne juokais išsigandau. * Atrodė, jog visą likusį gyvenimą virš manęs kabos Damoklo kardas. Ar begalėsiu rūpintis žmona Milagros ir trejų metų sūneliu Izmaeliu? Ką reikės daryti? Kol bandžiau rasti atsakymus, gavau dar vieną skaudų smūgį.

Praėjus maždaug mėnesiui nuo tada, kai gydytojas pranešė tą liūdną žinią, mane pasikvietė viršininkas ir pasakė, kad kompanijai reikalingi „gerą įvaizdį“ turintys darbuotojai. O kas serga luošinančia liga — net jeigu stadija tik pradinė — tokio reikalavimo neatitinka. Todėl buvau tuoj pat atleistas. Taip mano pasaulietinė karjera netikėtai baigėsi.

 Šeimoje stengiausi elgtis lyg niekur nieko, o būdamas vienas nugrimzdavau į apmąstymus apie pasikeitusias aplinkybes ir savo ateitį. Kovojau su vis sunkėjančia depresija. Skaudu buvo, kad taip staiga pasidariau nebereikalingas kompanijai.

Semiuosi stiprybės iš silpnumo

Laimei, tuo niūriu laikotarpiu turėjau keletą stiprybės šaltinių. Jau porą dešimtmečių buvau Jehovos liudytojas. Tad nuoširdžiai meldžiausi Jehovai ir išsakiau savo jausmus bei būgštavimus dėl ateities. Mane nuolat stiprino bendratikė žmona, keletas artimų draugų rėmė savo neįkainojamu gerumu bei atjauta. (Patarlių 17:17, Brb)

Nepasiduoti nevilčiai padėjo ir atsakomybės jausmas. Norėjau deramai auklėti sūnų, lavinti jį, drauge žaisti, mokyti skelbimo darbo. Tad nenuleidau rankų. Be to, tarnavau vieno Jehovos liudytojų susirinkimo vyresniuoju ir krikščionims broliams bei seserims reikėjo mano paramos. Jei dėl ligos palūžtų mano tikėjimas, koks būtų pavyzdys kitiems?

Mano būklė bei materialinė padėtis neišvengiamai keitėsi: kai kas pablogėjo, bet kai kas ir pagerėjo. Kartą gydytojas pasakė: „Ši liga nesužlugdo žmogaus, bet jį pakeičia.“ Sužinojau, kad ne visi tie pokyčiai blogi.

Pirmiausia „dyglys kūne“ padėjo geriau suprasti sergančiųjų bėdas ir juos atjausti. (2 Korintiečiams 12:7) Ėmiau labiau vertinti patarimą iš Patarlių 3:5: „Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga.“ Naujomis aplinkybėmis taip pat suvokiau, kas gyvenime išties svarbu, kas teikia tikrą pasitenkinimą ir palaiko savigarbą. Juk dar daug ką galėjau nuveikti Jehovos organizacijoje. Supratau vieno Jėzaus pamokymo esmę: „Palaimingiau duoti negu imti.“ (Apaštalų darbų 20:35)

Naujas gyvenimas

Netrukus po to, kai išgirdau savo diagnozę, buvau pakviestas į seminarą Madride. Krikščionys savanoriai buvo mokomi, kaip sergantys liudytojai turėtų bendradarbiauti su medikais. Vėliau šie savanoriai tapo Ryšių su ligoninėmis komitetų nariais. Man įgytos žinios ypač pravertė. Pamačiau, kad toks darbas daug vertesnis ir palaimingesnis nei koks nors verslas.

Seminare sužinojome, kad įkurti Ryšių su ligoninėmis komitetai, kurių nariai lankysis ligoninėse, susitiks su gydytojais, teiks sveikatos apsaugos darbuotojams medicininę informaciją, siekiant ugdyti tarpusavio supratimą ir išvengti konfrontacijų. Komitetuose tarnaujantys broliai padės bendratikiams surasti specialistus, noriai gydančius be kraujo perpylimo. Nebūdamas medikas, aišku, turėjau mokytis medicinos terminų, studijuoti medicinos etiką bei ligoninių organizacinius dalykus. Tačiau po seminaro grįžau namo visai kitoks, pasiruošęs naujai nelengvai užduočiai.

Ligoninių lankymas — maloni tarnyba

Nors liga lėtai, bet negailestingai luošino, būdamas Ryšių su ligoninėmis komiteto  narys, turėjau vis daugiau pareigų. Gaudavau invalidumo pašalpą, taigi turėjau laiko lankyti ligonines. Nors retsykiais pasitaikydavo nemalonumų, bendrauti su gydytojais buvo lengviau nei tikėjausi ir rezultatai pranoko lūkesčius. Nors dabar galiu judėti tik su invalido vežimėliu, tai nėra didelė kliūtis, nes mane visuomet lydi kitas komiteto narys. Be to, gydytojai įpratę kalbėtis su neįgaliais žmonėmis ir kartais atrodo, kad klausosi įdėmiau matydami, kiek man reikia pastangų tokiems apsilankymams.

Per pastaruosius dešimt metų kalbėjausi su šimtais gydytojų. Kai kurie iškart sutikdavo mums padėti. Daktaras Chuanas Duartė, Madride dirbantis širdies chirurgas, iškart pasisiūlė bendradarbiauti, nes gerbia paciento įsitikinimus. Nuo tada jis padarė daugiau nei 200 operacijų be kraujo perpylimo liudytojams iš įvairių Ispanijos vietų. Metams bėgant vis daugiau gydytojų imasi daryti tokias operacijas. Tam juos skatina ne tik nuolatiniai mūsų apsilankymai, bet ir medicinos pažanga bei geri bekraujės chirurgijos rezultatai. Esame tikri, kad Jehova palaimino mūsų pastangas.

Ypač džiaugiausi, kad sutiko bendradarbiauti keletas širdies chirurgų, operuojančių vaikus. Dvejus metus lankėme vieną gydytojų grupę, kurioje buvo du chirurgai bei jų anesteziologai. Pristatydavome jiems medicininės literatūros apie tai, ką specialistai yra pasiekę šioje srityje. Savo veiklos vaisiais galėjome pasigėrėti per 1999 metais surengtą Vaikų širdies ir kraujagyslių chirurgijos konferenciją. Tie du chirurgai, sumaniai vadovaujami iš Anglijos atvykusio ir sutikusio mums padėti specialisto, vienam liudytojų kūdikiui atliko nepaprastai sudėtingą aortos vožtuvų modifikacijos operaciją. * Džiaugiausi drauge su tėvais, kai vienas chirurgas išėjęs iš operacinės pranešė, jog operacija pavyko ir buvo padaryta atsižvelgiant į šeimos įsitikinimus. Dabar šie du gydytojai nuolat priima pacientus liudytojus iš visos Ispanijos.

Tokie atvejai man tikras džiaugsmas — juk padedu savo tikėjimo broliams. Paprastai bendratikiai kreipiasi į Ryšių su ligoninėmis komitetą vienu iš sunkiausių gyvenimo tarpsnių. Jiems reikia operuotis, o vietiniai medikai nenori arba neturi galimybės gydyti be kraujo perpylimo. Kai tie broliai sužino, kad Madride yra visų chirurgijos sričių specialistų, bendradarbiaujančių su mumis, jiems tarsi akmuo nuo širdies nusirita. Pamenu, kaip  vienam liudytojui nušvito veidas, kada atėjome pas jį į ligoninę.

Teisėjai ir medicinos etika

Paskutiniais metais Ryšių su ligoninėmis komiteto nariai ėmė lankytis ir pas teisėjus. Jiems įteikiame leidinį, pavadintą „Šeimos gerovė ir Jehovos liudytojų medicininė priežiūra“. Žinynas specialiai parengtas informuoti tokius pareigūnus apie mūsų poziciją dėl kraujo perpylimo ir galimybes gydyti be kraujo. Ryšių su teisėjais būtinai reikėjo, nes Ispanijoje vienu metu jie buvo linkę duoti gydytojams leidimą perpilti kraują prieš paciento valią.

Teisėjų biurai atrodo įspūdingai, tad jaučiausi labai menkas pirmą kartą važiuodamas tais koridoriais savo vežimėliu. Be to, dar įvyko incidentas — iškritau iš jo. Keletas teisėjų ir advokatų maloniai padėjo man, bet vis tiek jaučiausi nepatogiai.

Nors teisėjai nežinojo, kodėl apsilankėme, dauguma jų kalbėjosi palankiai. Pirmasis mano aplankytas teisėjas jau buvo svarstęs apie mūsų poziciją ir pasakė, kad norėtų viską išsiaiškinti detaliai. Kai pasirodėme kitą kartą, jis pats įstūmė mano vežimėlį į savo kabinetą ir įdėmiai išklausė. Tokie puikūs pokalbiai per pirmuosius apsilankymus padėjo mums įveikti nuogąstavimus ir netrukus pamatėme gerus rezultatus.

Tais pačiais metais vieną žinyno „Šeimos gerovė“ egzempliorių palikome kitam teisėjui, kuris maloniai mus priėmė ir pažadėjo perskaityti leidinį. Daviau jam savo telefono numerį, kad prireikus galėtų susisiekti. Po dviejų savaičių teisėjas paskambino ir pranešė, jog vietos chirurgas paprašė jį leisti vienai liudytojai operacijos metu perpilti kraują. Teisėjas mums pasakė norįs viską sutvarkyti taip, kad būtų gerbiama liudytojos valia nenaudoti kraujo. Nesunkiai radome kitą ligoninę, kur chirurgai sėkmingai padarė operaciją be kraujo perpylimo. Teisėjas liko patenkintas, be to, užsiminė, jog ir ateityje stengsis ieškoti tokių išeičių.

 Lankydamiesi ligoninėse dažnai kalbėdavomės apie medicininę etiką norėdami, kad gydytojai atsižvelgtų į paciento teises ir įsitikinimus. Viena su liudytojais bendradarbiaujanti Madrido ligoninė pakvietė mane į kursus etikos klausimais. Tai buvo proga papasakoti daugeliui šios srities specialistų apie mūsų Biblija pagrįstą požiūrį. Be to, galėjau suprasti, kiek daug nelengvų sprendimų užgula gydytojų pečius.

Vienas kursų dėstytojas, profesorius Diegas Grasija, reguliariai organizuojantis autoritetingų specialistų vedamus etikos kursus Ispanijos gydytojams, tvirtai pritaria nuostatai, kad informuotas pacientas turi teisę pats apsispręsti dėl kraujo perpylimo. * Su profesoriumi Grasija nuolat palaikėme ryšius, todėl keletas Ispanijos Jehovos liudytojų filialo atstovų buvo pakviesti paaiškinti mūsų poziciją jo buvusiems studentams, tarp kurių ne vienas laikomi geriausiais šalies gydytojais.

Nelengvas gyvenimas

Malonus darbas bendratikių labui, aišku, nepašalino visų mano asmeninių sunkumų. Liga nepaliaujamai progresuoja. Laimei, ji nepaveikė proto. Žmona ir sūnus niekad nesiskundžia ir nuolat padeda, tad galiu atlikti savo užduotis. Be jų pagalbos neužsisegčiau nė kelnių sagų, neapsivilkčiau striukės. Ypač gera kas šeštadienį skelbti su sūnumi Izmaeliu. Jis mane vežioja, tad galiu pasikalbėti su kiekvienu namų šeimininku. Vis dar pajėgiu tarnauti susirinkimo vyresniuoju.

Per kokius 12 paskutinių metų patyriau keletą skausmingų išgyvenimų. Kartais sielvartauju ne dėl savo ligos, o matydamas, kaip mano neįgalumas veikia tylomis kenčiančią šeimą. Neseniai per vienerius metus mirė uošvė ir tėvas. O pačiam teko sėsti į invalido vežimėlį. Kartu su mumis gyvenęs tėvas mirė nuo kitos luošinančios ligos. Jį prižiūrėdama Milagros būgštavo, kad manęs laukia tas pat.

Bet ir džiaugtis yra kuo: mūsų šeima vieningai atlaiko visus sunkumus. Nors iš vadovo kėdės teko persėsti į invalido vežimėlį, mano gyvenimas tapo prasmingesnis, nes galiu tarnauti kitiems. Tai darydamas jaučiu palengvėjimą ir matau, kaip Jehova laikosi pažado sustiprinti varguose. Visiškai pritariu Pauliaus žodžiams: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina.“ (Filipiečiams 4:13)

[Išnašos]

[Rėmelis 24 puslapyje]

Žmonos požiūris

Žmoną, kurios sutuoktinis serga daugine skleroze, slegia sunki psichinė, emocinė bei fizinė našta. Reikia supratingai planuoti visus darbus ir vengti nereikalingo nerimo dėl ateities. (Mato 6:34) Tačiau kai žmogus kenčia, išryškėja geriausios jo savybės. Mūsų santuokos saitai tapo dar tvirtesni, o mano ryšys su Jehova — glaudesnis. Be to, labai sustiprėju skaitydama pasakojimus apie kitų liudytojų gyvenimus, kokių jie ištvėrė vargų. Drauge su Chulijanu džiaugiuosi našia jo tarnyba brolių labui. Nors kasdien gali užklupti koks išmėginimas, matau, kad Jehova niekada mūsų neapleidžia.

[Rėmelis 24 puslapyje]

Sūnaus požiūris

Tėvo ištvermė ir optimizmas — puikus pavyzdys. Jį vežiodamas jaučiuosi naudingas. Suprantu, jog negaliu visada daryti tai, kas patinka. Dabar esu paauglys, o suaugęs norėčiau tarnauti Ryšių su ligoninėmis komitete. Iš Biblijos žinau, kad kančios laikinos, be to, kiti broliai ir seserys kenčia daugiau nei mes.

[Iliustracija 22 puslapyje]

Žmona yra mano stiprybės šaltinis

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kalbuosi su širdies chirurgu, daktaru Chuanu Duarte

[Iliustracija 25 puslapyje]

Mudviem su sūnumi džiugu skelbti gerąją žinią drauge