Dievo draugai Draugystės salyne

1932 metais vienas burlaivis atplukdė į Tongą vertingų sėklų: kapitonas įteikė brošiūrą „Kur randas numirusieji?“ Čarlzui Vetei. Šis neabejojo radęs tiesą. Po kurio laiko centrinis Jehovos liudytojų biuras pritarė Čarlzo iniciatyvai išversti minėtą leidinį į savo gimtąją kalbą. Atlikęs užduotį, vyriškis gavo 1000 spausdintų egzempliorių ir ėmė juos platinti. Taip Tongos karalystėje buvo pradėta sėti tiesos sėklas apie Jehovos Karalystę.

RAMIOJO vandenyno žemėlapyje Tonga yra pietuose, į vakarus nuo datos keitimosi linijos, kertančios šiaurės atogrąžas. Didžiausia sala Tongatapus nutolusi maždaug 2000 kilometrų į šiaurės rytus nuo Oklendo (Naujoji Zelandija). Tonga apima 171 salą; iš jų 45 gyvenamos. Garsus XVIII amžiaus britų tyrinėtojas Džeimsas Kukas pavadino šias nuošalias salas Draugystės salynu.

Tongą, kurioje apie 106000 gyventojų, sudaro trys salų grupės — Tongatapus, Haapajis ir Vavau. Iš penkių Jehovos liudytojų susirinkimų trys yra gausiausiai apgyventose Tongatapaus salose ir po vieną — Haapajyje bei Vavau. Norėdami padėti žmonėms tapti Dievo draugais, Jehovos liudytojai įkūrė misionierių namus ir vertimo biurą salyno sostinėje Nukualofoje. (Izaijo 41:8)

Čarlzas Vetė nuo ketvirtojo dešimtmečio buvo plačiai žinomas kaip Jehovos liudytojas, nors pasikrikštijo tik 1964-aisiais. Drauge su juo triūsė ir daugiau skelbėjų, tad 1966 metais buvo pastatyta 30 vietų Karalystės salė. 1970-aisiais Nukualofoje įkurtas susirinkimas iš 20 Karalystės skelbėjų.

 Nuo tada Tongos salyne akivaizdžiai pildosi pranašo Izaijo žodžiai: „Teikite garbę Viešpačiui, skelbkite jo šlovę tolimosiose salose!“ (Izaijo 42:12) Klesti Karalystės veikla, padedanti daug kam suartėti su Jehova. 2003 metais į srities kongresą Nukualofoje susirinko kaip niekad daug žmonių — 407, o penki pasikrikštijo. 2004-aisiais Minėjime dalyvavo 621 gyventojas ir tai rodo, kad skelbėjų gali gausėti.

Paprasta gyvensena

Vis dėlto kuo toliau nuo sostinės, tuo labiau reikia Karalystės skelbėjų. Pavyzdžiui, plačiau Biblijos tiesą turėtų išgirsti 8500 žmonių, išsibarsčiusių po 16 apgyventų Haapajo grupės salų. Jose daugiausia plyti žemumos su palmių miškeliais ir toli besitęsiančiais smėlio paplūdimiais. Vandenynas nepaprastai skaidrus, kai kur permatomas iki 30 metrų gylio. Nepakartojamas įspūdis — plaukti tarp koralų rifų ir aplink nardančių spalvingų atogrąžų žuvų, kurių čia daugiau nei šimtas rūšių. Kaimai dažniausiai nedideli. Namai, nors neįmantrūs, pastatyti taip, kad atlaikytų tropinius ciklonus.

Duonmedžiai bei mangamedžiai duoda vaisių ir teikia pavėsį. Nemaža dienos dalis paprastai prabėga besirūpinant maistu ir gaminant valgį. Salų gyventojai maitinasi ne tik kiauliena, bet ir įvairiomis jūros gėrybėmis. Šeimos augina šakniavaisius, kitas daržoves. Miškuose veša citrusiniai augalai; keroja daugybė riešutmedžių, bananų. Čiabuviai iš kartos į kartą perduoda žinias apie gydomąsias žoles, lapus, žieves, šakneles.

Žinoma, didžiausia vertybė Haapajyje yra draugiški žmonės, darniai įsiliejantys į tą ramią aplinką. Čionykščių gyvensena labai paprasta. Dauguma moterų pina krepšius, demblius, gamina tapą (drabužių medžiagą iš žievės plaušų). Besidarbuojančios tongietės sėdi medžių pavėsyje, šnekučiuojasi, dainuoja, juokauja; dažniausiai netoliese žaidžia arba miega vaikai ir kūdikiai. Kai potvynio lygis žemiausias, moterys ieško rifuose vėžiagyvių bei kitų valgomų gėrybių, pavyzdžiui, traškių dumblių, iš kurių gamina skanias salotas.

Vyrai daugiausia laiko praleidžia triūsdami daržuose, žuvaudami, ką nors drožinėdami, statydami valtis, taisydami tinklus. Vyrai, moterys, vaikai keliauja dengtomis žvejų valtimis į kitas salas aplankyti giminių, gydytis, verslo ar prekybos reikalais.

Geroji naujiena pasiekia atokiausius kampelius

2002 metais Minėjimo laikotarpiu į šį idilišką kampelį atvyko du misionieriai ir du pionieriai. Jau anksčiau buvo susisiekta su kai kuriais haapajiečiais; jie gaudavo Jehovos liudytojų literatūros ir net studijavo su skelbėjais Bibliją.

Šie keturi Biblijos mokytojai turėjo tris užduotis: platinti biblinius leidinius, pradėti namų Biblijos studijas ir kviesti tenykščius  paminėti Viešpaties vakarienę. Jie sėkmingai atliko, kas buvo numatyta. Į Jėzaus mirties Minėjimą susirinko 97 dalyviai. Kai kurie atkeliavo nedengtomis valtimis pliaupiant lietui ir pučiant smarkiam vėjui. Kadangi siautė audra, daug kas pasiliko nakčiai ten pat, kur vyko Minėjimas, ir į namus išplaukė kitą dieną.

Nelengva tąsyk buvo ir Minėjimo kalbėtojui. „Nenupasakosi, kaip sunku tą patį vakarą sakyti dvi Minėjimo kalbas kitakalbiams, — dalijasi prisiminimais misionierius. — Neįsivaizduojate, kaip jaudinausi. Labai padėjo malda. Prisiminiau žodžius ir sakinių sandarą, kurių, maniau, gerai nemoku.“

Evangelizuotojų pastangos lavinti tiesai neabejingus žmones Haapajo salose davė vaisių — pasikrikštijo dvi sutuoktinių poros. Vienas iš to ketverto susidomėjo liudytojų leidiniais, kai buvo ruošiamas patarnauti vietos bažnyčioje.

Nors ta pora gyveno neturtingai, dosniai paaukodavo bažnyčiai, kai išgirsdavo tariant jų vardus per metinę rinkliavą. Vienas liudytojas, lankydamasis pas juos pakartotinai, pasiūlė šeimos galvai atsiversti savo Bibliją ir perskaityti, kas rašoma 1 Timotiejui 5:8. Tai buvo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ Šis perspėjimas palietė vyriškio širdį. Jis suprato, kad didindamas bažnyčios lėšas nebegali aprūpinti savo šeimos būtiniausiais dalykais. Kai buvo paskelbta kita metinė rinkliava, vyras nepamiršo 1 Timotiejui 5:8 užrašyto nurodymo, nors ir turėjo pinigų kišenėje. Išgirdęs savo pavardę, jis pastoriui drąsiai pasakė, kad šeimos poreikiai svarbesni. Bažnyčios vadovai už tai šią porą viešai supeikė.

Baigę studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, sutuoktiniai tapo gerosios naujienos skelbėjais. Vyras sako: „Biblijos tiesa mane pakeitė. Nebesu šiurkštus ar žiaurus. Nebegirtuokliauju. Mūsų kaimo žmonės mato, kaip tiesa mane paveikė. Tikiuosi, ir jie pamils ją.“

Jachta „Ieškojimas“ ieško

Praėjus keliems mėnesiams po 2002-ųjų Minėjimo, kitas burlaivis į nuošalų Haapajį atgabeno kai ką vertingo. Aštuoniolikos metrų jachta „Ieškojimas“ (Quest) pasuko iš Naujosios Zelandijos į Tongą. Ja plaukė sutuoktiniai Geris ir Heti bei jų dukra Keiti. Kartu su jais du reisus keliavo du misionieriai bei devyni broliai ir seserys iš Tongos. Pastarieji padėjo gerai orientuotis, nes kartais tekdavo plaukti tarp nepažymėtų rifų. Tai buvo ne pramoginė išvyka. Keliautojų tikslas — mokyti Biblijos tiesos. Žygio maršrutas nusitęsė toli — per 14 salų. Kai kuriose žinia apie Karalystę paskelbta pirmą kartą.

Kaip žmonės reagavo? Jie šiuos keliaujančius skelbėjus pasitikdavo kupini įvairiausių jausmų: smalsumo,  šilumos, salose įprasto svetingumo. Supratę lankytojų tikslą, saliečiai rodydavo nuoširdų dėkingumą. Keliaujantys liudytojai matė, kad tenykščiai gerbia Dievo Žodį ir suvokia savo dvasinius poreikius. (Mato 5:3, NW)

Ne sykį atvykėliai, susėdę po atogrąžų medžiais ir apsupti žmonių, atsakinėdavo į gausius biblinius klausimus. Sutemus pokalbiai Šventojo Rašto temomis tęsdavosi namuose. Vienos salos gyventojai iškeliaujančių liudytojų prašė: „Pasilikite! Kas atsakys į mūsų klausimus jums išplaukus?“ Viena skelbėja pasakoja: „Visada sunku būdavo skirtis su romiais it avys žmonėmis, ištroškusiais tiesos. Pasėjome daug tiesos sėklų.“ Atplaukę į vieną salą, liudytojai pamatė, jog visi vietiniai apsirengę gedulo rūbais. Neseniai mirė miesto pareigūno žmona. Jis dėkojo skelbėjams už paguodos žinią iš Biblijos.

Į kai kurias salas sunkiai sekėsi išsilaipinti. Heti sako: „Vienoje saloje buvo neprieinama pakrantė, vien uolos, kyšančios daugiau nei metrą iš vandens. Priplaukti galėjome tik su gumine valtele. Pirmiausia išmetėme krepšius ir juos pačiupo daugybė krante laukiančiųjų rankų. Paskui valtelei pakilus iki uolos krašto, turėjome greit iššokti, kol ji nenusileido žemyn.“

Tačiau ne visi keliauninkai buvo bebaimiai jūreiviai. Po dviejų savaičių plaukiojimo kapitonas apie kelionę atgal į didžiausią salą Tongatapų rašė: „Mums dar reikia plaukti 18 valandų. Turime pailsėti, nes yra sergančių jūrlige. Traukia namo, bet ir labai gaila palikti tiek daug žmonių, kurie jau išgirdo Karalystės žinią. Atiduodame juos Jehovos globai, kad šventosios dvasios ir angelų padedami augtų dvasiškai.“

Salos, kurių ateitis šviesi

Praėjus maždaug pusmečiui po žygio jachta, du specialieji pionieriai, Stivenas ir Malakis, buvo paskirti skelbti tiesą Haapajo salose. Čionai drauge su jais Biblijos žinią platina dvi neseniai pasikrikštijusios sutuoktinių poros. Gyvai aptariami mokymai ir skelbėjai puikiai naudojasi Biblija.

2003 metais gruodžio 1-ąją Haapajyje įkurtas susirinkimas — penktasis Tongoje. Sueigas lanko daug vaikų. Jie moka būti dėmesingi: ramiai sėdi ir noriai atsakinėja į klausimus. Rajono prižiūrėtojas pasakė, kad „iš to, kaip jie žino Mano biblinių pasakojimų knygos turinį, matyti, jog tėvai laiko svarbia pareiga įdiegti Biblijos tiesą vaikams“. Akivaizdu, kad šiose salose galima tikėtis gausaus derliaus — dar daug Jehovos draugų.

Prieš 70 su viršum metų, kai Čarlzas Vetė išvertė brošiūrą Kur randas numirusieji? į gimtąją tongiečių kalbą, vargu ar įsivaizdavo, kaip įsišaknys Karalystės sėklos jo kraštiečių širdyse. Nuo pat tos kuklios pradžios Jehova laimina vis platesnį gerosios naujienos skelbimą šiame mūsų planetos kampelyje. Tikrai, šiandien Tonga yra tarp tų tolimų salų, kurios gręžiasi į Jehovą. (Psalmyno 97:1; Izaijo 51:5) Dabar Draugystės salyne gyvena daug Jehovos draugų.

[Iliustracija 8 puslapyje]

Čarlzas Vetė, 1983

[Iliustracija 9 puslapyje]

Gaminama tapa

[Iliustracija 10 puslapyje]

Plaukdami jachta „Ieškojimas“, skelbėjai platino gerąją žinią Tongoje

[Iliustracija 11 puslapyje]

Vertimo grupė Nukualofoje

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 9 puslapyje]

Gaminama tapa: © Jack Fields/CORBIS; fonas 8 ir 9 puslapiuose ir žvejonė: © Fred J. Eckert