Ar prisimeni?

Ar vertini paskutinius Sargybos bokšto numerius? Pamėgink atsakyti į šiuos klausimus:

• Kuo Rūta buvo puikus pavyzdys?

Ji pagarsėjo meile Jehovai, ištikimybe Noomei, darbštumu bei nuolankumu. Žmonės pagrįstai vadino ją „kilnia moterimi“. (Rūtos 3:11) (4/15, 23—26 puslapiai)

• Iš kur žinome, kad Jehova rūpinasi paprastais žmonėmis?

Izraelitams, patyrusiems žiaurią priespaudą Egipte, Jehova liepė neengti beturčių. (Išėjimo 22:20-23 [20:21-24, Brb]) Jėzus, savo Tėvo sekėjas, rūpinosi prastuoliais, ir apaštalais išsirinko „paprastus, nemokytus“ vyrus. (Apaštalų darbų 4:13; Mato 9:36) Mes galime sekti Dievu rūpindamiesi kitais, pavyzdžiui, jaunuoliais (4/15, 28—31 puslapiai).

• Kodėl galime tikėti, kad Jehovai svarbu, ką darome?

Biblijoje rašoma, jog Jehova pastebi žmonių darbus. Jis regėjo Abelio atnašą, mato ir mūsų ‘šlovinimo auką, lūpų vaisių’. (Hebrajams 13:15) Jehova žinojo, kad Henochas stengiasi įtikti jam gyvendamas tyrai ir dorai. Dievas taip pat matė, kaip neizraelitė našlė iš Sareptos pasidalijo menkomis maisto atsargomis su pranašu Eliju. Jehova pastebi ir mūsų tikėjimo darbus (5/1, 28—31 puslapiai).

• Kodėl galima sakyti, kad po 33 m. e. m. Sekminių krikščionimis tapę žydai turėjo pasiaukoti Dievui?

1513 m. p. m. e. senovės izraelitai užmezgė su Jehova ypatingus santykius — jam pasiaukojo. (Išėjimo 19:3-8) Remiantis Įstatymo sandora, tai pasiaukojusiai tautai priklausė visos tolesnės žydų kartos. Tačiau per Kristaus mirtį 33 m. e. m. Įstatymo sandorą Jehova panaikino. (Kolosiečiams 2:14) Nuo tol žydai, norintys priimtinai tarnauti Dievui, turėjo pasiaukoti jam ir būti pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu (5/15, 30—31 puslapiai).

• Ar dera garbinant naudoti smilkalus?

Smilkymas senovės Izraelyje buvo svarbi garbinimo dalis. (Išėjimo 30:37, 38; Kunigų 16:12, 13) Bet Įstatymo sandora, kartu su paliepimu atnašauti smilkalus, po Kristaus mirties nustojo galioti. Krikščionys gali nuspręsti deginti smilkalus nereliginiais tikslais, bet garbinant jų naudoti nedera. Kad nebūtų kas nors papiktintas, taip pat svarbu atsižvelgti į kitų jausmus (6/1, 28—30 puslapiai).

• Kokia naujausia žinia paskatino daugelį tvirčiau tikėti, kad Jėzus gyveno?

Daug buvo rašoma apie Izraelyje rastą dėžę, arba osuarijų. Jis, regis, yra iš pirmojo amžiaus ir turi užrašą: „Jokūbas, Juozapo sūnus, Jėzaus brolis“. Kai kurių nuomone, tas įrašas, be Biblijos, yra „seniausias archeologinis įrodymas“ apie Jėzų (6/15, 3—4 puslapiai).

• Kaip išmokstame mylėti?

Pirmiausia žmogus mokosi mylėti iš tėvų pavyzdžio ir jų mokomas. Jeigu vyras ir žmona myli bei gerbia vienas kitą, vaikai irgi išmoksta mylėti. (Efeziečiams 5:28; Titui 2:4) Net jei asmuo šeimoje nepatyrė meilės, jis gali mokytis mylėti priimdamas tėvišką Jehovos vadovavimą, šventosios dvasios pagalbą bei meilingą krikščionių brolijos paramą (7/1, 4—7 puslapiai).

• Kas buvo Euzebijus ir ko pasimokome iš jo gyvenimo?

Euzebijus buvo pirmųjų amžių istorikas, 324 m. e. m. baigęs dešimties tomų veikalą Bažnyčios istorija. Nors jis tikėjo Tėvą buvus pirmiau už Sūnų, Nikėjos susirinkime palaikė priešingą požiūrį. Jis, matyt, nepaisė Jėzaus reikalavimo Jo sekėjams būti „ne iš pasaulio“. (Jono 17:16) (7/15, 29—31 puslapiai)

• Ar Jehova pakeitė savo požiūrį į poligamiją?

Ne, nepakeitė. (Malachijo 3:6) Dievo numatymu, pirmasis žmogus turėjo ‘glaustis prie žmonos’ ir tapti su ja vienu kūnu. (Pradžios 2:24) Jėzus pasakė, kad skyrybos, jei ne ištvirkavimo atveju, ir nauja santuoka yra svetimavimas. (Mato 19:4-6, 9) Įkūrus krikščionių susirinkimą, Jehova daugiau nebeleidžia poligamijos (8/1, 28 puslapis).