Jehovos Žodis gyvas

Teisėjų knygos apžvalga

KAIP Jehova reagavo, kai jo tauta atsuko jam nugarą ir ėmė garbinti netikrus dievus? Juk izraelitai ne kartą Dievui nepaklusdavo ir tik prispausti vargo šaukdavosi jo pagalbos. Ar tada Jehova juos gelbėdavo? Į šiuos ir kitus svarbius klausimus atsako Teisėjų knyga. Ji parašyta pranašo Samuelio apie 1100 m. p. m. e. ir apima maždaug 330 metų laikotarpį — nuo Jozuės mirties iki pirmojo Izraelio karaliaus patepimo.

Teisėjų knyga — Dievo veiksmingo žodžio, arba žinios, dalis — mums labai svarbi. (Hebrajams 4:12) Joje užrašyti jaudinantys pasakojimai, kurie padeda geriau suprasti, koks yra Dievas. Iš jos mokomės stiprinti savo tikėjimą ir ryžtingai siekti „tikrojo gyvenimo“ — amžinybės naujajame Dievo pažadėtame pasaulyje. (1 Timotiejui 6:12, 19; 2 Petro 3:13) Tautą gelbstintys Jehovos veiksmai — pavyzdys didesnio išgelbėjimo, kurio sulauksime iš jo Sūnaus Jėzaus Kristaus.

KODĖL REIKĖJO TEISĖJŲ?

(Teisėjų 1:1—3:6)

Kai Jozuei vadovaujant Kanaano karaliai buvo nugalėti, Izraelio giminės gavo paveldėjimą ir užėmė šalį. Tačiau izraelitai nepašalino visų vietinių gyventojų. Todėl šie tapo jiems spąstais.

Po Jozuės išaugusi karta buvo „nepatyrusi nei Viešpaties, nei jo darbų, kuriuos jis buvo padaręs Izraeliui“. (Teisėjų 2:10) Negana to, izraelitai tuokdavosi su kanaaniečiais ir tarnaudavo jų dievams. Todėl Jehova atiduodavo Izraelį į priešo rankas. Tačiau kai priespauda pasidarydavo nebepakeliama, tauta prašydavosi tikrojo Dievo pagalbos. Štai tokia buvo religinė, socialinė bei politinė padėtis, kai Jehova vieną po kito siuntė teisėjus gelbėti savo tautą nuo priešų.

Atsakymai į klausimus:

1:2, 4. Kodėl Judo giminė buvo pirmoji, kuriai nurodyta užkariauti jai skirtą kraštą? Ši teisė turėjo atitekti Jokūbo pirmagimiui Rubenui. Bet savo priešmirtinėje pranašystėje Jokūbas pasakė, kad vyriausiasis sūnus nebebus pranašiausias; iš jo pirmagimio teisė atimta. Simeonas ir Levis pasielgė žiauriai, todėl turėjo būti išsklaidyti Izraelyje. (Pradžios 49:3-5, 7) Tad šia privilegija galėjo naudotis ketvirtasis Jokūbo sūnus Judas. Simeono giminė, žygiavusi drauge su Judu, gavo mažus žemės gabalėlius, išsibarsčiusius po visą didžiulę Judo teritoriją. * (Jozuės 19:9)

1:6, 7. Kodėl nugalėtiems karaliams buvo nukirsti nykščiai ir didieji kojų pirštai? Vyras be nykščių ir kojų didžiųjų pirštų, matyt, nebetiko karo tarnybai. Kaip kareivis be nykščių būtų laikęs kalaviją arba ietį? O be kojų didžiųjų pirštų sunku būtų buvę išlaikyti pusiausvyrą.

Ko pasimokome:

2:10-12. Būtina reguliariai studijuoti Bibliją, kad ‘neužmirštume Jehovos darbų’.  (Psalmyno 103:2, NW) Tėvai privalo įdiegti Dievo Žodį į vaikų širdis. (Pakartoto Įstatymo 6:6-9)

2:14, 21, 22. Jehova leido, kad tokios bėdos atsitiktų jo neklusniai tautai norėdamas ją nubausti, apvalyti ir paskatinti grįžti prie jo.

JEHOVA SIUNČIA TEISĖJUS

(Teisėjų 3:7—16:31)

Įdomus teisėjų žygdarbių aprašymas prasideda pasakojimu, kaip Otnielis išvaduoja Izraelį iš Mesopotamijos karaliaus aštuonerių metų jungo. Narsus teisėjas Ehudas nužudo Egloną, storą Moabo karalių. Karžygys Šamgaras vienas pats jaučių varovo lazda užmuša 600 filistinų. Pranašės Deboros paskatintas ir Jehovos remiamas Barakas su menkai ginkluota dešimties tūkstančių vyrų kariuomene sutriuškina galingas Siseros pajėgas. Paskui Jehova pašaukia Gideoną ir jam su 300 kovotojų dovanoja pergalę prieš midjaniečius.

Per Iftachą Jehova išvaduoja Izraelį iš amonitų. Tola, Jayras, Ibcanas, Elonas, Abdonas taip pat buvo tarp 12 vyrų, tarnavusių Izraelio teisėjais. Visas teisėjų laikotarpis baigėsi Samsono, kovojusio su filistinais, tarnyste.

Atsakymai į klausimus:

4:8. Kodėl Barakas pranašės Deboros prašė drauge eiti į mūšio lauką? Matyt, Barakas jautėsi netinkamas vienas stoti prieš Siseros armiją. Pranašei esant šalia, jis ir jo kovotojai galėjo neabejoti Dievo vadovavimu ir neprarasti pasitikėjimo. Šis Barako prašymas rodė ne jo silpnumą, o tvirtą tikėjimą.

5:20. Kaip žvaigždės iš dangaus kovojo Barako pusėje? Biblijoje nepasakyta, ar tai buvo angelų parama, ar meteoritų lietus, kurį Siseros išminčiai nurodė kaip blogą ženklą, ar jo astrologų neišsipildžiusios pranašystės. Viena aišku, jog tai buvo kažkokie Dievo veiksmai.

7:1-3; 8:10. Kodėl Jehova pasakė, kad 32000 Gideono vyrų buvo per daug kautis su 135000 priešininkų pajėgomis? Todėl kad Gideonui ir jo kovotojams pergalę dovanojo Jehova. Dievas nenorėjo, kad  izraelitai manytų įveikę midjaniečius savo jėgomis.

11:30, 31. Ar duodamas įžadą Iftachas rengėsi paaukoti žmogų? Tokia mintis jam negalėjo nė į galvą ateiti, nes Įstatyme buvo pasakyta: „Tenebūna rasta tarp jūsų nė vieno, kuris aukoja sudegindamas savo sūnų ar dukterį.“ (Pakartoto Įstatymo 18:10) Vis dėlto Iftachas turėjo omenyje ne gyvulį, o žmogų. Izraelitai tikriausiai nelaikydavo namuose aukai tinkamų gyvulių. Be to, šitokia atnaša nebūtų buvusi kuo nors ypatinga. Iftachas žinojo, kad jo pasitikti gali išeiti duktė. Pasitinkantis namiškis ir turėjo būti paaukotas kaip „deginamoji auka“, tai yra paskirtas visą gyvenimą tarnauti Jehovai padangtėje.

Ko pasimokome:

3:10. Siekiant dvasinių tikslų sėkmė priklauso ne nuo žmogaus išminties, o nuo Jehovos dvasios. (Psalmyno 127:1)

3:21. Ehudui netrūko sumanumo ir drąsos naudotis savo durklu. Mums irgi reikia lavinti įgūdžius, kaip naudotis „Dvasios kalaviju, tai yra Dievo žodžiu“. Vadinasi, tarnyboje privalome drąsiai remtis Šventuoju Raštu. (Efeziečiams 6:17; 2 Timotiejui 2:15)

6:11-15; 8:1-3, 22, 23. Gideono kuklumas moko trijų dalykų: 1) kai mums skiriamos teokratinės pareigos, sutelkime dėmesį ne į prestižą, o į atsakomybę; 2) bendraudami su tais, kurie linkę ginčytis, būsime supratingi, jei laikysimės kukliai; 3) kuklumas padės per daug nesureikšminti savo ar kitų padėties.

6:17-22, 36-40. Mes irgi turime būti atsargūs: ‘ne kiekviena dvasia tikėti’, bet ‘ištirti dvasias, ar jos iš Dievo’. (1 Jono 4:1) Naujai paskirtas vyresnysis norėdamas, kad jo patarimas būtų tvirtai pagrįstas Dievo Žodžiu, supratingai padarys, jei iš anksto pasitars su labiau patyrusiu krikščionių ganytoju.

6:25-27. Gideonas pasielgė apdairiai, kad be reikalo nesukeltų priešininkų pykčio. Skelbdami gerąją naujieną, stenkimės neįžeisti pašnekovo savo kalba.

7:6. Tarnaudami Jehovai būkime kaip tie 300 Gideono vyrų — budrūs ir pasirengę.

9:8-15. Neišmintinga būti išdidžiam ir puoselėti troškimą užimti kuo aukštesnį postą.

 11:35-37. Geras Iftacho pavyzdys, be abejo, padėjo jo dukrai išsiugdyti tvirtą tikėjimą ir pasiaukojamą dvasią. Šiandien tėvai irgi gali būti toks pavyzdys vaikams.

11:40 (NW). Pagirdami liudytoją, noriai tarnaujantį Jehovai, jį padrąsiname.

13:8. Mokydami vaikus tėvai turi melsti Jehovą vadovavimo ir laikytis jo nurodymų. (2 Timotiejui 3:16)

14:16, 17; 16:16. Kam nors darydami spaudimą ašaromis bei priekabėmis galime sugadinti tarpusavio santykius. (Patarlių 19:13; 21:19)

KITI NUSIŽENGIMAI IZRAELYJE

(Teisėjų 17:1—21:25)

Paskutinėje Teisėjų knygos dalyje yra du įsimenantys pasakojimai. Pirmajame kalbama apie vyrą, vardu Mikajas, kuris savo namuose laikė stabą ir nusamdė vieną levitą tarnauti pas jį kunigu. Sugriovę Laišą, arba Lešemą, danai įkūrė savo miestą ir pavadino jį Danu. Paskui ten pastatė Mikajo stabą ir anas levitas tarnavo kunigu; taip Dane atsirado savas garbinimas. Laišas, matyt, buvo paimtas dar prieš Jozuės mirtį. (Jozuės 19:47)

O štai kas atsitiko netrukus po Jozuės mirties. Būrys Benjamino miesto Gibėjos palaidūnų padarė seksualinį nusikaltimą, dėl kurio beveik visa giminė buvo sunaikinta — išsigelbėjo tik 600 vyrų. Pastariesiems buvo patarta, kaip gauti žmonų, ir giminė pagausėjo; Dovydui valdant suskaičiuota apie 60000 benjaminų karių. (1 Metraščių 7:6-11)

Atsakymai į klausimus:

17:6; 21:25. Jeigu „kiekvienas darė tai, kas jam atrodė teisinga“ (Brb), ar tai buvo anarchija? Nebūtinai, nes Jehova nepaliko savo tautos be aiškių gairių. Dievas davė Įstatymą ir paskyrė kunigus mokyti Jo kelių. Turėdamas Urimą bei Tumimą, vyriausiasis kunigas galėdavo teirautis Dievo nuomonės svarbiais klausimais. (Išėjimo 28:30) Kiekviename mieste taip pat buvo seniūnų, gebėjusių teisingai patarti. Jeigu izraelitas naudojosi visu tuo, sąžinė neleisdavo jam nukrypti į šalį. Tad jei darydavo, „kas jam atrodė teisinga“, išeidavo gerai. O jeigu žmogus nepaisydavo Įstatymo — elgėsi savavališkai ir garbino ką užsimanė — viskas baigdavosi bloguoju.

20:17-48. Kodėl benjaminams, kurie turėjo būti nubausti, Jehova leido du kartus nugalėti kitas gimines? Leisdamas ištikimoms giminėms patirti didžiulių nuostolių, Jehova išmėgino, ar jos pasiryžusios išrauti blogį iš Izraelio.

Ko pasimokome:

19:14, 15. Gibėjiečių nesvetingumas liudijo apie jų moralinį sugedimą. Krikščionys skatinami ‘puoselėti svetingumą’. (Romiečiams 12:13)

Būsimas išvadavimas

Greit Jėzaus Kristaus vadovaujama Dievo Karalystė sunaikins šį nedorą pasaulį ir išvaduos teisius, nekaltus žmones. (Patarlių 2:21 [2:21, 22, Brb]; Danieliaus 2:44) Tada ‘pražus visi Viešpaties priešai, o jo bičiuliai spindės tarsi savo galybėje tekanti saulė’. (Teisėjų 5:31) Įrodykime, jog esame tinkami būti tarp Jehovos bičiulių taikydami, ką sužinojome iš Teisėjų knygos.

Pagrindinė Teisėjų knygos pasakojimų mintis — klusnieji yra dosniai Jehovos laiminami, o neklusnieji kenčia skaudžias pasekmes. (Pakartoto Įstatymo 11:26-28) Kaip svarbu ‘iš širdies paklusti’ Dievui ir vykdyti jo valią! (Romiečiams 6:17; 1 Jono 2:17)

[Išnaša]

[Žemėlapis 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

„Viešpats pažadino jiems teisėjus. Jie išgelbėjo juos iš plėšikų rankų.“ (Teisėjų 2:16)

TEISĖJAI

1. Otnielis (Manaso giminė)

2. Ehudas (Judo giminė)

3. Šamgaras (Judo giminė)

4. Barakas (Naftalio giminė)

5. Gideonas (Isacharo giminė)

6. Tola (Manaso giminė)

7. Jayras (Manaso giminė)

8. Iftachas (Gado giminė)

9. Ibcanas (Ašero giminė)

10. Elonas (Zabulono giminė)

11. Abdonas (Efraimo giminė)

12. Samsonas (Judo giminė)

DANAS

MANASAS

NAFTALIS

AŠERAS

ZABULONAS

ISACHARAS

MANASAS

GADAS

EFRAIMAS

DANAS

BENJAMINAS

RUBENAS

JUDAS

[Iliustracija 26 puslapyje]

Ko pasimokome iš Barako prašymo, kad Debora eitų drauge į mūšio lauką?