Ištikimi ir nepalaužiami visais laikais

Lenkijos pietuose, netoli sienos su Slovakija bei Čekija, yra Vyslos miestelis. Nors galbūt apie tokį niekada nesate girdėję, tikriesiems krikščionims jo istorija veikiausiai pasirodys gana įdomi. Ji byloja apie Jehovos garbintojų ištikimybę ir uolumą. Kaip?

VYSLOS miestelis įsikūręs gražiame, kalnuotame regione, iš kurio atsiveria įspūdingi gamtovaizdžiai. Čia į miškingais kalnais ir kloniais vingiuojančią Vyslos upę įteka sraunūs upeliai. Draugiški vietos gyventojai ir savitas klimatas lėmė tai, kad miestelis tapo sveikatos centru, vasaros ir žiemos poilsiaviete.

Manoma, jog pirmoji Vyslos vardu pavadinta gyvenvietė iškilo XVI amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Iš pradžių čia pastatė lentpjūvę, o netrukus kalnų laukymėse pradėjo kurtis gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Bet greit šie paprasti žmonės pateko į religinių permainų verpetą. Regioną labai paveikė reformos, kurių ėmėsi Martynas Liuteris. Anot tyrinėtojo Andžejaus Otčiko, liuteronybė „1545 metais tapo valstybine religija“. Tačiau dėl Trisdešimties metų karo ir kontrreformacijos aplinkybės vėl dramatiškai pasikeitė. „1654-aisiais iš protestantų buvo atimtos visos bažnyčios, uždraustos viešos apeigos, konfiskuotos Biblijos bei kitos religinės knygos“, — tęsė Otčikas. Tačiau dauguma vietos gyventojų pasiliko liuteronai.

Pirmosios biblinės tiesos sėklos

Laimei, ateityje laukė daug svarbesni pasikeitimai. 1928-aisiais pirmąsias  biblinės tiesos sėklas čia pasėjo du uolūs Biblijos tyrinėtojai (tada šitaip buvo vadinami Jehovos liudytojai). Kitais metais į Vyslą atvyko Janas Gomola. Jis atsivežė gramofoną, kuriuo leisdavo Šventuoju Raštu pagrįstų kalbų įrašus. Paskui apsilankė viename iš gretimų slėnių. Ten rado dėmesingą klausytoją — Andžejų Rašką, kresną imlios širdies kalnietį. Šis tuoj pasiėmė savo Bibliją ir ėmė tikrinti, ką išgirdo įrašytose kalbose. Po kurio laiko vyras sušuko: „Broli, pagaliau radau tiesą! Atsakymų ieškau nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai buvau apkasuose!“

Apimtas entuziazmo Raška suvedė Gomolą su savo draugais Jeržiu ir Andžejum Pilchais. Jie irgi noriai atsiliepė į Karalystės žinią. Tiems vyrams geriau perprasti Dievo mokymus padėjo Andžejus Tirna, pažinęs tiesą Prancūzijoje. Netrukus jie pasikrikštijo. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje Biblijos tyrinėtojų grupelę Vysloje lankė broliai iš gretimų miestų. Rezultatai buvo stulbinantys.

Susidomėjusių radosi nepaprastai daug. Liuteronų šeimos buvo įpratusios namuose skaityti Bibliją. Todėl daugeliui, kai sužinojo įtikinamus Rašto argumentus, paneigiančius doktrinas apie pragaro ugnį bei Trejybę, atskirti tiesą nuo melo nebuvo sunku. Klaidingų religinių mokymų atsisakė nemažai šeimų. Tad susirinkimas Vysloje augo ir apie 1939 metus jį sudarė maždaug 140 narių. Keista, bet diduma suaugusiųjų tame susirinkime buvo nekrikštyti. „Tai nereiškė, kad šie skelbėjai nesugebėjo būti Jehovos pusėje, — sako Helena, viena iš tų pirmųjų liudytojų. — Netrukus užklupus tikėjimo išbandymams, jie įrodė ištikimybę Dievui.“

O kaip vaikai? Jie suprato, kad tėvai rado tiesą. Francišekas Brancas prisimena: „Tėtis, suvokęs, jog rado tiesą, pradėjo jos mokyti ir mus su broliu. Mudviem tuomet buvo aštuoneri ir dešimt. Tėtis užduodavo paprastus klausimus, kaip antai: ‘Kas yra Dievas ir kuo jis vardu? Ką žinote apie Jėzų Kristų?’ Turėdavome parašyti atsakymus ir pagrįsti citatomis iš Biblijos.“ Kitas liudytojas pasakoja: „Kadangi tėvai noriai atsiliepė į Karalystės žinią ir 1940-aisiais paliko liuteronų bažnyčią, mokykloje patyriau priešiškumą, buvau mušamas. Esu dėkingas tėvams, kad man įdiegė Biblijos principus. Tai labai padėjo išlikti tais sunkiais laikais.“

 Tikėjimo išbandymas

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kraštą okupavę naciai buvo pasiryžę Jehovos liudytojus išnaikinti. Iš pradžių suaugusieji — ypač vaikų turintys vyrai — dėl tam tikrų lengvatų buvo raginami įsirašyti į sąrašą, patvirtinantį, kad asmuo save laiko vokiečių tautybės. Dėtis prie nacių liudytojai atsisakė. Daugumai šaukiamojo amžiaus brolių bei susidomėjusiųjų tiesa iškilo dilema: stoti į kariuomenę ar būti visiškai neutraliems ir patirti žiaurumus. „Atsisakyti karinės tarnybos reiškė būti išsiųstam į koncentracijos stovyklą, paprastai į Osvencimą, — prisimena Andžejus Šalbotas, kurį gestapininkai suėmė 1943-iaisiais. — Dar nebuvau pasikrikštijęs, bet žinojau Jėzaus patikinimą, užrašytą Mato 10:28, 29. Supratau, kad jeigu mirsiu dėl savo tikėjimo, Jehova galės mane prikelti.“

1942-ųjų pradžioje Vysloje naciai suėmė 17 brolių. Per trejetą mėnesių 15 iš jų mirė Osvencime. Kaip tai paveikė likusius miestelio liudytojus? Jie neatsisakė tikėjimo. Priešingai, dar labiau pasiryžo neiti į jokius kompromisus ir likti ištikimi Jehovai! Per kitus šešis mėnesius skelbėjų Vysloje padvigubėjo. Netrukus suėmė ir daugiau liudytojų. Hitlerio naikinamąją galią patyrė 83 asmenys — broliai, besidomintieji ir vaikai. Iš jų penkiasdešimt trys buvo išsiųsti į koncentracijos stovyklas (daugiausia į Osvencimą) arba priverčiamuosius darbus Lenkijos, Vokietijos ir Bohemijos šachtose bei karjeruose.

Ištikimi ir nepalaužiami

Osvencime naciai bandė liudytojus suvilioti žadėdami tuoj pat išleisti į laisvę. Kartą sargybinis esesininkas vienam broliui pasakė: „Jei pasirašysi dokumentą, kad išsižadi Biblijos tyrinėtojų tikėjimo, tuoj pat galėsi keliauti namo.“ Pasiūlymą kartojo ne sykį, tačiau brolis nepasidavė ir liko ištikimas Jehovai. Dėl to kentė smurtą, patyčias, vergišką darbą Osvencime bei Mitelbau Doroje (Vokietija). O prieš pat išlaisvinimą vos išvengė mirties, kai buvo bombarduojama stovykla, kurioje kalėjo.

Pavelas Šalbotas (neseniai mirė) kartą prisiminė: „Per kvotas gestapininkai ne kartą klausinėjo, kodėl atsisakau stoti į vokiečių armiją bei pagerbti Hitlerį.“ Po to, kai brolis paaiškino, koks jo krikščioniško neutralumo biblinis pagrindas, jam paskyrė bausmę dirbti ginklų gamykloje. „Aišku, sąžinė to daryti neleido, todėl buvau išsiųstas į kasyklą.“ Vis dėlto brolis išlaikė ištikimybę.

Likę laisvėje tik moterys ir vaikai bendratikiams, įkalintiems Osvencime, siųsdavo maisto. „Vasarą miškuose rinkdavome spanguoles ir keisdavome į kviečius“, — pasakoja brolis, kuris tais laikais buvo dar nedidelis. — Seserys prikepdavo bandelių ir išmirkydavo lydytuose kiaulės taukuose. Paskui po keletą nusiųsdavome į kalėjimą.

 Iš Vyslos į koncentracijos stovyklas ir priverstiniams darbams buvo išvežti 53 suaugę liudytojai. Trisdešimt aštuoni iš jų mirė.

Nauja karta

Jehovos liudytojų vaikai irgi kentėjo nuo nacių. Vienus su motinomis išsiuntė į laikinas stovyklas Bohemijoje. Kitus atskyrė nuo tėvų ir apgyvendino liūdnai pagarsėjusioje vaikų stovykloje Lodzėje.

„Pirmuoju reisu į Lodzę, — prisimena trejetas iš jų, — vokiečiai vežė mus, dešimt vaikų nuo penkerių iki devynerių metų amžiaus. Drąsinome vienas kitą melsdamiesi ir kalbėdamiesi biblinėmis temomis. Ištverti buvo nelengva.“ 1945-aisiais visi vaikai grįžo namo gyvi, bet išsekę ir traumuoti. Vis dėlto niekas nepajėgė palaužti jų ištikimybės.

Kas nutiko vėliau?

Baigiantis II pasauliniam karui liudytojai Vysloje tebebuvo tvirtai tikintys, vėl pasirengę uoliai ir ryžtingai skelbti. Broliai grupėmis lankydavo žmones, gyvenančius kokių 40 kilometrų spinduliu nuo Vyslos, jiems skelbė ir platino biblinę literatūrą. „Greit miestelyje jau buvo trys aktyvūs susirinkimai“, — sako Janas Kžokas. Tačiau religijos laisvė truko neilgai.

Nacius pakeitusi komunistų valdžia 1950-aisiais Lenkijoje uždraudė Jehovos liudytojų veiklą. Todėl broliai turėjo skelbti labai sumaniai. Kartais lankydavo žmones neva norėdami pirkti galvijų arba javų. Krikščionių sueigos paprastai būdavo rengiamos naktį, nedidelėmis grupelėmis. Nepaisant to, saugumo agentai sugebėjo areštuoti nemažai Jehovos liudytojų, visai nepagrįstai apkaltindami tarnavimu užsienio žvalgybai. Pareigūnai Pavelui Pilchui grasino: „Hitleris jūsų nepalaužė, bet mes palaušim.“ Tačiau brolis liko ištikimas Jehovai, nors kalėjo penkerius metus. Keli jaunesni liudytojai už atsisakymą pasirašyti vieną socialistų politinį dokumentą buvo pašalinti iš mokyklos ar atleisti iš darbo.

Jehova ir toliau buvo su jais

1989-aisiais politinis klimatas pasikeitė ir Jehovos liudytojai Lenkijoje buvo teisiškai pripažinti. Nepalaužiami Jehovos garbintojai Vysloje suaktyvino veiklą. Tai rodė pionierių, arba visalaikių tarnų, skaičius: maždaug 100 brolių bei seserų. Todėl nenuostabu, kad miestelis vadinamas pionierių kalve.

Apie tai, kaip praeityje Dievas palaikė savo tarnus, Biblijoje sakoma: „Jeigu Viešpats nebūtų buvęs mūsų pusėje, kai mus užpuolė priešai, tuomet jie būtų mus gyvus prariję.“ (Psalmyno 124:2, 3) Šiais laikais, nepaisant visuotinio abejingumo ir amoralumo, Jehovos garbintojai Vysloje stengiasi išlikti dori ir jiems už tai gausiai atlyginama. Čia ne viena liudytojų karta gali patvirtinti, kokie teisingi apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Romiečiams 8:31)

[Iliustracija 26 puslapyje]

Emilija Kžok su vaikais Helena, Emilija ir Janu pateko į laikiną stovyklą Bohemijoje

[Iliustracija 26 puslapyje]

Atsisakiusį karinės tarnybos Pavelą Šalbotą išsiuntė dirbti į kasyklą

[Iliustracija 27 puslapyje]

Žuvus Osvencime įkalintiems broliams, skelbimo darbas Vysloje nesulėtėjo

[Iliustracija 28 puslapyje]

Pavelas Pilchas ir Janas Polokas buvo išvežti į vaikų stovyklą Lodzėje

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 25 puslapyje]

Uogos ir gėlės: © R.M. Kosinscy / www.kosinscy.pl