Jehova kasdien mumis rūpinasi

„Nebūgštaukite!. . Jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia.“ (LUKO 12:29, 30)

1. Kaip Jehova rūpinasi gyvūnais?

GAL kada matei žvirblį ar kitą paukštį, snapu kapstantį purvą, kur, atrodo, nėra nieko lesamo? Tikriausiai stebėjaisi, ką jis ten randa? Kalno pamoksle Jėzus kalbėjo, kaip Jehova rūpinasi paukščiais, ir ko tai pamoko. Jis pasakė: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mato 6:26) Jehova nuostabiai aprūpina maistu visus savo kūrinius. (Psalmyno 104:14, 21; 147:9)

2, 3. Ko svarbaus pamoko tai, kad Jėzus nurodė melsti kasdienės duonos?

² Kodėl tad į pavyzdinę maldą Jėzus įtraukė prašymą: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“? (Mato 6:11) Šis paprastas prašymas pamoko svarbių dvasinių dalykų. Pirma, primena, kad Jehova yra didysis Aprūpintojas. (Psalmyno 145:15, 16) Žmonės įdirba ir apsėja žemę, bet augina — dvasine ir fizine prasme — tik Dievas. (1 Korintiečiams 3:7) Valgis bei gėrimas — Dievo dovana. (Apaštalų darbų 14:17) Melsdami patenkinti kasdienes reikmes parodome, jog esame dėkingi jam už šias dovanas. Žinoma, toks prašymas neatleidžia nuo pareigos dirbti, jei tik pajėgiame. (Efeziečiams 4:28; 2 Tesalonikiečiams 3:10)

³ Žodžiai „kasdienė duona“ taip pat reiškia, jog neturime per daug rūpintis ateitimi. Jėzus toliau pasakė: „Nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mato 6:31-34) Prašymas „kasdienės duonos“ moko gyventi paprastai, ‘maldingai, pasitenkinant tuo, ką turime’. (1 Timotiejui 6:6-8)

Kasdienis dvasinis maistas

4. Kokie Jėzaus bei izraelitų gyvenimo įvykiai pabrėžia dvasinio maisto svarbą?

⁴ Melsdami kasdienės duonos turime prisiminti, jog reikia ir dvasinio maisto. Nors ir labai išalkęs po ilgo pasninko, Jėzus pasipriešino Šėtono gundymui paversti akmenis duona. Jis pasakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.’“ (Mato 4:4) Jėzus čia citavo pranašą Mozę, kuris izraelitams kalbėjo:  „[Jehova] darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų.“ (Pakartoto Įstatymo 8:3) Duodamas manos, Jehova ne tik aprūpino izraelitus maistu. Kai ko ir pamokė. Visų pirma jie turėdavo ‘pasirinkti tik tiek, kiek pakaktų vienai dienai’. Jeigu pririnkdavo daugiau, likusi dalis imdavo dvokti ir sukirmydavo. (Išėjimo 16:4, 20) Bet šito neatsitikdavo šeštą dieną: tuomet būdavo leidžiama prisirinkti dvigubai, kad pakaktų ir per šabą. (Išėjimo 16:5, 23, 24) Taigi mana izraelitams primindavo, kad reikia klausyti Dievo ir kad gyvybę palaiko ne vien duona, bet ir „kiekvienas žodis, išeinantis iš Viešpaties lūpų“.

5. Kaip Jehova kasdien mums teikia dvasinio maisto?

⁵ Mums irgi būtina kasdien stiprintis dvasiniu maistu, Jehovos teikiamu per savo Sūnų. Tam Jėzus paskyrė „ištikimą ir protingą vergą“, kad ‘deramu laiku maitintų’ tikėjimo šeimyną. (Mato 24:45; Jr) To ištikimo vergo klasė ne tik parūpina gausybę dvasinio maisto — Biblijos studijavimo priemonių, bet ir skatina kasdien skaityti pačią Bibliją. (Jozuės 1:8; Psalmyno 1:1-3) Mes irgi, kaip Jėzus, galime dvasiškai stiprintis stengdamiesi kasdien suvokti Jehovos valią ir ją vykdyti. (Jono 4:34)

Nuodėmių atleidimas

6. Už kokias skolas turime melsti atleidimo ir su kokia sąlyga Jehova pasiruošęs jas panaikinti?

⁶ Toliau pavyzdinėje maldoje prašome: „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes esame atleidę savo skolininkams.“ (Mato 6:12, Jr, išnaša) Jėzus čia nekalbėjo apie pinigines skolas. Jis turėjo omenyje nuodėmių atleidimą. Evangelijoje pagal Luką šis prašymas skamba taip: „Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas.“ (Luko 11:4) Nusidėję tarsi prasiskoliname Jehovai. Bet mūsų mylintis Tėvas pasiruošęs ‘išdildyti’, tai yra panaikinti, tą skolą, jei nuoširdžiai gailimės, atsiverčiame ir prašome atleisti Kristaus išperkamosios aukos pagrindu. (Apaštalų darbų 3:19; 10:43; 1 Timotiejui 2:5, 6)

7. Kodėl turime kasdien prašyti atleidimo?

⁷ Nusidedame ir tada, kai nepavyksta pasielgti tiksliai pagal Jehovos teisingumo normas. Dėl paveldėtos nuodėmės visi nusižengiame žodžiais, veiksmais, mintimis ar nepadarome to, ką dera padaryti. (Mokytojo 7:20; Romiečiams 3:23; Jokūbo 3:2; 4:17) Tad dienai prabėgus turime maldoje prašyti atleisti, nesvarbu ar suvokiame nusidėję, ar ne. (Psalmyno 19:13 [19:12, Brb]; 40:13 [40:12, Brb])

8. Ką turime daryti prašydami atleisti ir ko susilaukiame?

⁸ Pirmiausia privalome nuoširdžiai save ištirti, gailėtis bei išpažinti nuodėmę, o tada melsti atleidimo tikėdami Kristaus kraujo išperkamąja galia. (1 Jono 1:7-9) Malda bus nuoširdi, jei prašymą atleisti lydės „atsivertimą liudijantys darbai“. (Apaštalų darbų 26:20) Tuomet galėsime tikėtis, kad Jehova mums atleis. (Psalmyno 86:5; 103:8-14) O rezultatas bus dvasios ramybė — „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“, kuri „sergės [mūsų] širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“.  (Filipiečiams 4:7) Bet Jėzaus pavyzdinė malda pamoko daugiau apie tai, kaip gauti nuodėmių atleidimą.

Mums bus atleista, jei atleisime patys

9, 10. a) Ką pridūrė Jėzus baigęs pavyzdinę maldą ir ką jo žodžiai pabrėžė? b) Kaip Jėzus vėliau paaiškino atleidimo svarbą?

⁹ Įdomu, kad prašymas „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes esame atleidę savo skolininkams“, yra vienintelė pavyzdinės maldos dalis, kurią Jėzus paaiškino. Pabaigęs tą maldą, jis pridūrė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ (Mato 6:14, 15) Taigi Jėzus labai aiškiai pasakė: Jehova atleis tik tuomet, jei noriai atleisime kitiems. (Morkaus 11:25)

¹⁰ Sykį Jėzus tai paaiškino pavyzdžiu. Jis papasakojo apie kilnų karalių, dovanojusį vienam vergui milžinišką skolą. Kai tas vergas nedovanojo savo draugui mažytės skolos, karalius įsakė rūsčiai jį nubausti. Jėzus užbaigė tokiais žodžiais: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui.“ (Mato 18:23-35) Pamokymas aiškus: skola už nuodėmę, Jehovos dovanota kiekvienam iš mūsų, žymiai viršija bet kokį kito žmogaus prasižengimą mums. Negana to, Jehova atleidžia kasdien. Todėl jeigu retkarčiais mus kas nors užgauna, tikrai galime atleisti.

11. Kokio apaštalo Pauliaus patarimo laikysimės, tikėdamiesi Jehovos atleidimo, ir ko susilauksime?

¹¹ Apaštalas Paulius rašė: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ (Efeziečiams 4:32) Abipusis atlaidumas padeda krikščionims išsaugoti taiką.  Paulius toliau ragino: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“ (Kolosiečiams 3:12-14) Visa tai išreikšta Jėzaus išmokytoje maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“

Apsauga, kai esame gundomi

12, 13. a) Kaip neturėtume suprasti priešpaskutinio pavyzdinės maldos prašymo? b) Kas yra didysis Gundytojas ir ką reiškia prašymas nevesti į pagundą?

¹² Priešpaskutinis prašymas Jėzaus pavyzdinėje maldoje toks: „Nevesk mūsų į pagundą.“ (Mato 6:13) Ar Jėzus norėjo pasakyti, kad turime melsti Jehovą mūsų negundyti? Žinoma, ne, nes Jokūbas įkvėptas rašė: „Nė vienas gundomas tenesako: ‘Aš esu Dievo gundomas.’ Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.“ (Jokūbo 1:13) Be to, psalmininkas pasakė: „Jei tu ieškotum klaidų, Jehova, tai kas beišsilaikytų?“ (Psalmyno 130:3, NW) Jehova nežiūri kiekvienos mūsų klaidos ir tikrai nenori, kad suklystume. Ką tad šie pavyzdinės maldos žodžiai reiškia?

¹³ Pakišti koją, klastomis priversti suklupti ir net praryti mus bando Šėtonas Velnias. (Efeziečiams 6:11) Jis — didysis Gundytojas. (1 Tesalonikiečiams 3:5) Melsdami nevesti į pagundą, prašome Jehovą neleisti nupulti, kai esame gundomi. Meldžiame pagalbos nebūti „šėtono apgauti“, nepasiduoti pagundoms. (2 Korintiečiams 2:11) Trokštame pasilikti „Aukščiausiojo pastogėje“ ir džiaugtis dvasine apsauga, teikiama tiems, kas pripažįsta Jehovos visavaldystę visur, kad ir ką darytų. (Psalmyno 91:1-3)

14. Kaip apaštalas Paulius patikina, kad Jehova neapleis, jei šaukiamės jo užėjus gundymams?

¹⁴ Jeigu maldoje to nuoširdžiai prašome ir atitinkamai elgiamės, Jehova niekada neapleis. Apaštalas Paulius patikina: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti.“ (1 Korintiečiams 10:13)

„Gelbėk mus nuo piktojo“

15. Kodėl dabar kaip niekad svarbu melsti ‘gelbėti nuo piktojo’?

¹⁵ Remiantis patikimiausiais Krikščionių graikiškųjų raštų rankraščiais, Jėzaus pavyzdinė malda baigiasi žodžiais: „Gelbėk mus nuo piktojo.“ * (Mato 6:13, Jr, išnaša) Apsauga nuo Velnio kaip niekad reikalinga šiais pabaigos laikais. Šėtonas ir jo demonai kariauja su pateptuoju likučiu, kuris „laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą“, bei jų palydovais — „milžiniškos minios“ nariais. (Apreiškimo 7:9; 12:9, 17) Apaštalas Petras krikščionis ragino: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu.“  (1 Petro 5:8, 9) Šėtonas mielai sustabdytų mūsų liudijimo darbą. Padedamas žemėje savo agentų — religinių, komercinių ar politinių, — jis bando mus įbauginti. Bet jei stovime tvirtai, Jehova mus išgelbės. Jokūbas rašė: „Būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“ (Jokūbo 4:7)

16. Kaip Jehova padeda savo tarnams ištverti išbandymus?

¹⁶ Jehova leido savo Sūnui būti gundomam. Bet kai Jėzus pasipriešino Velniui remdamasis Dievo Žodžiu, Jehova jam sustiprinti siuntė angelus. (Mato 4:1-11) Ir šiandien Jehova siunčia mums į pagalbą angelus, jei meldžiamės su tikėjimu ir ieškome Jo prieglobsčio. (Psalmyno 34:8 [34:7, Brb]; 91:9-11) Apaštalas Petras rašė: „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones iš mėginimo ir kaip išlaikyti nedoruosius teismo dienai ir bausmei.“ (2 Petro 2:9)

Visiškas išlaisvinimas arti

17. Kaip pavyzdinėje maldoje Jėzus išdėstė visus dalykus derama seka?

¹⁷ Pavyzdinėje maldoje Jėzus viską išdėsto pagal svarbą. Mūsų pirmutinis rūpestis turi būti Jehovos didingo ir švento vardo pašlovinimas. Kadangi tai padarys Mesijo Karalystė, prašome, kad ji ateitų ir pašalintų visas netobulas žmonių karalystes, tai yra valdžias, bei užtikrintų visišką Dievo valios vykdymą kaip danguje, taip ir žemėje. Mūsų viltis gyventi amžinai žemės rojuje priklauso nuo Jehovos vardo pašlovinimo ir jo teisėtos visavaldystės pripažinimo. Po šių pačių svarbiausių dalykų galima melsti patenkinti kasdienius poreikius, atleisti nuodėmes ir gelbėti nuo piktojo, Šėtono Velnio, pagundų bei klastų.

18, 19. Kaip Jėzaus pavyzdinė malda padeda mums likti budriems ir išlaikyti „iki galo tvirtą“ viltį?

¹⁸ Visiškas išlaisvinimas iš piktojo ir jo sugedusios santvarkos artėja. Šėtonas gerai žino, kad jam beliko „mažai laiko“ lieti „baisų įniršį“ žemėje, ypač ant ištikimų Jehovos tarnų. (Apreiškimo 12:12, 17) Minėdamas sudėtinį „pasaulio pabaigos ženklą“ Jėzus nusakė jaudinančius įvykius, kurių dalis jau išsipildė. (Mato 24:3, 29-31) Matydami tai, dar tvirčiau tikime išgelbėjimu. Jėzus pasakė: „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“ (Luko 21:25-28)

¹⁹ Glausta pavyzdinė malda, Jėzaus duota mokiniams, yra patikimas orientyras, ko melsti artėjant pabaigai. Būkime tikri, kad iki pat galo Jehova rūpinsis mūsų kasdieniais poreikiais — tiek dvasiniais, tiek materialiniais. Budėdami ir melsdamiesi „išlaikysime iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą“. (Hebrajams 3:14; 1 Petro 4:7)

[Išnaša]

Prisiminkime

• Ką turime omenyje prašydami ‘kasdienės duonos’?

• Paaiškink prašymą „Atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes esame atleidę savo skolininkams“.

• Ką reiškia prašyti Jehovos nevesti mūsų į pagundą?

• Kodėl turime melsti „gelbėti mus nuo piktojo“?

[Studijų klausimai]

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Kad mums atleistų, patys turime atleisti

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 13 puslapyje]

Lydekker