Kuo naudingas drausminimas

APIE ką pagalvoji išgirdęs žodį „drausminimas“? Pasak vieno žodyno, drausminti — tai „versti žmones paklusti elgesio taisyklėms bei normoms ir bausti, jeigu jie to nedaro“. Nors yra ir kitokių apibūdinimų, daugelis bet kokį drausminimą vertina nepalankiai.

Tačiau Biblijoje apie drausminimą kalbama kitaip. „Mano vaike, neatmesk Viešpaties drausmės“, — rašė išmintingasis karalius Saliamonas. (Patarlių 3:11) Čia turimas omenyje ne drausminimas apskritai, o „Viešpaties drausmė“, tai yra disciplina, paremta aukštais Dievo principais. Tik toks drausminimas dvasiniu požiūriu naudingas, net pageidaujamas. O disciplina, grindžiama žmonių nuomone, nesiderinančia su kilniais Jehovos principais, dažniausiai užgauna, įskaudina. Todėl nemažai kas į drausminimą žiūri neigiamai.

Kodėl esame skatinami leistis Jehovos sudrausminami? Biblijoje rašoma, kad Dievas savo sukurtus žmones drausmina iš meilės. Užtat Saliamonas toliau pasakė: „Ką myli, tą Viešpats sudraudžia kaip tėvas mylimą sūnų.“ (Patarlių 3:12)

Kuo skiriasi drausminimas nuo bausmės?

Biblijoje kalbama apie keletą drausmės aspektų: vadovavimą, nurodymą, mokymą, įspėjimą, pataisymą ir net baudimą. Tačiau Jehova visuomet drausmina meilės skatinamas ir taip, kad žmogui būtų naudinga. Pataisomasis Dievo drausminimas nėra skirtas vieninteliam tikslui — nubausti.

Kita vertus, bausmę Dievas skiria ne visada tam, kad pataisytų ar pamokytų. Štai Adomas ir Ieva nuo pat tos dienos, kai nusidėjo, kentė savo neklusnumo pasekmes. Jehova išvarė juos iš rojaus sodo, Edeno, ir juodu užgulė netobulumo, ligų bei senatvės vargai. Po šimtmečius trukusio skausmingo gyvenimo juos amžiams pasiglemžė mirtis. Tai buvo Dievo bausmė, o ne drausminimas. Sąmoningai nusidėję Adomas ir Ieva neatgailavo, tad buvo nepataisomi.

Kitos Jehovos bausmės — Nojaus laikų Tvanas, Sodomos ir Gomoros sunaikinimas, egiptiečių kariuomenės žūtis Raudonojoje jūroje. Tuomet Jehova nei vadovavo, nei nurodinėjo, nei mokė. Apie šias Dievo bausmes apaštalas Petras rašė: „Jis nepagailėjo senojo pasaulio, tik išsaugojo teisumo šauklį Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną. Paversdamas pelenais Sodomos ir Gomoros miestus, pasmerkė juos žlugti ir taip davė pavyzdį ateities bedieviams.“ (2 Petro 2:5, 6)

Kaip tokios bausmės „davė pavyzdį ateities bedieviams“? Paulius Laiške tesalonikiečiams  rašo apie mūsų laikus, kai Dievas per savo Sūnų Jėzų Kristų „atmokės tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Evangelijai“. Apaštalas priduria: „Jie bus nubausti amžina pražūtimi.“ (2 Tesalonikiečiams 1:8, 9, Brb) Tokia bausmė, aišku, skirta ne pamokyti ar pataisyti. Tad drausmindamas savo garbintojus Jehova elgiasi kitaip nei bausdamas neatgailaujančius nusidėjėlius.

Įsidėmėtina, kad Biblijoje Jehova apibūdinamas pirmiausia ne kaip baudėjas, o kaip mylintis mokytojas ir kantrus auklėtojas. (Jobo 36:22; Psalmyno 71:17; Izaijo 54:13) Taip, Dievas visada drausmina ir pataiso meilingai bei kantriai. Suprasdami, kam skirta disciplina, krikščionys laikysis deramo požiūrio drausminami ir patys drausmindami.

Mylinčių tėvų drausmė

Tiek šeimoje, tiek krikščionių susirinkime visi turi suprasti drausminimo paskirtį. Tai ypač svarbu tiems, kurie vadovauja, pavyzdžiui, tėvams. Patarlių 13:24 (Jr) sakoma: „Kas gailisi savo rykštės, nekenčia savo sūnaus, o kas jį myli, stengiasi jį laiku sudrausti.“

Kaip tėvai turėtų drausminti? Biblijoje aiškinama: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu.“ (Efeziečiams 6:4) Šis patarimas atkartojamas tokiais žodžiais: „Jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, kad jie nepasidarytų baugštūs.“ (Kolosiečiams 3:21)

Krikščionys tėvai, žinodami drausminimo tikslą, nebus šiurkštūs. Jie laikysis principo, nurodyto 2 Timotiejui 2:24 (Brb), kur Paulius rašė: „Viešpaties tarnas neturi kivirčytis, bet būti malonus su visais, gabus pamokyti.“ Nevaldomi pykčio protrūkiai, riksmai, užgaulės, pažeminimai nedera tėvams, nei apskritai krikščionims. (Efeziečiams 4:31; Kolosiečiams 3:8)

Drausminti vaikus nereiškia skubiai, griežtai juos nubausti. Daugumą vaikų  reikia ne kartą įspėti, kad jie pataisytų savo mąstymą. Todėl tėvai privalo negailėti laiko, būti kantrūs ir gerai apgalvoti, kaip drausmins. Privalu nepamiršti, jog vaikus reikia ‘drausminti ir mokyti Viešpaties vardu’. Toks mokymas trunka metų metais.

Krikščionys ganytojai drausmina romiai

Minėti principai tinka ir krikščionių vyresniesiems. Būdami rūpestingi ganytojai, jie stengiasi ugdyti kaimenę mokydami, vadovaudami ir pataisydami. Taip darydami vyresnieji nepamiršta, kokiam tikslui drausminama. (Efeziečiams 4:11, 12) Jeigu jiems rūpėtų tik bausti, paskirtų nuobaudą ir tiek. Sekdami Dievo pavyzdžiu, vyresnieji drausmina kitaip: meilės skatinami stengiasi padėti bendratikiui pritaikyti patarimus. Nuoširdžiai rūpindamiesi, vyresnieji neretai susitinka su juo keletą kartų, kad padrąsintų ir pamokytų.

Klausydami nurodymo iš 2 Timotiejui 2:25, 26 (Brb), vyresnieji romiai moko net tada, kai nusižengę asmenys nelabai leidžiasi sudrausminami. Tose Rašto eilutėse dar priduriama, kam reikia drausminti: „Rasi Dievas duos jiems atgailauti, kad pažintų tiesą ir atsipeikėtų nuo pinklių velnio.“

Kartais neatgailaujančius nuodėmiautojus tenka atskirti nuo susirinkimo. (1 Timotiejui 1:18-20) Tokia griežta priemonė irgi yra drausminimas, o ne tik bausmė. Retkarčiais vyresnieji aplanko tuos atskirtuosius, kurie nebenuodėmiauja. Per tokius aplankymus vyresnieji, turėdami omenyje tikrąjį drausminimo tikslą, nurodo, ką žmogus turi daryti, kad būtų sugrąžintas į krikščionių susirinkimą.

Jehova — tobulas teisėjas

Tėvai, krikščionių ganytojai bei kiti, kuriuos Raštas įpareigoja drausminti, privalo atsakingai žiūrėti į tokią priedermę. Jiems nedera manyti, jog kas nors yra nebepataisomas. Drausminimas  niekada neturi būti kerštas ar nuožmi bausmė.

Tiesa, Biblijoje kalbama, kad Jehova įvykdys griežtą galutinę bausmę. Rašte net sakoma, jog „baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas“. (Hebrajams 10:31) Bet žmogui šiuo požiūriu nedera lygintis su Jehova, kad niekam nereikėtų bijoti pakliūti į tėvo ar susirinkimo vyresniojo rankas.

Jehova drausmina išlaikydamas tobulą pusiausvyrą, o žmonės to nesugeba. Dievas mato širdį ir žino, kada kas nors yra nebepataisomas ir tikrai vertas galutinės bausmės. Žmonės nepajėgūs šito nuspręsti. Todėl tie, kurių pareiga prireikus drausminti, visada privalo turėti tikslą pataisyti.

Leiskis Jehovos drausminamas

Mums visiems reikia Jehovos drausmės. (Patarlių 8:33, Jr) Maža to, turime trokšti Dievo Žodžiu paremtos disciplinos. Studijuodami Dievo Žodį, galime leistis sudrausminami paties Jehovos per Raštą. (2 Timotiejui 3:16, 17) Tačiau kartais būsime drausminami bendratikių. Žinodami, kodėl reikia tokios drausmės, noriai ją priimsime.

Apaštalas Paulius pripažino: „Beje, kiekviena auklyba tam kartui atrodo ne linksma, o karti.“ Toliau pridūrė: „Bet vėliau ji atneš taikingų teisumo vaisių auklėtiniams.“ (Hebrajams 12:11) Jehovos drausmė — jo didelės meilės įrodymas. Kai būname drausminami ar patys drausminame, prisiminkime, koks yra Dievo drausmės tikslas, ir klausykime išmintingo Biblijos patarimo: „Tvirtai laikykis drausmės, nepaleisk jos! Sergėk ją, nes ji tavo gyvybė!“ (Patarlių 4:13, Jr)

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Neatgailaujantys nusidėjėliai susilaukia Dievo bausmės, o ne pataisomojo drausminimo

[Iliustracijos 22 puslapyje]

Iš meilės vyresnieji negailėdami laiko ieško reikiamos informacijos, kad padėtų suklydusiam asmeniui

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Tėvai kantriai, meilingai ‘drausmina ir moko Viešpaties vardu’