Ar neutralumas kliudo rodyti meilę?

BŪTI krikščionimi — tai ne tik skaityti Šventąjį Raštą, melstis, sekmadieniais giedoti giesmes. Svarbu darbuotis Dievo ir žmonių labui. Evangelistas Jonas rašė: „Nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa.“ (1 Jono 3:18) Jėzus nuoširdžiai rūpinosi kitais. Krikščionys trokšta sekti jo pavyzdžiu. Apaštalas Paulius ragino bendratikius ‘vis uoliau dirbti Viešpaties darbą’. (1 Korintiečiams 15:58) O kas yra Viešpaties darbas? Ar keisti valdžios politiką vargšų ir prispaustųjų labui? Ar Jėzus tai darė?

Skatinamas kištis į politiką ar palaikyti kurią nors pusę, Jėzus atsisakė. Jis atmetė Šėtono pasiūlymą valdyti viso pasaulio  karalystes, nesivėlė į ginčus dėl mokesčių mokėjimo, pasitraukė, kai žmonės norėjo padaryti jį karaliumi. (Mato 4:8-10; 22:17-21; Jono 6:15) Tačiau toks neutralumas nekliudė jam darbuotis kitų labui.

Jėzus sutelkė dėmesį į tai, kas atneštų kitiems ilgalaikę naudą. Pamaitindamas penkis tūkstančius bei gydydamas ligonius jis suteikė laikiną pagalbą nedaugeliui, bet jo mokymai laidavo amžinas palaimas visai žmonijai. Jėzus tapo žinomas ne kaip paramos kampanijų organizatorius, bet kaip Mokytojas. (Mato 26:18; Morkaus 5:35; Jono 11:28) „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“, — pasakė jis. (Jono 18:37)

Geriau nei politika

Tiesa, kurią liudijo Jėzus, nebuvo politinė teorija. Jėzus skelbė Karalystę, kurios Valdovu pats turėjo būti. (Luko 4:43) Ši Karalystė yra dangiškoji valdžia. Ji pakeis visas žmonių valdžias ir amžiams įgyvendins žemėje taiką. (Izaijo 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; 11:9; Danieliaus 2:44) Todėl ji — vienintelė tikra viltis. Argi ne meilingiau skelbti tokią ateities viltį nei skatinti žmones tikėti, kad valdžios sukurs saugią ateitį? Biblijoje sakoma: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti. Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės. Laimingas žmogus, kurio pagalba — Jokūbo Dievas, o viltis — Viešpats, jo Dievas.“ (Psalmyno 146:3-5) Todėl užuot siuntęs mokinius skelbti, kaip geriau tvarkyti valstybę, Jėzus mokė juos nešti „gerąją naujieną apie karalystę“. (Mato 10:6, 7; 24:14, Č. Kavaliausko vertimas, 1972)

Tai ir yra krikščionims skelbėjams skirtas „Viešpaties darbas“. Kadangi Dievo Karalystės pavaldiniai privalo mylėti vienas kitą, teisingai paskirstydama žmonijos resursus ta Karalystė įstengs panaikinti skurdą. (Psalmyno 72:8, 12, 13, Brb) Tokią gerą naujieną tikrai verta skelbti.

Šį „Viešpaties darbą“ Jehovos liudytojai šiandien dirba 235 šalyse. Laikydamiesi Jėzaus nurodymo, jie gerbia visas valdžias. (Mato 22:21) Bet kartu klauso ir šių jo sekėjams pasakytų žodžių: „Jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau.“ (Jono 15:19)

Kai kurie politikos šalininkai, kruopščiai išstudijavę Bibliją, pasikeitė. Vienas Italijos politikas, buvęs Katalikų Veikimo, bažnyčios kontroliuojamos organizacijos, narys, pasakė: „Į politiką įsitraukiau manydamas, kad žmogus turi aktyviai prisidėti prie visuomenės politinės bei socialinės plėtros.“ Atsisakęs miesto mero posto, kad galėtų skelbti Dievo Karalystę kaip Jehovos liudytojas, jis paaiškino,  kodėl nuoširdžių politikų pastangos tuščios. „Pasaulis šiandien toks ne dėl to, kad dori žmonės nieko nedaro jam pagerinti, o dėl to, kad dorus nedaugelio žmonių siekius viršija daugelio nedorybės.“

Norėdami skelbti vienintelę patikimą viltį žmonijai, tikrieji krikščionys nesikiša į politiką, bet tai nekliudo jiems teikti praktinę pagalbą kitiems. Tie, kuriems jie padeda tapti Dievo Karalystės pavaldiniais, mokosi mąstyti teigiamai, gerbti valdžią, kurti geresnį šeimos gyvenimą, turėti nuosaikų požiūrį į turtą. O kas dar svarbiau, — Jehovos liudytojų padedami tokie žmonės ugdosi artimus santykius su Dievu.

Dievo Karalystės skelbėjai naudingi visuomenei, kurioje gyvena. Be to, jie skatina žmones pasitikėti realia valdžia, kuri įgyvendins tikrą taiką visiems, kas myli Dievą. Būdami neutralūs, tie krikščionys šiandien gali be kliūčių teikti pačią patikimiausią praktinę pagalbą.

[Rėmelis/iliustracija 7 puslapyje]

Politikas tampa Dievo Karalystės skelbėju

Iš savo parapijos kunigų Belene, Brazilijoje, dar vaikystėje Átila išgirdo apie išlaisvinimo teologiją. Jis mėgo klausytis apie tai, kaip žmonija galiausiai bus išvaduota iš priespaudos. Todėl prisidėjo prie vienos aktyvistų grupės, kur išmoko organizuoti protesto demonstracijas bei pilietinio pasipriešinimo kampanijas.

Tačiau Átila taip pat noriai mokė tos grupės narių vaikus naudodamasis iš kažkur gauta knyga „Klausykis Didžiojo Mokytojo“. * Joje buvo kalbama apie gerą elgesį bei klusnumą valdžiai. Átila stebėjosi, kodėl remiantys išlaisvinimo teologiją nesilaiko aukštų Jėzaus moralės normų ir kodėl įgiję valdžią užmiršta engiamuosius. Jis paliko grupę. Vėliau Jehovos liudytojai pasibeldė į jo duris ir kalbėjosi su juo apie Dievo Karalystę. Netrukus Átila pradėjo studijuoti Bibliją ir sužinojo tikrąją išeitį iš žmonijos vargų.

Maždaug tuo metu šis vyras dalyvavo katalikų seminare tikėjimo ir politikos klausimais. „Tai dvi tos pačios monetos pusės“, — aiškino kalbėtojai. Jis apsilankė ir Karalystės salėje. Koks skirtumas! Niekas nerūko, nėra neblaivių, nesigirdi nešvankių juokų. Átila apsisprendė dalyvauti su liudytojais skelbimo veikloje ir greit buvo pakrikštytas. Dabar jis žino, kodėl išlaisvinimo teologija nėra tikrasis vargšų problemų sprendimas.

[Išnaša]

[Iliustracijos 6 puslapyje]

Krikščionių tarnų neutralumas nekliudo padėti kitiems