Visi skelbkime Jehovos šlovę
Visi skelbkime Jehovos šlovę
„Pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę! Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui.“ (PSALMYNO 96:7, 8, Brb)
1, 2. Kas skelbia Jehovos šlovę ir kas yra raginami prie to prisidėti?
DOVYDAS, Jesės sūnus, augo piemenaudamas Betliejaus apylinkėse. Šiose nuošaliose avių ganyklose prižiūrėdamas tėvo bandas, jis tikriausiai dažną tylią naktį stebėdavo žvaigždėto dangaus platybes. Be abejo, Dovydas prisiminė tuos įspūdingus vaizdus, kai Dievo šventosios dvasios įkvėptas kūrė ir giedojo puikią 19-ąją psalmę: „Dangūs skelbia Dievo šlovę, dangaus skliautas garsina jo rankų darbą. Žinia skamba visoje žemėje, jų žodžiai girdėti iki pat pasaulio pakraščių.“ (Psalmyno 19:2, 5 [19:1, 4, Brb])
2 Jehovos sukurti stulbinantys dangūs be žodžių skelbia jo šlovę per dienas ir naktis. Kūrinija nuolat šlovina Dievą; mes mokomės nuolankumo mąstydami apie šį nebylų liudijimą, girdimą „visoje žemėje“, visiems jos gyventojams. Tačiau tylaus kūrinijos liudijimo nepakanka. Savo balsais raginami prisidėti Dievui ištikimi žmonės. Į juos nežinomas psalmininkas kreipėsi tokiais įkvėptais žodžiais: „Pripažinkite Viešpačiui šlovę ir galybę! Atiduokite Viešpačiui šlovę, priderančią Jo vardui.“ (Psalmyno 96:7, 8, Brb) Tie, kas turi artimą ryšį su Jehova, džiaugiasi galėdami atsiliepti į šį raginimą. O ką reiškia pripažinti Dievui šlovę?
3. Kodėl žmonės šlovina Dievą?
3 Neužtenka garbinti Jehovą vien žodžiais. Izaijo laikų izraelitai šlovino Dievą lūpomis, tačiau daugumai trūko nuoširdumo. Per minėtą pranašą Jehova pasakė: „Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis nutolusi nuo manęs.“ (Izaijo 29:13) Tokių žmonių gyrius buvo beprasmis. Prasmingas garbinimas kyla iš širdies, kupinos meilės Jehovai ir tikro nepaprastos jo šlovės pripažinimo. Jehova — vienintelis Kūrėjas. Jis Visagalis, Teisingasis, meilės įsikūnijimas. Jis — mūsų Išgelbėtojas ir teisėtas Valdovas, kuriam visos dangaus ir žemės būtybės privalo paklusti. (Apreiškimo 4:11; 19:1) Jei išties tuo tikime, šlovinkime jį iš širdies gelmių.
4. Kaip Jėzus mokė šlovinti Dievą ir kaip tą daryti?
4 Jėzus Kristus kalbėjo, kaip turime šlovinti Dievą. Jis pasakė: „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai.“ (Jono 15:8) Kaip galime duoti daug vaisių? Pirma, nuoširdžiai skelbdami „gerąją naujieną apie karalystę“ ir taip drauge su visa kūrinija pasakodami apie Dievo „neregimąsias ypatybes“. (Mato 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972; Romiečiams 1:20) Be to, šitaip — tiesiogiai ar netiesiogiai — prisidedame prie naujų mokinių ruošimo ir Jehovą Dievą giriančios gretos gausėja. Antra, ugdydamiesi vaisius, kuriuos mus skatina puoselėti šventoji dvasia, ir stengdamiesi rodyti tokias puikias kaip Dievo Jehovos savybes. (Galatams 5:22, 23; Efeziečiams 5:1; Kolosiečiams 3:10) Taip kasdieniu elgesiu šloviname Dievą.
„Po visą žemę“
5. Paaiškink, kaip Paulius pabrėžė krikščionių atsakomybę šlovinti Dievą dalijantis tikėjimu su kitais.
5 Rašydamas romiečiams Paulius pabrėžė krikščionių atsakomybę šlovinti Dievą dalijantis savo tikėjimu su kitais. Pagrindinė Laiško romiečiams tema ta, jog išgelbėti bus tik žmonės, rodantys tikėjimą Jėzumi Kristumi. Dešimtajame šio laiško skyriuje Paulius pasakė, kad jo dienų etninis Izraelis vis dar siekia teisumo laikydamasis Mozės įstatymo, nors „įstatymo pabaiga — Kristus“. Todėl Paulius patikina: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas.“ Nuo ano meto „nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turįs turtų visiems, kurie jo šaukiasi“. „Kiekvienas, kuris šaukiasi Jehovos vardo, bus išgelbėtas.“ (Romiečiams 10:4, 9-13; NW)
6. Kaip Paulius pritaikė Psalmyno 19:5 [19:4, Brb]?
6 Paskui Paulius užduoda logišką klausimą: „Kaipgi jie šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ (Romiečiams 10:14) Apie Izraelį Paulius sako: „Ne visi pakluso Evangelijai.“ Kodėl? Ne todėl, kad neturėjo galimybės, o dėl tikėjimo stokos. Tai patvirtina Pauliaus pacituota Psalmyno 19:5 [19:4, Brb] eilutė. Čia jis turi omenyje ne bebalsį kūrinijos liudijimą, o krikščionių skelbimo darbą. Apaštalas sako: „Po visą žemę pasklido jų garsas, iki pasaulio pakraščių — jų žodžiai.“ (Romiečiams 10:16, 18) Kaip negyvoji kūrinija šlovina Jehovą, taip pirmojo amžiaus krikščionys skelbė gerąją išgelbėjimo naujieną visur ir tuo gyrė Dievą „po visą žemę“. Laiške kolosiečiams Paulius irgi priminė, kaip plačiai žinoma geroji naujiena — ji paskelbta „visai Kūrinijai po dangumi“. (Kolosiečiams 1:23)
Uolūs skelbėjai
7. Kokia, Jėzaus žodžiais tariant, yra krikščionių pareiga?
7 Laišką kolosiečiams Paulius, matyt, parašė praėjus maždaug 27 metams po Jėzaus Kristaus mirties. Kaip per tokį trumpą laiką skelbimo darbas išsiplėtė tiek toli, net iki Kolosų? Tai pavyko todėl, kad pirmojo amžiaus krikščionys buvo uolūs ir Jehova laimino jų ryžtą. Jėzus išpranašavo, kad jo mokiniai bus veiklūs skelbėjai: „Pirmiau turės būti visoms tautoms paskelbta Evangelija.“ (Morkaus 13:10) Tai pranašaudamas Jėzus kartu davė priesaką, užrašytą paskutinėse Evangelijos pagal Matą eilutėse: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.“ (Mato 28:19, 20) Jėzui pakilus į dangų, jo mokiniai ėmėsi įgyvendinti šį nurodymą.
8, 9. Kaip krikščionys, pasak pranešimo Apaštalų darbų knygoje, reagavo į Jėzaus nurodymą?
8 Kai per 33 m. e. m. Sekmines buvo išlieta šventoji dvasia, ištikimi Jėzaus sekėjai tuoj pat ėjo skelbti minioms Jeruzalėje „įstabius Dievo darbus“. Jų triūsas davė puikiausių vaisių: pasikrikštijo „apie trys tūkstančiai“. Mokiniai toliau uoliai šlovino Dievą viešumoje ir susilaukdavo gerų rezultatų. (Apaštalų darbų 2:4, 11, 41, 46, 47)
9 Krikščionių veikla neliko nepastebėta religinių vadovų. Nepatenkinti Petro ir Jono viešu skelbimu jie liepė abiem apaštalams liautis tai darius. Bet šiedu pasakė: „Mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję.“ Kai anie vadovai Petrą ir Joną prigrasinę paleido, apaštalai sugrįžo pas brolius ir visi drauge meldėsi Jehovai. Kupini ryžto jie prašė: „Suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį.“ (Apaštalų darbų 4:13, 20, 29)
10. Koks prasidėjo persekiojimas ir kaip tikrieji krikščionys reagavo?
10 Netrukus paaiškėjo, kad ši malda derinosi su Jehovos valia. Apaštalai buvo suimti, bet angelas stebuklingai juos išlaisvino. Jis pasakė: „Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius.“ (Apaštalų darbų 5:18-20) Apaštalai pakluso ir Jehova juos toliau laimino. Tad „kiekvieną dieną šventykloje ir po namus jie nesiliovė mokyti bei skelbti Jėzų Kristumi“. (Apaštalų darbų 5:42, Brb) Net aršus persekiojimas nėmaž nesukliudė Jėzaus sekėjams viešai šlovinti Dievą.
11. Koks buvo pirmųjų krikščionių požiūris į skelbimo darbą?
11 Netrukus buvo suimtas ir akmenimis užmuštas Steponas. Tada Jeruzalėje kilo žiaurus persekiojimas ir visi mokiniai, išskyrus apaštalus, išsisklaidė. Ar juos išgąsdino tokios aplinkybės? Visai ne. Biblijoje sakoma: „Išblaškytieji keliaudami skelbė gerosios naujienos žodį.“ (Apaštalų darbų 8:1, 4) Jų uolus noras skelbti Dievo šlovę neblėso. Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje rašoma, kad, keliaudamas į Damaską persekioti Jėzaus mokinių, fariziejus Saulius iš Tarso pamatė regėjime Jėzų ir buvo apakintas. Damaske Ananijas stebuklingai pagydė šį vyrą. Ko tuoj pat ėmėsi Saulius — vėliau žinomas kaip apaštalas Paulius? Šventajame Rašte skaitome: „Beregint ėmė skelbti sinagogose, kad Jėzus yra Dievo Sūnus.“ (Apaštalų darbų 9:20, kursyvas mūsų)
Žodį skelbia kiekvienas
12, 13. a) Ką įsidėmėtina rašo istorikai apie pirmųjų krikščionių susirinkimą? b) Kaip Apaštalų darbų knyga ir Pauliaus žodžiai patvirtina istorikų liudijimą?
12 Plačiai žinoma, kad visi pirmieji krikščionys buvo skelbėjai. Apie juos F. Šafas rašo: „Kiekvienas susirinkimas buvo misionierių bendrija, o kiekvienas krikščionis — misionierius“ (History of the Christian Church). V. Viljamsas sako: „Yra žinoma, kad ankstyvųjų laikų Bažnyčioje visi krikščionys, ypač turintieji charizmos dovaną [dvasios dovanų], skelbė evangeliją“ (The Glorious Ministry of the Laity). Jis taip pat teigia: „Jėzus Kristus niekada nemanė, jog skelbti žinią yra tik tam tikro tarnų luomo priedermė.“ Netgi Celsas, senovės laikų krikščionybės priešas, rašė: „Vilnakaršiai, batsiuviai, kailialupiai, neraštingiausioji prastuomenė buvo uolūs evangelijos skelbėjai.“
13 Šių tvirtinimų teisingumą rodo istoriniai Apaštalų darbų knygos pranešimai. Per 33 m. e. m. Sekmines, kai buvo išlieta šventoji dvasia, visi mokiniai, vyrai ir moterys, viešai kalbėjo apie didingus Dievo dalykus. Po Stepono mirties prasidėjus persekiojimui, visi svetur išblaškyti krikščionys plačiai skelbė gerąją naujieną. Maždaug po 28 metų Paulius ragino ne siaurą dvasininkų luomą, o visus hebrajus krikščionis: „Per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių.“ (Hebrajams 13:15) Apie savo paties požiūrį į skelbimo darbą Paulius sakė: „Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Korintiečiams 9:16) Be abejo, panašiai manė visi ištikimi pirmojo amžiaus krikščionys.
14. Kaip susiję tikėjimas ir skelbimas?
14 Tikras krikščionis privalo skelbti tiesą, nes tai neatsiejama nuo tikėjimo. Paulius pasakė: „Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas — į išganymą.“ (Romiečiams 10:10) Ar tik saujelė susirinkimo narių — tarsi koks dvasininkų luomas — turi rodyti tikėjimą ir skelbti žodį? Žinoma, ne. Visi tikrieji krikščionys ugdosi tvirtą tikėjimą Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir jaučia pareigą apie tai kalbėti kitiems. Antraip jų tikėjimas būtų negyvas. (Jokūbo 2:26) Kadangi kiekvienas ištikimas pirmojo mūsų eros amžiaus krikščionis taip rodė tikėjimą, garsiai aidėjo gyrius Jehovos vardui.
15, 16. Pateik pavyzdžių, kaip skelbimo veikla klestėjo, nors ir buvo sunkumų.
15 Pirmajame amžiuje Jehova laimino savo tarnus gausėjimu, nors tiek susirinkime, tiek už jo ribų buvo sunkumų. Štai Apaštalų darbų knygos 6 skyriuje rašoma apie nesusipratimus tarp įtikėjusių hebrajų ir graikiškai kalbančiųjų. Apaštalai sutvarkė šį reikalą ir apie tolesnes aplinkybes sakoma: „Dievo žodis klestėjo, ir mokinių Jeruzalėje greitai daugėjo. Net didelis kunigų būrys pakluso tikėjimui.“ (Apaštalų darbų 6:7)
16 Vėliau kilo politinių nesutarimų tarp Judėjos karaliaus Erodo Agripos ir Tyro bei Sidono gyventojų. Pastarieji meilikaujamai kreipėsi į Erodą prašydami taikos ir šis pasakė jiems prakalbą. Minia ėmė šaukti: „Tai Dievo, ne žmogaus balsas!“ Beregint Erodą Agripą ištiko Jehovos angelas ir jis mirė „už tai, kad nedavė Dievui priklausančios garbės“. (Apaštalų darbų 12:20-23) Koks sukrėtimas tiems, kas dėjo viltis į žmogiškuosius valdovus! (Psalmyno 146:3, 4) O krikščionys ir toliau šlovino Jehovą, todėl „Viešpaties žodis vis augo ir plito“ net tokiu politinio nestabilumo laikotarpiu. (Apaštalų darbų 12:24)
Pirmajame amžiuje ir dabar
17. Ką vis daugiau žmonių darė pirmajame amžiuje?
17 Pasaulinis pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimas buvo suburtas iš uolių, veiklių Jehovos Dievo šlovintojų. Visi ištikimi krikščionys skelbė gerąją naujieną. Suradę neabejingų klausytojų, skelbėjai, kaip liepė Jėzus, mokė laikytis visko, ką jis įsakė. (Mato 28:19, 20) Todėl susirinkimas augo ir vis daugiau žmonių, kaip ir senovės karalius Dovydas, teikė gyrių Jehovai. Visi pritarė įkvėptiems žodžiams: „Viešpatie, mano Dieve, girsiu Tave nuoširdžiai, šlovinsiu Tavo vardą per amžius!“ „Juk didi tavo ištikimoji meilė man.“ (Psalmyno 86:12, 13; Brb)
18. a) Kuo skyrėsi pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimas nuo dabartinio krikščioniškojo pasaulio? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?
18 Įsidėmėtina teologijos profesoriaus A. Traitso išvada. Lygindamas dabartinį krikščioniškąjį pasaulį su pirmojo amžiaus krikščionybe, jis sako: „Šiandien bažnyčios paprastai didėja dėl natūralaus prieaugio (kai vietinės bažnyčios lankytojų vaikai tampa tikėjimo išpažinėjais) arba dėl perėjimo (kai kas nors pereina į kitą vietinę bažnyčią). Tačiau Apaštalų darbų knyga liudija, kad anuomet bažnyčia gausėjo dėl atsivertimo, nes buvo tik pradėjusi veiklą.“ Ar tai reiškia, kad tikroji krikščionybė nebesiplečia taip, kaip, pasak Jėzaus, turėtų? Anaiptol. Šiais laikais tikrieji krikščionys viešai šlovina Dievą taip pat uoliai, kaip ir jų bendratikiai pirmajame amžiuje. Tuo įsitikinsime skaitydami kitą straipsnį.
Ar gali paaiškinti?
• Kaip mes šloviname Dievą?
• Kaip Paulius pritaikė žodžius iš Psalmyno 19:5 [19:4, Brb]?
• Kaip susiję tikėjimas ir skelbimas?
• Kuo įsidėmėtina pirmojo amžiaus krikščionių susirinkimo veikla?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]
Dangūs be paliovos skelbia Jehovos šlovę
[Šaltinio nuoroda]
Courtesy of Anglo-Australian Observatory, photograph by David Malin
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Skelbimo darbas ir malda — neatsiejami