Martynas Liuteris. Asmenybė ir palikimas

„SAKOMA, kad per visą istoriją apie [Martyną Liuterį] parašyta daugiau knygų nei apie ką nors kitą, išskyrus jo paties mokytoją Jėzų Kristų“, — tvirtino žurnalas Time. Žodžiais ir darbais jis davė pradžią Reformacijai — religiniam judėjimui, pavadintam „svarbiausia revoliucija žmonijos istorijoje“. Taigi jo dėka pasikeitė religinis Europos žemėlapis ir buvo nuleista šio kontinento viduramžių uždanga. Taip pat Liuteris padėjo pamatus norminei rašytinei vokiečių kalbai. Jo išversta Biblija, be abejo, yra populiariausia iš visų jos vokiškų vertimų.

Kokia asmenybė buvo Martynas Liuteris? Kaip jis padarė tokį poveikį Europos istorijai?

Liuteris tampa mokslininku

Martynas Liuteris gimė Eislėbene (Vokietija) 1483-iųjų lapkritį. Nors tėvas buvo vario kasyklos darbininkas, pasirūpino, kad sūnus įgytų gerą išsilavinimą. 1501 metais jaunuolis pradėjo studijuoti Erfurto universitete. Ten bibliotekoje pirmąkart perskaitė Bibliją. „Knyga man nepaprastai patiko, — sakė jis, — tikėjausi, jog kada nors būsiu vertas palaimos ją turėti.“

Būdamas 22 metų, Liuteris įstojo į Erfurto augustinų vienuolyną. Vėliau mokėsi Vitenbergo universitete ir gavo teologijos daktaro laipsnį. Liuteris manė nesąs vertas Dievo palankumo ir neretai jį slėgė sąžinės priekaištai. Bet Biblijos tyrinėjimas, malda ir apmąstymai jam padėjo geriau suvokti, kaip Dievas žiūri į nusidėjėlius. Liuteris suprato, kad Dievo palankumo pats nenusipelnysi. Jis suteikiamas dėl neužtarnautos Dievo malonės tiems, kas parodo tikėjimą. (Romiečiams 1:16; 3:23, 24, 28)

Kaip Liuteris priėjo išvadą, kad toks jo naujas supratimas teisingas? Profesorius Kurtas Alandas, tyrinėjęs ankstyvojo laikotarpio bažnyčios istoriją ir Naujojo Testamento tekstą, rašė: „Jis apmąstė visą Bibliją norėdamas nustatyti, ar šis naujas pažinimas derinasi su kitais Biblijos teiginiais, ir pamatė, jog taip yra.“ Išteisinimas, arba išgelbėjimas pasiekiamas ne per darbus ar atgailą, o per tikėjimą  — ši doktrina liko Liuterio mokymų pagrindu.

Pasipiktinęs prekyba indulgencijomis

Supratimas apie Dievo požiūrį į nusidėjėlius supriešino Liuterį su Katalikų bažnyčia. Tais laikais plačiai buvo tikima, kad po mirties nuodėmiautojai kurį laiką atlieka bausmę. Tačiau esą ją galima sutrumpinti perkant popiežiaus patvirtintas indulgencijas. Tokie jų platintojai kaip Johanas Tėcelis, Mainco arkivyskupo Alberto patikėtinis, pelningai pardavinėjo indulgencijas paprastiems žmonėms. Daug kas manė, kad jų įsigyti reiškė apsidrausti nuo bausmės už būsimas nuodėmes.

Liuteris piktinosi prekyba indulgencijomis. Jis žinojo, kad žmogus negali sudarinėti sandėrių su Dievu. Tad 1517-ųjų rudenį parašė 95 garsiąsias tezes kaltindamas Bažnyčią finansiniais, doktrinos bei religiniais nusižengimais. Trokšdamas ne maišto, o reformos, Liuteris pasiuntė tezes Mainco arkivyskupui Albertui ir keletui kitų išsilavinusių žmonių. Daugelio istorikų nuomone, būtent 1517 metai yra Reformacijos pradžia.

Dėl Bažnyčios blogybių sielojosi ne vien Liuteris. Šimtmečiu anksčiau indulgencijų pardavinėjimą pasmerkė čekų religinis reformatorius Janas Husas. Dar iki jo anglas Džonas Viklifas pabrėžė, jog kai kurios katalikų tradicijos nesiderina su Raštu. Liuterio amžininkai Erazmas Roterdamietis ir anglas Tindelas skatino imtis reformos. Tačiau Liuterio rašytinis žodis buvo girdimas aiškiau ir plačiau už kitų reformatorių balsą dėl to, kad Vokietijoje Johanesas Gutenbergas jau buvo išradęs spausdinimo mašiną renkamu šriftu.

1455 metais Maince paleista Gutenbergo mašina, o kito šimtmečio pradžioje tokios spaustuvės jau veikė 60 Vokietijos miestų bei 12 kitų Europos šalių. Pirmą kartą istorijoje visuomenė galėjo greitai sužinoti visas aktualijas. Ko gero, be paties Liuterio sutikimo 95 jo tezės buvo išspausdintos ir išplatintos. Bažnyčios reforma tapo nebe vietinės reikšmės klausimu. Apie tai daug kur buvo diskutuojama ir nelauktai Martynas Liuteris pasidarė žymiausias žmogus Vokietijoje.

„Saulės ir mėnulio“ reakcija

Keletą šimtmečių Europą valdė dvi galingos institucijos — Šventoji Romos imperija ir Katalikų bažnyčia. „Imperatorius ir popiežius priklausė vienas kitam kaip saulė ir mėnulis“, — pasakė Hansas Liljė, buvęs Pasaulinės liuteronų federacijos prezidentas. Tačiau neaišku, katras iš jų buvo saulė, o katras mėnulis. Šešiolikto amžiaus pradžioje abi institucijos jau perkopė savo galios viršūnę. Horizonte kaupėsi pokyčių debesys.

Atsakydamas į 95 tezes, popiežius Leonas X pagrasino atskirsiąs Liuterį nuo Bažnyčios, jei jų neišsižadės. Šis nepabūgo ir viešai sudegino grasinamąją popiežiaus  bulę, o savo naujuose atsišaukimuose ragino kunigaikščius pertvarkyti Bažnyčią netgi be jos galvos sutikimo. 1521 metais popiežius Leonas X ekskomunikavo Liuterį. Kai šis pasiskundė, jog yra pasmerktas, nors nebuvo bešališkai išklausytas, imperatorius Karolis V pakvietė reformatorių į Vormse vyksiantį posėdį. 1521 metų balandį 15-os dienų Liuterio kelionė iš Vitenbergo į Vormsą buvo panaši į triumfo eiseną. Visuomenė jį rėmė ir visur žmonės geidė jį pamatyti.

Vormse Liuteris stojo prieš imperatorių, kunigaikščius ir popiežiaus nuncijų. Kadaise, 1415 metais, į panašų posėdį Konstance buvo pakviestas Janas Husas, kurį po to sudegino ant laužo. Bažnyčios ir imperatoriaus atstovų akivaizdoje Liuteris atsisakė išsižadėti savo žodžių, kol bus įrodyta iš Biblijos, kad jis klysta. Bet niekas neprilygo jam Rašto žiniomis. Po diskusijos buvo surašytas dokumentas, vadinamas Vormso ediktu, kuriame Liuteris paskelbtas už įstatymo ribų, o jo raštai uždrausti. Dabar jam, ekskomunikuotam popiežiaus ir nebeginamam imperatoriaus įstatymų, grėsė mirtinas pavojus.

Paskui sekė stulbinantys, nelaukti įvykiai. Grįždamas atgal į Vitenbergą, Liuteris tapo inscenizuoto pagrobimo, kurį suorganizavo jam palankus Frydrichas Saksonietis, auka. Po šito jo nebegalėjo pasiekti jokie priešininkai. Liuteris buvo paslėptas nuošalioje Vartburgo pilyje; jis užsiželdino barzdą ir pakeitė pavardę — tapo riteriu, junkeriu Jorgu.

Didelis „rugsėjo Biblijos“ populiarumas

Dešimt mėnesių Liuteris slėpėsi Vartburgo pilyje nuo imperatoriaus ir popiežiaus. Knygoje Welterbe Wartburg rašoma, kad „Vartburge jo praleistas laikas buvo pats darbingiausias ir kūrybiškiausias“. Čia dienos šviesą išvydo vienas iš didžiausių jo darbų — Graikiškųjų raštų (Erazmo tekstas) vertimas į vokiečių kalbą. Knyga buvo išspausdinta 1522 metų rugsėjį, nenurodant vertėjo Liuterio pavardės, ir tapo žinoma kaip „rugsėjo Biblija“. Ji kainavo pusantro guldeno — metinį tarnaitės užmokestį. Tačiau knyga buvo labai populiari: per metus išėjo dvi laidos, iš viso 6000 egzempliorių, ir bent 69 laidos per kitus 12 metų.

1525-aisiais Martynas Liuteris vedė buvusią vienuolę Katariną fon Borą. Ji, gera šeimininkė, mokėjo apsukriai verstis savo vaišingo sutuoktinio namuose. Liuterio namiškių būrį sudarė ne tik žmona, šeši vaikai, bet ir draugai, šviesuoliai, pabėgėliai. Vėlesniu gyvenimo tarpsniu Liuteris išgarsėjo kaip patarėjas, tad jo namuose besisvečiuojantys inteligentai nepadėdavo popieriaus ir plunksnos, kad galėtų užsirašyti  jo mintis. Tie pasakymai buvo surinkti į vieną knygą, pavadintą Luthers Tischreden (Liuterio kalbos prie stalo). Vienu metu tai buvo populiariausia po Biblijos knyga vokiečių kalba.

Talentingas vertėjas, vaisingas rašytojas

1534 metais Liuteris baigė versti Hebrajiškuosius raštus. Jam pavyko parinkti stilių, ritmą, žodžius. Taip išėjo Biblija, suprantama eiliniams žmonėms. Apie savo vertimo metodą Liuteris rašė: „Reikia kalbėtis su motina namuose, su vaikais gatvėje, su paprastais žmonėmis turguje, klausytis, kaip jie šneka, ir atitinkamai versti.“ Liuterio Biblija padėjo pamatus norminei rašytinei kalbai, kuri vėliau buvo priimta visoje Vokietijoje.

Liuteris buvo ne tik talentingas vertėjas, bet ir rašytojas. Sakoma, kad visą gyvenimą jis kas dvi savaites užbaigdavo po traktatą. Kai kurie iš jų buvo tokie pat priekabūs kaip ir pats autorius. Ankstyvieji Liuterio veikalai pasižymėjo kandžiu stiliumi, bet ir vėliau laikas neatšipino jo plunksnos. Palaipsniui rašinių tonas griežtėjo. Žodyne Lexikon für Theologie und Kirche tvirtinama, kad Liuterio kūriniai rodo „besaikį jo piktumą“, „kuklumo ir meilės stygių“, „ypatingą savo misijos suvokimą“.

Kai kilo Valstiečių karas ir kunigaikštystės paplūdo krauju, buvo paklausta Liuterio nuomonės apie sukilimą. Ar valstiečių skundai prieš feodalus teisėti? Liuteris nesivaikė populiarumo: neatsakė taip, kad patiktų daugumai. Jis manė, jog Dievo tarnai turi paklusti valdžiai. (Romiečiams 13:1) Liuteris tiesiai pareiškė, kad sukilimas turi būti numalšintas jėga. „Kas tik gali, tegu duria, muša, žudo“, — pasakė jis. Hansas Liljė paminėjo, jog dėl šių žodžių Liuteris prarado „nepaprastą populiarumą liaudyje“. Be to, dėl vėlesnių savo rašinių apie žydus, atsisakiusius priimti krikščionybę, ypač dėl veikalo „Apie žydus ir jų melagystes“, daugelis priskyrė Liuterį prie antisemitų.

Liuterio palikimas

Reformacija, sukelta tokių žmonių kaip Liuteris, Kalvinas, Cvinglis, padėjo susiformuoti naujai religijai — protestantizmui. Svarbiausias Liuterio įnašas į protestantizmą — jo pagrindinis mokymas apie išteisinimą per tikėjimą. Kiekviena Vokietijos kunigaikštystė palaikė arba protestantizmą, arba katalikybę. Protestantizmas paplito ir buvo plačiai remiamas Skandinavijoje, Šveicarijoje, Anglijoje bei Nyderlanduose. Šiandien tą religiją išpažįsta šimtai milijonų žmonių.

 Liuterį labai gerbia net daugelis nepritariančių visiems jo įsitikinimams. Buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, į kurios sudėtį įėjo Eislėbenas, Erfurtas, Vitenbergas ir Vartburgas, 1983 metais buvo paminėtos 500-osios Liuterio gimimo metinės. Ši socialistinė valstybė pripažino jį žymiu Vokietijos istorijos ir kultūros veikėju. O vienas devintojo dešimtmečio katalikų teologas taip apibendrino Liuterio įtaką: „Liuteriui neprilygsta joks vėlesnių laikų žmogus.“ Profesorius Alandas rašė: „Kasmet beveik visomis pagrindinėmis pasaulio kalbomis pasirodo bent 500 naujų leidinių apie Martyną Liuterį ir Reformaciją.“

Martynas Liuteris garsėjo dideliu intelektu, fenomenalia atmintimi, taikliu žodžiu ir ypatingu darbštumu. Sykiu buvo nekantrus, kandus; karštai protestuodavo prieš tai, kas, jo manymu, atrodė veidmainystė. 1546 metų vasarį Eislėbene mirties patale gulintį Liuterį draugai paklausė, ar jis tvirtai tebetiki tuo, ko mokė kitus. „Taip“, — pasigirdo atsakymas. Liuteris mirė, bet daugelis iki šiol laikosi jo įsitikinimų.

[Iliustracija 27 puslapyje]

Liuteris kritikavo prekybą indulgencijomis

[Šaltinio nuoroda]

Mit freundlicher Genehmigung: Wartburg-Stiftung

[Iliustracija 28 puslapyje]

Liuteris atsisakė išsižadėti savo įsitikinimų, kol bus įrodyta iš Biblijos, kad jis klysta

[Šaltinio nuoroda]

From the book The Story of Liberty, 1878

[Iliustracijos 29 puslapyje]

Liuterio kambarys Vartburgo pilyje, kur jis vertė Bibliją

[Šaltinio nuoroda]

Abi nuotraukos: Mit freundlicher Genehmigung: Wartburg-Stiftung

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

From the book Martin Luther The Reformer, 3rd Edition, published by Toronto Willard Tract Depository, Toronto, Ontario

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 30 puslapyje]

From the book The History of Protestantism (Vol. I)