Jozuės knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Jozuės knygos apžvalga
IZRAELITAI, 1473 m. p. m. e. apsistoję Moabo lygumose, tikriausiai džiaugėsi girdėdami šiuos žodžius: „Apsirūpinkite maisto atsargomis, nes po trijų dienų pereisite Jordaną, kad įžengtumėte paveldėti krašto, kurį Viešpats, jūsų Dievas, duoda jums kaip nuosavybę.“ (Jozuės 1:11) Keturiasdešimt jų klajonių dykumoje metų eina į pabaigą.
Beveik po dviejų dešimtmečių tautos vadovas Jozuė, stovėdamas Kanaano žemės viduryje, Izraelio seniūnams sako: „Žiūrėkite, paskyriau jums kaip paveldą pagal gimines žemę dar likusių tautų ir žemę tautų, kurias sunaikinau, nuo Jordano iki Didžiosios jūros vakaruose, kur leidžiasi saulė. Pats Viešpats, jūsų Dievas, iškeldins juos jūsų labui ir pašalins jums nuo kelio, o jūs paveldėsite jų kraštą, kaip Viešpats, jūsų Dievas, jums pažadėjo.“ (Jozuės 23:4, 5)
Jozuės knyga, jo parašyta 1450 m. p. m. e., — jaudinantis istorinis pasakojimas, kas vyko per tuos 22 metus. Kadangi esame prie pažadėto naujojo pasaulio slenksčio, mūsų padėtis panaši į izraelitų, kurie buvo pasiruošę užvaldyti Pažadėtąją žemę. Todėl dėmesingai apžvelkime Jozuės knygą. (Hebrajams 4:12)
Į „JERICHO LYGUMAS“
Jehova paveda Jozuei svarbią užduotį: „Mano tarnas Mozė mirė. Tuoj pat pasiruošk pereiti Jordaną — tu ir visi šie žmonės — į kraštą, kurį duodu jiems, izraelitams!“ (Jozuės 1:2) Jozuė turi įvesti kelių milijonų tautą į Pažadėtąją žemę. Ruošdamasis šiam žygiui jis pasiunčia du žvalgus į Jerichą, — miestą, kurį reikia užkariauti pirmiausia. Ten gyvena paleistuvė Rahaba. Ji girdėjo, kokią didžiulę galią parodė Jehova savo tautos labui, tad priglobia žvalgus ir gauna jų pažadą, jog nebus pražudyta.
Žvalgams sugrįžus, Jozuė ir visa tauta pasirengę pereiti Jordaną. Nors upė patvinusi, tai ne kliūtis, nes Jehova pakelia kaip užtvanką atitekančius vandenis, o nutekėjusių į Negyvąją jūrą vietoje lieka sausa vaga. Perėję Jordaną, izraelitai įsikuria Gilgale, netoli Jericho. Po keturių dienų, abibo 14-osios vakare, Jericho lygumose jie atšvenčia Paschą. (Jozuės 5:10) Kitą dieną pradeda valgyti kai ką iš tos žemės derliaus ir mana daugiau nebekrenta. Tuo laiku Jozuė apipjausto visus dykumoje gimusius vyrus ir berniukus.
Atsakymai į klausimus:
2:4, 5. Kodėl Rahaba suklaidina žvalgų ieškančius karaliaus vyrus? Rizikuodama savo gyvybe Rahaba priglobia žvalgus, nes tiki Jehova. Todėl ji neįpareigota pranešti, kur šie yra, tiems, kas nori pakenkti Dievo tautai. (Mato 7:6; 21:23-27; Jono 7:3-10) Vadinasi, Rahaba buvo ‘išteisinta darbais’ — taigi ir tuo, kad suklaidino karaliaus pasiuntinius. (Jokūbo 2:24-26)
5:14, 15. Kas yra „Viešpaties kariuomenės galva“? Šis vadas, atėjęs sustiprinti Jozuės prasidėjus Pažadėtosios žemės užkariavimui, tikriausiai ne kas kitas, o „Žodis“ — ikižmogiškasis Jėzus Kristus. (Jono 1:1; Danieliaus 10:13) Kaip sustiprina patikinimas, kad pašlovintasis Jėzus Kristus šiandien yra su Dievo tarnais, kovojančiais dvasinę kovą.
Ko pasimokome:
1:7-9. Siekiant dvasinių tikslų, svarbiausia — kasdien skaityti Bibliją, nuolat apmąstyti, kas rašoma, ir taikyti, ką sužinome.
1:11. Jozuė liepia žmonėms viskuo apsirūpinti, o ne tingiai laukti, kol tai padarys Dievas. Jėzaus perspėjimas nustoti krimstis dėl įvairių reikmių ir jo pažadas, kad „visa tai bus jums pridėta“, nereiškia, jog neturime nė piršto pajudinti save išlaikyti. (Mato 6:25, 33)
2:4-13. Sužinojusi apie didžius Jehovos darbus ir supratusi, jog priartėjo lemiamas metas, Rahaba nusprendė stoti į Jo garbintojų pusę. Jeigu jau kurį laiką studijuoji Bibliją ir suvoki, kad gyvename „paskutinėmis dienomis“, ar neturėtum nuspręsti tarnauti Dievui? (2 Timotiejui 3:1)
3:15. Kadangi iš Jericho grįžę žvalgai atnešė geras naujienas, Jozuė veikia nelaukdamas, kol Jordanas nuslūgs. Kai reikia ką nors padaryti tyro garbinimo labui, privalome imtis to ryžtingai ir nedelsti, kol atrodys, kad aplinkybės palankesnės.
4:4-8, 20-24. Iš Jordano vagos paimti 12 akmenų turi būti priminimas Izraeliui. Jehovos veiksmai išlaisvinant šių laikų savo tarnus iš priešų irgi primena, kad jis yra su jais.
UŽKARIAVIMAS TĘSIASI
Jerichas buvo „aklinai užsidaręs...; niekas neišeidavo ir neįeidavo“. (Jozuės 6:1, Brb) Kaip miestą paimti? Strategiją Jozuei nurodo Jehova. Netrukus sienos sugriūva ir miestas sunaikinamas. Tik Rahaba ir jos namiškiai išgelbėjami.
Toliau turi būti užkariautas karališkasis miestas Ajas. Žvalgai pranešė, kad tenai nedaug gyventojų, todėl užimti reikės mažai kovotojų. Tačiau apie 3000 pasiųstų į mūšį kareivių priversti bėgti nuo Ajo vyrų. Kodėl? Jehova nebepalaiko izraelitų. Achanas iš Judo giminės nusidėjo užgrobus Jerichą. Ištaisęs padėtį, Jozuė vėl pakyla į mūšį prieš Ają. Pirmą sykį nugalėjęs izraelitus, Ajo karalius nusiteikęs susiremti su jais. Bet Jozuė, žinodamas pernelyg didelį Ajo vyrų pasitikėjimą, panaudoja atitinkamą strategiją ir paima miestą.
Gibeonas yra ‘didelis miestas — didesnis už Ają, ir visi jo vyrai — galiūnai’. (Jozuės 10:2) Tačiau išgirdę apie Izraelio pergales prieš Jerichą ir Ają, Gibeono vyrai apgaule sudaro taikos sutartį su Jozue. Tokį manevrą aplinkinės tautos laiko sau grėsme. Penki jų karaliai susivienija ir puola Gibeoną. Izraelitai gelbsti gibeoniečius ir visiškai sutriuškina užpuolikus. Toliau Jozuės vadovaujamas Izraelis užkariauja miestus pietuose bei vakaruose, taip pat įveikia šiaurės karalių sąjungą. Iš viso į vakarus nuo Jordano nugalėtas 31 karalius.
Atsakymai į klausimus:
10:13. Ar įmanomas toks nuostabus reiškinys? „Argi yra Dievui [dangaus ir žemės Kūrėjui] negalimų dalykų?“ (Pradžios 18:14) Prireikus Jehova gali reguliuoti Žemės sukimąsi taip, kad Saulė ir Mėnulis iš mūsų planetos atrodytų stovintys vietoje. Arba jis gali taip pakreipti Saulės ir Mėnulio spindulius, kad šviesa sklistų be pertrūkio. Vienaip ar kitaip, žmonijos istorijoje „nebuvo tokios dienos, kaip ši“. (Jozuės 10:14)
10:13. Kas yra Jašaro knyga? Ši knyga paminėta ir 2 Samuelio 1:18, kur kalbama apie Lanko giesmę — raudą dėl Izraelio karaliaus Sauliaus ir jo sūnaus Jehonatano. Tai tikriausiai buvo epinių bei istorinių giesmių ir poemų rinkinys, gerai žinomas hebrajams.
Ko pasimokome:
6:26; 9:22, 23. Prakeikimas, kurį ištarė Jozuė sugriovus Jerichą, išsipildė maždaug po 500 metų. (1 Karalių 16:34) Nojaus prakeiksmas vaikaičiui Kanaanui išsipildė gibeoniečiams tapus juodadarbiais. (Pradžios 9:25, 26) Jehova savo žodį visada tesi.
7:20-25. Kai kurių manymu, Achano vagystė — menkas nusižengimas, negalintis padaryti žalos kitiems. Tokios pat, jų požiūriu, yra smulkios vagystės bei nedideli Biblijos įstatymų pažeidimai. Tačiau mes, kaip ir Jozuė, turime ryžtingai priešintis spaudimui elgtis neteisėtai ar amoraliai.
9:15, 26, 27. Reikia rimtai žiūrėti į susitarimus ir laikytis žodžio.
JOZUĖ IMASI SAVO PASKUTINĖS DIDELĖS UŽDUOTIES
Senyvo amžiaus, arti 90-ies, Jozuė dabar pradeda dalyti žemę. Kokia didžiulė užduotis! Rubeno, Gado giminėms ir pusei Manaso giminės jau atiteko paveldas į rytus nuo Jordano. Kitoms jis skirstomas vakarų pusėje metant burtus.
Padangtė pastatoma Šilojyje, Efraimo teritorijoje. Kalebas gauna Hebrono miestą, o Jozuė — Timnat Serachą. Levitams duodami 48 miestai, tarp jų šeši — prieglaudos miestai. Sugrįžę prie savo paveldo į rytus nuo Jordano, Rubeno, Gado ir pusės Manaso giminių kariai pastatė „į akis krentantį“ aukurą. (Jozuės 22:10) Vakariniame Jordano krante gyvenančios giminės palaikė tai atskalūnybe ir vos nekilo karas tarp giminių, bet kraujo praliejimo pavyko išvengti gerai viską išsiaiškinus.
Pagyvenęs kurį laiką Timnat Serachoje, Jozuė sukviečia Izraelio seniūnus, vadovus, teisėjus, kitus pareigūnus ir paragina būti drąsius ir likti ištikimus Jehovai. Vėliau Jozuė surenka visas Izraelio gimines Sicheme. Čia jis apžvelgia Jehovos darbus nuo pat Abraomo laikų ir dar sykį paskatina visus ‘bijoti Viešpaties, tarnauti jam nuoširdžiai ir ištikimai’. Žmonės atsako: „Viešpačiui, savo Dievui, tarnausime ir jo balso klausysime.“ (Jozuės 24:14, 15, 24) Po šių įvykių Jozuė netrukus miršta, sulaukęs 110 metų.
Atsakymai į klausimus:
13:1. Ar ši eilutė prieštarauja tam, kas užrašyta Jozuės 11:23? Ne, nes Pažadėtoji žemė buvo užkariauta dviem etapais: pirmiausia kariavo visa tauta ir, nugalėjusi 31 Kanaano karalių, palaužė tenykščių gyventojų galybę, o paskui kraštą baigė užkariauti atskiros Izraelio giminės bei grupės. (Jozuės 17:14-18; 18:3) Nors Izraelio sūnūs kanaaniečių iki vieno neišvarė, šie nebekėlė grėsmės. (Jozuės 16:10; 17:12) Jozuės 21:44 tvirtinama: „Viešpats davė jiems ramybę.“
24:2. Ar Abraomo tėvas Terachas buvo stabmeldys? Iš pradžių Terachas nebuvo Dievo Jehovos garbintojas. Jis tikriausiai garbino mėnulio dievą Siną — populiarią dievybę Ūre. Pasak žydų padavimo, Terachas galbūt net gamino stabus. Tačiau Dievo paliepimu Abraomui palikus Ūrą, Terachas persikėlė su juo į Haraną. (Pradžios 11:31)
Ko pasimokome:
14:10-13. Nors Kalebui 85 metai, jis pasiprašo sunkios užduoties — išvyti iš Hebrono ir jo apylinkių ten gyvenančią tautą. Tai anakiečiai — nepaprastai aukšti žmonės. Jehovos padedamas, šis patyręs karys laimi ir Hebronas tampa vienu iš prieglaudos miestų. (Jozuės 15:13-19; 21:11-13) Kalebo pavyzdys skatina mus neatsisakyti sunkių teokratinių užduočių.
22:9-12, 21-33. Venkime neteisingai vertinti kitų motyvus.
‘Nė vienas pažadas neliko neįvykdytas’
Sulaukęs garbaus amžiaus, Jozuė atsakingiems Izraelio vyrams kalba: „Visi gerieji dalykai, Viešpaties jums pažadėti, įvyko, ir nė vienas neliko neįvykdytas.“ (Jozuės 23:14) Kaip gyvai istorinė Jozuės knyga tai patvirtina!
„Visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, — kalbėjo apaštalas Paulius, — kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties.“ (Romiečiams 15:4) Būkime tikri, kad tikėdami Dievo pažadais nenusivilsime. Nė vienas pažadas nebus tuščias, bet išsipildys.
[Žemėlapis 10 puslapyje]
(Prašom žiūrėti patį leidinį)
Žemė, užkariauta Jozuei vadovaujant
BAŠANAS
GILEADAS
ARABA
NEGEBAS
Jordano upė
Druskos jūra
Jaboko sl.
Arnono sl.
Hacoras
Madonas
Lašaronas
Šimronas
Jokneamas
Doras
Megidas
Kedešas
Taanachas
Heferas
Tirca
Afekas
Tapuachas
Betelis
Ajas
Gilgalas
Jerichas
Gezeras
Jeruzalė
Makeda
Jarmutas
Adulamas
Libna
Lachišas
Eglonas
Hebronas
Debyras
Aradas
[Iliustracija 9 puslapyje]
Ar žinai, kodėl paleistuvė Rahaba buvo nuteisinta?
[Iliustracija 10 puslapyje]
Jozuė paragino Izraelį ‘bijoti Viešpaties ir jam tarnauti’
[Iliustracija 12 puslapyje]
Achano vagystė nebuvo menkas nusižengimas — ją lydėjo skaudžios pasekmės
[Iliustracija 12 puslapyje]
„Tikėjimu buvo sugriauti Jericho mūrai.“ (Hebrajams 11:30)