Skaičių knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Skaičių knygos apžvalga
IŠĖJĘ iš Egipto izraelitai suburiami į tautą. Netrukus jie turėtų įžengti į Pažadėtąją žemę. Tačiau neįžengia, o apie keturis dešimtmečius klaidžioja po „plačią ir baisią dykumą“. (Pakartoto Įstatymo 8:15) Kodėl? Istorinėje Biblijos knygoje, vadinamoje Skaičių, rašoma, dėl ko taip atsitiko. Tas pasakojimas turėtų paskatinti mus klausyti Dievo Jehovos ir gerbti jo atstovus.
Mozės parašyta dykumoje ir Moabo lygumose, Skaičių knyga aprėpia 38 metų ir 9 mėnesių laikotarpį — nuo 1512 iki 1473 m. p. m. e. (Skaičių 1:1; Pakartoto Įstatymo 1:3) Knygos pavadinimas susijęs su dviem izraelitų surašymais, kuriuos skiria 38 metai. (Skaičių 1—4 ir 26 skyriai) Pasakojimą sudaro trys dalys. Pirmoje aprašomi įvykiai prie Sinajaus kalno. Antroje — kaip Izraelis klajojo dykumoje. Paskutinėje — kas vyko tautai apsistojus Moabo lygumose. Skaitydamas pasvarstyk: ko tai mane pamoko? ar šios knygos principai naudingi man?
PRIE SINAJAUS KALNO
Pirmasis iš dviejų surašymų įvyko izraelitams esant Sinajaus kalno papėdėje. 20 metų ir vyresnių vyrų, išskyrus levitus, suskaičiuojama 603550. Surašymas, matyt, buvo daromas kariniais tikslais. Visą stovyklą, įskaitant moteris, vaikus ir levitus, galėjo sudaryti daugiau kaip trys milijonai žmonių.
Po surašymo izraelitai gauna nurodymų dėl žygiavimo tvarkos, levitų pareigų, tarnybos padangtėje, karantino, įstatymus dėl pavydo bylų bei nazyrų įžadų. 7 skyriuje aprašomos atnašos, įteiktos aukuro pašventinimo proga giminių vadų, o 9 skyriuje — Paschos apeigos. Visai bendrijai taip pat paaiškinama, kaip įsirengti stovyklą ir kaip ją vėliau išformuoti.
Atsakymai į klausimus:
2:1, 2. Kas buvo ‘ženklai’, apie kuriuos kiekvienas trijų giminių dalinys turėjo statytis dykumoje palapines? Biblija tų ženklų neapibūdina. Tačiau jie nebuvo laikomi šventais ir neturėjo religinės reikšmės. Juos matydami žmonės greičiau rasdavo stovykloje savo vietą.
5:27. Ką reiškia perspėjimas, kad neištikimos žmonos „šlaunys sunyks“? Hebrajiškas žodis, čia išverstas „šlaunys“, kitur verčiamas „strėnos“ ir nurodo dauginimosi organus. (Pradžios 46:26, Jr, išnaša) Jie turėjo ‘sunykti’, arba atrofuotis, taip kad pastoti būdavo nebeįmanoma.
Ko pasimokome:
6:1-7. Nazyrai turėjo atsisakyti vyno bei visų svaigiųjų gėrimų, taigi — aukotis. Jie privalėjo auginti plaukus — parodyti, jog paklūsta Jehovai, taip kaip moterys paklusdavo vyrams ar tėvams. Kad nesusiterštų, nazyrai negalėjo eiti ten, kur yra numirėlis, net jei jis būtų artimas giminaitis. Visalaikiai tarnai šiandien irgi rodo atsidavimo dvasią, kai reikia aukotis ir paklusti Jehovai bei jo tvarkai. Kartais jie paskiriami į tolimas šalis, iš kur sunku ar net neįmanoma grįžti į artimųjų laidotuves.
8:25, 26. Kad levitų tarnyba būtų atliekama našiai, taip pat atsižvelgiant į amžių, pagyvenę levitai turėdavo pasitraukti iš privalomos tarnybos. Tačiau jie galėdavo pasisiūlyti padėti kitiems levitams. Nors Karalystės skelbėjams nėra pensinio amžiaus, šio įstatymo principas mus kai ko pamoko. Jei senyvi krikščionys nebeįstengia atlikti tam tikrų pareigų, gali imtis veiklos pagal jėgas.
KLAJONĖS PO DYKUMĄ
Kai pagaliau debesis nuo padangtės pakyla, izraelitai pradeda žygį, kuris po 38 metų ir mėnesio ar dviejų baigiasi Moabo lygumose. Naudinga sekti jų maršrutą pagal žemėlapį brošiūros Pažinkime „puikųjį kraštą“ 9 puslapyje (išleido Jehovos liudytojai).
Pakeliui į Kadešą, Parano dykumoje, net tris kartus pasigirsta izraelitų skundo aimanos. Pirmą sykį Jehova jas nuslopina kai kuriuos žmones sunaikindamas ugnimi. Paskui izraelitai maldauja mėsos ir Jehova atsiunčia putpelių. Mirjamai ir Aaronui sukilus prieš Mozę, Mirjama kuriam laikui baudžiama raupsais.
Stovyklaujant Kadeše Mozė siunčia 12 vyrų išžvalgyti Pažadėtąją žemę. Jie grįžta po 40 dienų. Patikėję blogomis 10 žvalgų žiniomis, izraelitai nori užmušti akmenimis Mozę, Aaroną bei ištikimus žvalgus Jozuę ir Kalebą. Jehova grasina ištikti žmones maru, bet Mozė užtaria tautą. Tada Dievas pareiškia, kad jie klajos dykumoje 40 metų, kol visi suskaičiuotieji išmirs.
Jehova duoda papildomų nuostatų. Korachas bei kiti maištauja prieš Mozę ir Aaroną, bet maištininkus sunaikina ugnis, kitus praryja žemė. Kitą dieną visa bendrija ima prieš juodu murmėti. Nuo Jehovos rūstybės žūva 14700. Norėdamas parodyti, ką pasirinko vyriausiuoju kunigu, Jehova pražydina Aarono lazdą. Paskui duoda daugiau įstatymų dėl levitų pareigų ir tautos apvalymo. Žalos telyčios pelenai vaizduoja nuodėmių atleidimą per Jėzaus auką. (Hebrajams 9:13, 14)
Izraelio sūnūs grįžta į Kadešą, kur Mirjama miršta. Bendrija vėl murma prieš Mozę ir Aaroną. Dėl ko šįkart? Nėra vandens. Kadangi stebuklingai išgavę vandenį Mozė ir Aaronas nepašlovina Jehovos vardo, netenka galimybės įžengti į Pažadėtąją žemę. Izraeliui iškeliavus iš Kadešo, Aaronas miršta ant Horo kalno. Traukdami palei Edomo valdas, izraelitai praranda kantrybę ir priekaištauja Dievui ir Mozei. Jehova baudžia juos siųsdamas nuodingas gyvates. Mozė vėl meldžia pasigailėti ir Dievas liepia padaryti varinį žaltį, iškelti ant stulpo, kad įgeltieji žvelgdami į jį liktų gyvi. Žaltys vaizduoja Jėzaus Kristaus nukankinimą ant stulpo mūsų amžinai naudai. (Jono 3:14, 15) Izraelis sumuša amoritų karalius Sihoną ir Ogą, užima jų žemes.
Atsakymai į klausimus:
12:1. Kodėl Mirjama ir Aaronas murmėjo prieš Mozę? Tikroji skundo priežastis, matyt, buvo Mirjamos troškimas didesnės valdžios. Kai Mozės žmona Cipora atkeliavo į dykumą pas vyrą, Mirjama greičiausiai baiminosi, kad nebebus stovykloje pirmoji moteris. (Išėjimo 18:1-5)
12:9-11. Kodėl raupsai ištiko vien Mirjamą? Greičiausiai ji sukurstė maištą ir prikalbėjo Aaroną ją palaikyti. Prisipažindamas klydęs, Aaronas parodė teisingą požiūrį.
21:14, 15. Kokia knyga čia paminėta? Šventajame Rašte minimos įvairios knygos, kuriomis Biblijos rašytojai naudojosi kaip žinių šaltiniais. (Jozuės 10:12, 13; 1 Karalių 11:41; 14:19, 29) Tokia ir „Viešpaties Karų knyga“. Joje buvo aprašyta Jehovos tautos karų istorija.
Ko pasimokome:
11:27-29. Mozė puikiai parodė, kaip reaguoti, kada kitiems paskiriamos tarnybinės pareigos. Užuot pavydžiai siekęs garbės, Mozė džiaugėsi, kai Eldadas ir Medadas ėmė pranašauti.
12:2, 9, 10; 16:1-3, 12-14, 31-35; 16:41, 46-50 [17:6, 11-15, Brb]. Jehova tikisi, kad jo garbintojai gerbs Dievo paskirtą vadovybę.
14:24. Priešintis aplinkinių spaudimui daryti bloga padeda „kitokia dvasia“, arba nuostata. Ji turi skirtis nuo pasaulio požiūrio.
15:37-41. Kutai ant drabužių turėjo priminti izraelitams, kad jie yra tauta, atskirta garbinti Dievą ir paklusti jo įsakymams. Mes irgi turėtume gyventi pagal Dievo normas ir skirtis nuo pasaulio.
MOABO LYGUMOSE
Kai Izraelio sūnūs įsirengia stovyklą Moabo lygumose, moabitus apima baimė. Moabo karalius Balakas samdo Balaamą prakeikti izraelitus. Bet Jehova šį priverčia palaiminti tautą. Tada, Balaamo sumanymu, moabitės ir midjanietės suvilioja Izraelio vyrus ištvirkauti ir garbinti stabus. Dėl to Jehova sunaikina 24000 nuodėmiautojų. Bausmė baigiasi, kai Finehas parodo nepakenčiąs jokios konkurencijos Jehovai.
Kitas surašymas atskleidžia, kad niekas iš vyrų, įtrauktų į sąrašus pirmą kartą, neišgyveno, išskyrus Jozuę ir Kalebą. Jozuė paskiriamas Mozės įpėdiniu. Izraelitai gauna nurodymų dėl įvairių aukojimų ir įžadų. Tauta nugali midjaniečius. Rubeno, Gado giminės ir pusė Manaso giminės apsigyvena į rytus nuo Jordano. Izraeliui liepiama keltis per Jordaną ir užimti kraštą. Nustatomos aiškios užimtos žemės ribos. Paveldas dalijamas metant burtus. Levitams atitenka 48 miestai, 6 iš jų paskiriami prieglaudos miestais.
Atsakymai į klausimus:
22:20-22. Kodėl Jehova supyko ant Balaamo? Jehova pasakė pranašui Balaamui, kad nedrįstų prakeikti izraelitų. (Skaičių 22:12) Tačiau šis keliavo su Balako vyrais aiškiai ketindamas tai padaryti. Balaamas norėjo įtikti Moabo karaliui ir gauti atlygį. (2 Petro 2:15, 16; Judo 11) Net kai buvo priverstas palaiminti, o ne prakeikti Izraelį, pranašas siekdamas karaliaus palankumo paskatino garbinančias Baalą moteris suvedžioti izraelitų vyrus. (Skaičių 31:15, 16) Todėl Dievas supyko ant Balaamo už nežabotą gobšumą.
30:6-8. Ar gali krikščionis atšaukti žmonos duotą pažadą? Dabar kiekvienas Jehovos garbintojas pats atsakingas už savo pažadus. Pavyzdžiui, pasiaukojimas Jehovai yra asmeniškas pažadas. (Galatams 6:5) Vyras neturi galios jo atidėti ar panaikinti. Tačiau žmona turi vengti pažadų, prieštaraujančių Dievo Žodžiui ar kliudančių atlikti savo pareigas sutuoktiniui.
Ko pasimokome:
25:11. Finehas yra uolumo garbinti Jehovą pavyzdys. Ar troškimas išlaikyti susirinkimą tyrą neskatina mus pranešti apie ištvirkavimo faktus krikščionių vyresniesiems?
35:9-29. Netyčinis žudikas turėdavo palikti namus ir kurį laiką gyventi prieglaudos mieste. Tai moko, kad gyvybė šventa ir ją turime gerbti.
35:33. Permaldavimą už žemę, suterštą nekaltųjų krauju, galima atlikti tik mirtimi tų, kurie praliejo kraują. Argi neteisinga, kad prieš paversdamas žemę rojumi Jehova bloguosius sunaikins? (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]; Danieliaus 2:44)
Dievo Žodis veiksmingas
Dera gerbti Jehovą bei tuos, kuriems tautoje paskirtos atsakingos pareigos. Skaičių knygoje ši tiesa aiški ir ypač pabrėžiama. Tai reikšmingas paskatinimas stengtis palaikyti susirinkimo taiką ir vienybę!
Įvykiai, aprašyti Skaičių knygoje, rodo, kaip greit neugdantieji dvasingumo įpuola į nuodėmę — ima murmėti, elgtis amoraliai ar garbinti stabus. Šios knygos pavyzdžiai ir pamokos Jehovos liudytojų susirinkimo Tarnybos sueigoje gali būti gera vietinių reikmių tema. Tikrai „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“. (Hebrajams 4:12)
[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]
Pakeldamas stebuklingą debesį nuo padangtės Jehova nurodydavo, kada izraelitams įsirengti stovyklą ir kada keltis kitur
[Iliustracijos 26 puslapyje]
Jehova nusipelno mūsų klusnumo ir tikisi, kad gerbsime jo atstovus