Kapadokija. Kur žmonės gyveno vėjo ir vandens išgraužtuose būstuose

APIE Kapadokiją kalbėjo apaštalas Petras. Savo pirmąjį įkvėptą laišką jis, be kitų, adresavo ir „pakeleiviams, pasklidusiems... Kapadokijoje“. (1 Petro 1:1) Kokia tai šalis? Kodėl čionykščiai gyveno akmenyje iškirstuose būstuose? Kaip jie sužinojo apie krikščionybę?

„Staiga mes atsidūrėme tarp aibės akmeninių kūgių ir stulpų“, — rašė britų keliautojas V. Einsvortas, apsilankęs Kapadokijoje XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje. Ši neįprasta Turkijos vietovė ir šiandien stulbina lankytojus. Susispietę it nebylūs sargybiniai Kapadokijos kloniuose, akmeniniai kūgiai atrodo lyg keistos skulptūros. Vieni primena milžiniškus 30 ir daugiau metrų kaminus, kiti — didžiules pūpsančias ledų porcijas, obeliskus arba net grybus.

Kaip gražiai per dieną keičiasi saulėje skulptūrų spalvos! Auštant jos atrodo rausvos, vidurdienį — baltos lyg dramblio kaulas, o saulei leidžiantis — geltonos it auksas. Kaip susidarė ši „aibė akmeninių kūgių bei stulpų“? Ir kodėl juose žmonės įsikūrė?

Vėjo ir vandens dariniai

Kapadokija yra Anatolijos pusiasalio, jungiančio Aziją ir Europą, centre. Tas regionas — plynaukštė su dviem vulkanais. Prieš tūkstantmečius po jų stiprių išsiveržimų vietovę padengė dvejopos uolienos: kietas bazaltas ir minkštas balzganas tufas, susidaręs iš sustingusių vulkaninių pelenų.

Upėms, lietui ir vėjui pradėjus ardyti minkštąjį tufą, susiformavo tarpekliai. Šalimais dunksančios kai kurios uolos laikui bėgant virto daugybe akmeninių kūgių. Kraštovaizdžio su tokiomis skulptūromis nerasite niekur kitur. Yra kūgių, atrodančių kaip tikri koriai. Vietos gyventojai minkštoje uolienoje išsikirto būstus ir šeimoms didėjant jų vis gausėjo. Juose vėsu vasarą ir šilta žiemą.

Gyvenimas civilizacijų sandūroje

Kapadokijos olų gyventojai tikriausiai mažai su kuo būtų galėję bendrauti, jeigu jų vietovė nebūtų buvusi svarbi civilizacijų  sandūra. Čia ėjo garsusis šilko kelias — prekybinė 6500 kilometrų trasa, jungianti Romos imperiją su Kinija. Šiuo keliu traukė ne tik pirkliai, bet ir Persijos, Graikijos, Romos armijos. Keliautojai skleisdavo ir naujas religines idėjas.

Antrajame šimtmetyje p. m. e. Kapadokijoje jau buvo įsikūrusi žydų bendruomenė. Iš čionai atvykusių žydų būta Jeruzalėje per 33 m. e. m. Sekminių šventę. Tad apaštalas Petras, išliejus šventąją dvasią, skelbė gerąją naujieną ir Kapadokijos žydams. (Apaštalų darbų 2:1-9) Kai kurie tikriausiai priėmė šią žinią ir grįžo namo su naujais įsitikinimais. Todėl Petras savo pirmąjį laišką adresavo ir Kapadokijoje gyvenusiems bendratikiams.

Tačiau metams bėgant Kapadokijos krikščionims ėmė daryti įtaką pagoniškos filosofijos. Ketvirtajame amžiuje trys įtakingi Kapadokijos bažnyčios vadovai netgi tvirtai gynė nebiblinį mokymą apie Trejybę. Tai buvo Grigalius Nazianzietis, Bazilijus Didysis ir Grigalius Nysietis.

Bazilijus Didysis net skatino gyventi vienuoliškai. Kuklūs, uolose iškirsti kapadokų būstai labai tiko gyventi asketiškai, kaip šis vyras ir siūlė. Vienuolių bendruomenei didėjant kai kuriuose dideliuose akmeniniuose kūgiuose buvo įrengtos bažnyčios. Iki XIII amžiaus jų iškirsta apie trys šimtai. Daugelis išliko iki mūsų dienų.

Nors bažnyčios ir vienuolynai nebeveikia, šimtmečiai mažai tepakeitė čionykščių gyvenimą. Daugelis olų ir dabar yra jų būstai. Kapadokijos turistai stebisi, kaip išradingi vietiniai žmonės pavertė gamtos darinius patogiais namais.

[Žemėlapis 24, 25 puslapiuose]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KAPADOKIJA

KINIJA