Teisingo garbinimo ir pagonybės sankirta

SENOVĖS Efezo griuvėsius vakarinėje Turkijos pakrantėje archeologai kasinėja daugiau kaip šimtmetį. Keletas pastatų rekonstruota, daug radinių tyrinėja ir aprašo mokslininkai. Dėl to Efezas yra viena labiausiai turistų lankomų vietų.

Kas sužinota apie šį gražų senovės miestą? Pavaikščioję po jo griuvėsius bei Efezo muziejų Vienoje (Austrija), suprasime, kaip teisingas garbinimas ten susidūrė su pagonybe. Pirmiausia šiek tiek istorijos.

Geidžiamas kampelis

Eurazijoje XI amžiuje p. m. e. vyko įvairūs bruzdėjimai ir tautų kraustymasis. Kaip tik tada vakarinę Mažosios Azijos pakrantę kolonizavo jonėnai, išeiviai iš Graikijos. Atsikėlėliai ten rado žmones, garbinančius deivę motiną, vėliau pavadintą Efezo Artemide.

Septintojo šimtmečio p. m. e. viduryje Mažąją Aziją ėmė plėšti klajoklių kimerų gentys, atklydusios iš šiaurės nuo Juodosios jūros. Vėliau, apie 550 m. p. m. e., čia iškilo karalius Krezas iš Lidijos — galingas, garsėjantis pasakiškais turtais. Įsigalėjus Persijos imperijai, Jonijos miestus, tarp jų Efezą, pavergė karalius Kyras.

334 m. p. m. e., pradėjęs kovoti su persais, Efezą užėmė Aleksandras Makedonietis. Po staigios užkariautojo mirties 323 m. p. m. e. dėl miesto varžėsi jo generolai. 133 m. p. m. e. bevaikis Pergamo karalius Atalas III testamentu perdavė Efezą romėnams. Taip jis tapo Romos provincija Azijoje.

Teisingas garbinimas ir pagonybė

Pirmajame m. e. amžiuje baigdamas antrą misionierišką kelionę į Efezą atkeliavo apaštalas Paulius; tada mieste gyveno apie 300000 žmonių. (Apaštalų darbų 18:19-21) Per trečią misionierišką kelionę apaštalas vėl čia atvyko ir sinagogoje drąsiai įtikinėjo  apie Dievo Karalystę. Tačiau po trijų mėnesių, žydams ėmus smarkiai prieštarauti, Paulius nusprendė mokyti Tirano mokykloje. (Apaštalų darbų 19:1, 8, 9) Taip darbavosi dvejus metus. Kartu jis darė nepaprastų stebuklų — gydė ligonius, išvarinėjo demonus. (Apaštalų darbų 19:10-17) Nieko keista, kad daugelis įtikėjo! Jehovos žodis ėmė viršų, ir nemaža užsiiminėjusių kerais sudegindavo savo brangias knygas. (Apaštalų darbų 19:19, 20)

Pauliaus skelbiama žinia paskatino daugelį nustoti lenktis Artemidei, tačiau užrūstino to pagoniško garbinimo sekėjus. Sidabrinių Artemidės šventyklos miniatiūrų gamyba buvo pelningas verslas. Matydamas, kad gali netekti uždarbio, vienas vyras, vardu Demetrijas, sukėlė sidabrakalių riaušes. (Apaštalų darbų 19:23-32)

Įsiaudrinusi minia kokias dvi valandas isteriškai rėkė: „Didi efeziečių Artemidė!“ (Apaštalų darbų 19:34) Sąmyšiui pasibaigus Paulius dar sykį padrąsino bendratikius ir iškeliavo į Makedoniją. (Apaštalų darbų 20:1) Bet jo išvykimas Artemidės kulto neišgelbėjo — jis jau buvo pasmerktas žlugti.

Artemidės šventyklos žlugimas

Artemidės kultas Efeze buvo giliai įsišaknijęs. Iki karaliaus Krezo efeziečiai garbino deivę motiną Kibelę. Ją genealogiškai susiedamas su graikų panteono dievybėmis, Krezas tikėjosi iškelti garbinimo objektą, priimtiną graikams ir negraikams. Karaliui remiant, šeštojo šimtmečio p. m. e. viduryje pradėta statyti Artemidės, Kibelės įpėdinės, šventykla.

Šventovė buvo tikras graikų architektūros perlas. Dar niekada panašiam statiniui nebuvo naudoti tokie milžiniški marmuro blokai. Bet 356 m. p. m. e. pastatą sunaikino ugnis. Vėliau atstatyta, šventykla atrodė taip pat didingai. Ji buvo pelno šaltinis, čia plaukė piligrimai. Iškelta ant maždaug 73 metrų pločio ir 127 metrų ilgio platformos, atstatytoji šventykla buvo apie 50 metrų pločio ir 105 metrų ilgio. Ji priskiriama prie Septynių pasaulio stebuklų. Tačiau ja žavėjosi ne visi. Tamsų koridorių, vedantį prie šventyklos aukuro, filosofas Herakleitas Efesietis palygino su šlykštybės tamsumu, o ten tarnaujančiųjų elgesį laikė blogesniu už gyvulių. Vis dėlto daugelis manė, jog Artemidės šventykla stovės per amžius. Bet istorija parodė ką kita. Knygoje Ephesos—Der neue Führer (Efezas: naujas vadovas) sakoma: „Antrajame amžiuje Artemidės bei kitų pripažintų dievybių garbinimas netikėtai žlugo.“

 Trečiajame amžiuje Efezą sukrėtė smarkus žemės drebėjimas. Be to, nuo Juodosios jūros atsidanginę gotai išplėšė šventyklos brangenybes, o pačią sudegino. Minėtoje knygoje rašoma: „Nugalėta ir neįstengianti apginti savo buveinės, kaip galėjo Artemidė toliau būti laikoma miesto gynėja?“ (Psalmyno 135:15-18)

Baigiantis ketvirtajam amžiui imperatorius Teodosijus I nominalinę krikščionybę padarė valstybine religija. Netrukus buvusios įspūdingos Artemidės šventyklos sienos tapo statybinių medžiagų karjeru. Deivės niekas nebegarbino. Komentuodamas epigramą, kurioje šventykla giriama kaip senovės pasaulio stebuklas, nežinomas autorius pasakė: „Dabar tai visiškai apleista ir nuniokota vieta.“

Nuo Artemidės iki „Dievo Motinos“

Efezo susirinkimo vyresniuosius Paulius perspėjo, kad jam iškeliavus pasirodys „žiaurių vilkų“ ir iš jų pačių tarpo atsiras klastingai kalbančių. (Apaštalų darbų 20:17, 29, 30) Taip ir atsitiko. Istorija rodo, jog atskalūnai krikščionys Efeze paskleidė klaidingą garbinimą.

431 m. e. m. Efeze vyko trečiasis ekumeninis susirinkimas, kur buvo ginčijamasi dėl Kristaus prigimties. Cituotoje knygoje Ephesos—Der neue Führer aiškinama: „Aleksandriečiai, teigiantys, jog Kristus turi vieną prigimtį — dievišką, ... nugalėjo.“ To pasekmės jaučiamos ir šiandien. „Efeze padarytas sprendimas Marijai Kristaus gimdytojai pripažinti Dievo gimdytojos titulą ne tik padėjo pagrindą Marijos kultui, bet ir sukėlė pirmąjį didelį bažnyčios skilimą... Debatai nenutyla iki pat šių dienų.“

Taigi vietoj Kibelės bei Artemidės imta garbinti „Dievo gimdytoja“ arba „dievo motina“ Marija. Kaip rašoma toje pačioje knygoje, „Marijos garbinimas Efeze... iki šiol tebėra gyva tradicija, ir to neįmanoma paaiškinti nesiejant su Artemidės kultu“.

Istorijos šiukšlyne

Žlungant Artemidės kultui Efezas nustojo klestėti. Uostą palaipsniui apnešė dumblas, gyvenimą sunkino žemės drebėjimai ir siaučianti maliarija.

Septintajame amžiuje ėmė sparčiai plisti islamas. Jis ne tik apjungė arabų gentis. Arabų flotilės septintajame—aštuntajame šimtmetyje apiplėšė Efezą. Galiausiai uostui visiškai uždumblėjus miestas tapo griuvėsių krūva. Iš kadaise didingo kultūros centro liko maža Aja Soluko gyvenvietė (dabar Selčukas).

Pasivaikščiojimas po Efezo griuvėsius

Norėdami pajusti senojo Efezo didybę, pavaikščiokime po jo griuvėsius. Nuo aukštutinio įėjimo atsiveria nuostabi Kuretų gatvė, besileidžianti žemyn link Celso bibliotekos. Dešinėje žvilgsnį patraukia odeonas — mažas teatras, statytas antrajame m. e. amžiuje. Šis maždaug 1500 vietų statinys greičiausiai buvo ne  tik posėdžių, bet ir pasilinksminimų vieta. Abipus Kuretų gatvės matome statinius, kaip antai agorą, kur būdavo aptariami valstybės reikalai, Adriano šventyklą, fontanus bei šlaituose įrengtus turtingų efeziečių būstus.

Pastatyta antrajame šimtmetyje daili Celso biblioteka nustebins jus puošnumu. Erdvios skaityklos nišose buvo laikoma tūkstančiai ritinių. Keturios statulos pastato priekyje vaizduoja savybes, priderančias žymiam, tokiam kaip Celsas, Romos valstybės tarnautojui: Sofija (išmintis), Aretė (dorybė), Enoja (atsidavimas) ir Epistemė (pažinimas ar supratimas). Statulų originalai yra Efezo muziejuje Vienoje. Monumentalūs vartai šalia bibliotekos kiemo veda į turgavietę. Šioje didžiulėje aikštėje, apsuptoje dengtų promenadų, žmonės prekiaudavo ar užsiimdavo kitokia veikla.

Toliau prieinate Marmuro kelią, vedantį į didelį teatrą. Išplėstas Romos imperijos laikais, jis talpino apie 25000 žiūrovų. Fasadas buvo įmantriai išpuoštas kolonomis, reljefiniais vaizdais, statulomis. Galite gyvai įsivaizduoti čia susirinkusią siautėjančią minią, kai Demetrijas sukurstė sidabrakalių maištą.

Nuo teatro iki uosto veda puiki maždaug 500 metrų ilgio ir 11 metrų pločio gatvė su kolonų eilėmis iš abiejų pusių. Palei ją stovėjo teatro bei uosto gimnazijos, skirtos fiziniam lavinimui. Įspūdingi uosto vartai gatvės gale buvo langas į pasaulį. Čia ir baigsime trumpą šių didingų griuvėsių apžiūrą. Efezo muziejuje Vienoje yra medinis šio istorinio kultūros centro modelis, taip pat daug paminklų.

Vaikščiodami po muziejų ir matydami Efezo Artemidės statulą galime įsivaizduoti, kiek reikėjo ištvermės Efezo krikščionims. Jie turėjo gyventi mieste, pasinėrusiame į spiritizmą bei religinius prietarus. Artemidės dievintojai niekino Karalystės žinią. (Apaštalų darbų 19:19; Efeziečiams 6:12; Apreiškimo 2:1-3) Toje nesvetingoje aplinkoje įleido šaknis teisingas garbinimas. Jis klestės ir tada, kai dabartinė klaidinga religija žlugs kaip senovėje Artemidės kultas. (Apreiškimo 18:4-8)

[Žemėlapis/iliustracija 26 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

MAKEDONIJA

Juodoji jūra

MAŽOJI AZIJA

Efezas

Viduržemio jūra

EGIPTAS

[Iliustracija 27 puslapyje]

Artemidės šventyklos liekanos

[Iliustracijos 28, 29 puslapiuose]

1. Celso biblioteka

2. Aretės statula

3. Marmuro kelias, vedantis į didįjį teatrą