Kodėl negalime gyventi be kitų

„Dviem geriau negu vienam... Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti“ (Karalius Saliamonas)

SENOVĖS Izraelio karalius Saliamonas sakė: „Dviem geriau negu vienam, nes jie gauna didesnį atlygį už savo triūsą. Jei vienas iš jų suklumpa, kitas padeda bičiuliui atsikelti. Vargas vienišam žmogui! Juk kai jis suklumpa, nėra kam jį pakelti.“ (Mokytojo 4:9, 10) Šis išmintingas vyras, ilgai stebėjęs žmonių elgesį, pabrėžė draugijos svarbą. Bet tai nėra vien žmogaus nuomonė. Saliamono žodžiai pagrįsti dieviškąja išmintimi — jie įkvėpti Dievo.

Atsiskirti neišmintinga. Žmonėms reikalinga draugija. Mums visiems reikia stiprybės ir pagalbos, — to, ką gauname iš kitų. „Kas atsiskiria nuo kitų, pasiduoda savo užgaidoms, — sakoma Biblijos patarlėje, — jis prieštarauja viskam, kas išmintinga.“ (Patarlių 18:1, NW) Tad nieko nuostabaus, kad sociologai ragina tapti kokios nors grupės nariais ir domėtis žmonėmis.

Patardamas, kaip atgaivinti visuomeniškumą, profesorius Robertas Putnamas paminėjo, kad reikia „sustiprinti tikėjimo įtaką“. Šiuo atžvilgiu puikiai sekasi Jehovos liudytojams: jie visame pasaulyje buriasi į susirinkimus, primenančius didžiulę šeimą, ir randa juose apsaugą. Anot apaštalo Petro, jie „myli visą broliją“, kurios nariai pasižymi pagarbia Dievo baime. (1 Petro 2:17) Liudytojai taip pat neatsiskiria nuo kitų ir nepatiria liūdnų to pasekmių, nes daugeliu su tikruoju garbinimu susijusių naudingų užsiėmimų jie siekia padėti artimui sužinoti tiesą, užrašytą Dievo Žodyje, Biblijoje. (2 Timotiejui 2:15)

Meilė ir draugija pakeitė jų gyvenimą

Jehovos liudytojai susibūrę į vieningą broliją, kurioje kiekvienas atlieka svarbų vaidmenį. Apsvarstykime, kas atsitiko vienoje Lotynų Amerikos šeimoje. Visi trys vaikai — Migelis, Froilanas ir Alma Rūta — paveldėjo kaulų ligą, dėl kurios liko žemaūgiai. Jie visi prikaustyti prie invalido vežimėlių. Kaip bendravimas su liudytojais paveikė jų gyvenimą?

Migelis pasakoja: „Man teko iškęsti ne vieną sunkų gyvenimo tarpsnį, bet kai pradėjau  bendrauti su Jehovos liudytojais, viskas pasikeitė. Užsidaryti savyje labai pavojinga. Bendravimas krikščionių sueigose ir susitikimai kas savaitę su bendratikiais teikia pasitenkinimą.“

Alma Rūta priduria: „Anksčiau apimdavo sunki depresija; būdavau prislėgta. Tačiau pažinusi Jehovą supratau, jog galiu užmegzti su juo artimus santykius. Tai man tapo svarbiausia. Šeimoje nemažai pagelbėdavome vieni kitiems ir tai mus dar labiau suvienijo.“

Tėvas mielai pamokė Migelį skaityti ir rašyti, vėliau šis padėjo išmokti Almai Rūtai ir Froilanui. Tai buvo labai svarbu jų dvasingumui. „Raštingumas labai pravertė, nes skaitydami Bibliją ir biblinius leidinius galėjome maitintis dvasiškai“, — sako Alma Rūta.

Dabar Migelis tarnauja krikščionių susirinkimo vyresniuoju. Froilanas perskaitė Bibliją jau devynis kartus. Alma Rūta išplėtė tarnybą Jehovai — nuo 1996 metų tarnauja pioniere, tai yra visalaike Karalystės skelbėja. Ji pasakoja: „Šį tikslą pasiekiau Jehovos laiminama — brangios sesės man padeda ne tik skelbti, bet... ir vesti 11 Biblijos studijų, kurias pajėgiau pradėti.“

Puikus ir Emilijos pavyzdys. Ji tapo neįgali dėl avarijos metu sužalotų kojų bei stuburo ir buvo prikaustyta prie invalido vežimėlio. Meksiko mieste ji studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais ir 1996 metais pasikrikštijo. Emilija sako: „Prieš tai, kai sužinojau tiesą, troškau nusižudyti — gyventi nebenorėjau. Jaučiau didžiulę tuštumą, verkdavau per dienas ir naktis. Tačiau bendraudama su Jehovos tauta pajutau brolišką meilę. Padrąsina tai, kad rūpiu jiems. Vienas vyresnysis yra man kaip tikras brolis ar tėvas. Jis bei kai kurie tarnybiniai padėjėjai mane invalido vežimėlyje pasiima į sueigas ir skelbimo tarnybą.“

Chosė, 1992 metais tapęs krikštytu Jehovos liudytoju, gyvena vienas. Septyniasdešimtmetis Chosė 1990-aisiais išėjo į pensiją. Jausdavosi prislėgtas, bet išgirdęs tiesą iš liudytojų iškart pradėjo lankyti krikščionių sueigas. Jam patiko tai, ką ten išgirdo ir  pamatė. Pavyzdžiui, stebėjo, kaip broliai bendrauja, ir patyrė, kad jie domisi juo asmeniškai. Dabar šiuo pagyvenusiu broliu rūpinasi susirinkimo vyresnieji ir tarnybiniai padėjėjai. (Filipiečiams 1:1, NW; 1 Petro 5:2) Tokie bendratikiai jam yra „stipri parama“. (Kolosiečiams 4:11, NW) Nuveža pas gydytoją, aplanko namuose, padėjo ištverti keturias operacijas. Chosė sako: „Jie rūpinasi manimi. Tai tikra mano šeima. Labai džiaugiuosi jų draugija.“

Tikra laimė pasiekiama duodant

Karalius Saliamonas prieš teigdamas, kad „dviem geriau negu vienam“, rašė, kaip beprasmiška skirti visas jėgas kaupti materialius dalykus. (Mokytojo 4:7-9) O būtent jų daugelis energingai siekia, nors dėl to tenka aukoti santykius su šeima ir kitais.

Dėl godumo ir savanaudiškumo daugelis atsiskiria. Tai neatneša nei laimės, nei pasitenkinimo, nes daug tokių žmonių tik nusivilia. Tačiau papasakoti atvejai rodo, kokią laimę patiria tarnaujantys Jehovai ir darantys tai iš meilės jam bei artimui. Reguliarus krikščionių sueigų lankymas, bendratikių parama ir rūpinimasis, uolus dalyvavimas skelbimo tarnyboje — visa tai padėjo šiems asmenims įveikti dėl vienišumo atsiradusius slegiančius jausmus. (Patarlių 17:17; Hebrajams 10:24, 25)

Kadangi priklausome vieni nuo kitų, natūralu, jog darbas žmonių labui teikia pasitenkinimą. Albertas Einšteinas, kurio veikla buvo naudinga kitiems, tvirtino: „Žmogus turėtų būti vertinamas ne pagal tai, ką jis gali gauti, o ką duoda.“ Ši mintis atitinka mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „Palaimingiau duoti negu imti.“ (Apaštalų darbų 20:35) Tad nors gera patirti kitų meilę, labai sveika šią savybę rodyti patiems.

Keliaujantysis prižiūrėtojas, daug metų lankęs susirinkimus ir stiprinęs dvasiškai bei padėjęs neturtingiems krikščionims statyti susirinkimo vietas, savo jausmus išsakė taip: „Džiaugsmas, kurį patiriu tarnaudamas broliams ir matydamas jų dėkingus veidus, skatina ieškoti daugiau progų padėti. Pastebėjau, kad laimė pasiekiama rodant asmenišką domėjimąsi kitais. Ir žinau, jog mes, vyresnieji, turime būti kaip ‘pastogė nuo vėjo... lyg vandens srovės dykumoje, lyg milžinės uolos šešėlis saulės tviskinamoje šalyje.’“ (Izaijo 32:2)

Kaip malonu gyventi vienybėje!

Be abejo, padėti kitiems ir siekti draugystės su Jehovos tarnais, — labai naudinga ir teikia tikrąją laimę. „Žiūrėk, — sušuko psalmininkas, — kaip gera ir malonu, kur broliai gyvena vienybėje!“ (Psalmyno 133:1) Kaip matėme iš Migelio, Froilano ir Almos  Rūtos gyvenimo, vienybė šeimoje būtina, kad visi stengtųsi remti vienas kitą. O kokia palaima, kai suvienija ir tikrasis garbinimas! Davęs patarimų krikščionims vyrams ir žmonoms, apaštalas Petras pridūrė: „Galiausiai visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs.“ (1 Petro 3:8)

Nuoširdi draugystė nepaprastai naudinga tiek emociškai, tiek dvasiškai. Kreipdamasis į tikėjimo draugus apaštalas Paulius ragino: „Padrąsinkite liūdinčiuosius, palaikykite silpnuosius, būkite kantrūs su visais!.. Visada siekite daryti gera vieni kitiems ir visiems.“ (1 Tesalonikiečiams 5:14, 15, Brb)

Tad ieškok progų daryti gera kitiems. ‘Darykite gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams’, nes tai tikrai įprasmins jūsų gyvenimą ir taip patirsite pasitenkinimą. (Galatams 6:9, 10) Jėzaus mokinys Jokūbas rašė: „Jei brolis ar sesuo neturi drabužių ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, kas iš tų žodžių?!“ (Jokūbo 2:15, 16) Atsakymas aiškus. Mums reikia žiūrėti „ne tiktai savo naudos, bet ir kitų“. (Filipiečiams 2:4, Vl)

Jehovos liudytojai ne tik esant reikalui ar ištikus nelaimei padeda kitiems materialiai, bet ir uoliai teikia aplinkiniams gyvybiškai svarbią paramą skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. (Mato 24:14) Daugiau nei 6000000 liudytojų neša viltingą, paguodžiančią žinią ir tuo parodo nuoširdų, meilingą rūpinimąsi. Tačiau teikdami pagalbą per Šventąjį Raštą jie padeda patenkinti dar vieną žmonių poreikį. Kokį?

Svarbiausio poreikio patenkinimas

Jei norime džiaugtis tikra laime, reikia turėti gerus santykius su Dievu. Kresis Morisonas knygoje Man Does Not Stand Alone (Žmogus nebūna vienas) rašo: „Tai, kad žmogus visur ir visada, nuo pat pradžios iki šių dienų, jautė poreikį turėti kažką, ką jis tikėjo esant aukštesnį ir galingesnį, rodo, jog religija yra įgimta ir turėtų būti pripažinta mokslo... Suvokdami žmogaus ieškojimų ir tikėjimo aukščiausiąja būtybe universalumą, turėtume žiūrėti į tai pagarbiai ir su didžiule nuostaba.“

Jėzus Kristus tvirtino: „Palaiminti, kurie pripažįsta savo dvasios neturtą.“ (Mato 5:3, Jr) Žmonės negali ilgai nebendrauti. Tačiau kur kas pavojingiau atsiskirti nuo mūsų Kūrėjo. (Apreiškimo 4:11) Siekti Dievo pažinimo ir taikyti, ką sužinome, turėtų būti svarbi mūsų gyvenimo dalis. (Patarlių 2:1-5) Tad mums reikia pasiryžti tenkinti savo dvasinius poreikius, nes negalime gyventi vieni ir skyrium nuo Dievo. Laimingas ir tikrą pasitenkinimą teikiantis gyvenimas priklauso nuo gerų santykių su Jehova — „Aukščiausiuoju visoje žemėje“. (Psalmyno 83:19 [83:18, Brb])

[Iliustracija 5 puslapyje]

„Man teko iškęsti ne vieną sunkų gyvenimo tarpsnį, bet kai pradėjau bendrauti su Jehovos liudytojais, viskas pasikeitė“ (Migelis)

[Iliustracija 5 puslapyje]

„Pažinusi Jehovą supratau, kad galiu užmegzti su juo artimus santykius“ (Alma Rūta)

[Iliustracija 6 puslapyje]

„Prieš tai, kai sužinojau tiesą, ... jaučiau didžiulę tuštumą“ (Emilija)

[Iliustracija 7 puslapyje]

Bendravimas su tikraisiais garbintojais padeda patenkinti dvasinius poreikius