Jehovos kūrinijos grožybės

„Teploja rankomis upės“

PAŽVELK į žemėlapį ir pamatysi daugelyje vietų vinguriuojančias linijas. Jomis išraižytos lygumos, pievos, dykumos. Jos kerta slėnius, tarpeklius, miškus. (Habakuko 3:9) Tai upės — mūsų planetos gyvybės arterijos. Šie vandenys byloja apie žemės Kūrėjo, Jehovos, išmintį ir galią. Grožintis jomis apima tokie kaip psalmininko jausmai: „Teploja rankomis upės, iš džiaugsmo drauge tegieda kalnai Viešpaties Artume.“ (Psalmyno 98:8, 9) *

Žmonijos istorija irgi tekėjo greta upių. Biblijoje kalbama apie keturias pagrindines upes, išsišakojusias iš vienos, drėkinusios Edeną. (Pradžios 2:10-14) Vienos iš seniausių civilizacijų raida prasidėjo Vidurio Rytuose, derlinguose Tigro ir Eufrato upių slėniuose. Didžiosioms civilizacijoms iškilti padėjo tokios upės kaip Huanghė Kinijoje, Gangas bei Indas Pietų Azijoje, Nilas Egipte.

Todėl nenuostabu, kad žmogų visada stulbino upių galia, turtai ir grožis. Nilas plukdo savo vandenis apie 6670 kilometrų. Ilgiausia upė — Amazonė Pietų Amerikoje. Vienos upės — didingos, kitos — labai gražios, pavyzdžiui, nedidelė, bet srauni Japonijos Tonė.

Kas verčia upę tekėti? Trumpai tariant, sunkio jėga. Dėl jos vanduo teka iš aukštumos žemyn. Kartais dėl to susidaro griausmingi kriokliai. Apie tokius jėgos ir didybės stebuklus Biblijoje sakoma: „Kelia aukštyn upės, Viešpatie, kelia aukštyn upės savo balsą, kelia aukštyn upės savo ūžimą.“ (Psalmyno 92:3, Skv)

„Kas iškirto griovį lietaus srautams...?“ — Jehova paklausė dievobaimingojo savo tarno Jobo. (Jobo 38:25) Tikrai, iš kur randasi visas vanduo? Juo aprūpinama per sudėtingą sistemą, vadinamą vandens apytakos ratu. Vanduo, veikiamas saulės energijos bei sunkio jėgos, nuolat cirkuliuoja. Garuodamas jis kyla į atmosferą. Galiausiai garai atvėsta ir iš jų susitelkia debesys. Paskui šie garai grįžta į žemę sniegu arba lietumi. Gausybė vandens sukaupta vandenynuose, ežeruose, upėse, ledynuose, planetos ašigaliuose, po žeme.

Apie tokią nuostabią apytaką Biblijoje rašoma: „Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekada nebūna pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl suteka.“ (Mokytojo 1:7) Tik Jehova, begalinės išminties ir meilingo rūpestingumo  Dievas, galėjo sumanyti tokį nuolat judantį vandens ratą. Ką toks išradingumas byloja mums apie Dievą? Jis — didžiai išmintingas ir meilės kupinas Asmuo. (Psalmyno 104:13-15, 24, 25; Patarlių 3:19, 20)

Nors upių esama didelių ir daug, jose — tik dalelė planetos gėlo vandens. Vis dėlto upės būtinos gyvybei palaikyti. „Neturint priėjimo prie vandens telkinių bei negalint jų daugiau ar mažiau kontroliuoti, mūsų gyvenimas — tiek paprastas, tiek labai civilizuotas — būtų neįmanomas, — tvirtinama knygoje Water. — Tai, ką žmonės darė, kad gautų priėjimą prie vandenų ir juos kontroliuotų, turėjo didelės įtakos civilizacijos istorijai.“

Tūkstantmečius upės malšino žmonių troškulį ir tiekė vandenį jų daržams, sodams. Derlingos žemės palei daugelį upių buvo geriausia vieta javams auginti. Atkreipk dėmesį, kaip apie tai pasakyta Jehovos tarnams skirtame palaiminime: „Kokios puikios tavo palapinės, Jokūbai, tavo buveinės, Izraeli! Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi Viešpaties pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Skaičių 24:5, 6) Upės taip pat maitina gyvūnus, tokius kaip antys, girdo šakalus, vieną iš kurių matote nuotraukoje. Tiesą sakant, kuo daugiau sužinome apie upes, tuo labiau norisi dėkoti Jehovai.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Igvasu krioklys, esantis Argentinos ir Brazilijos pasienyje — vienas iš plačiausių pasaulyje. Jo plotis daugiau nei 3 kilometrai. Krioklys šniokščia laukiniame atogrąžų miške ir susideda iš maždaug 300 mažų srautų. Per liūčių sezoną kas sekundę žemyn krenta apie 10000 kubinių metrų vandens.

[Iliustracija 9 puslapyje]

Tonės upė, Japonija