Gyvybė — brangi ar bevertė?

„Kadangi žmogus sukurtas panašus į Dievą, atimdami gyvybę sunaikiname tai, kas pasaulyje brangiausia ir švenčiausia“ (V. Barklajus. The Plain Man’s Guide to Ethics).

„TAI, kas pasaulyje brangiausia.“ Ar sutinkate su šiais žodžiais? Iš dabartinės žmonių gyvensenos akivaizdu, kad daugelis gyvybės nevertina. Savanaudžiai žudikai šaltakraujiškai atima gyvybę milijonams. (Mokytojo 8:9)

Išnaudojami ir paliekami

Klasikinis pavyzdys — Pirmasis pasaulinis karas. Pasak istoriko A. Teiloro, per tą žiaurų tautų konfliktą „žmonės buvo galabijami be jokio tikslo“. Vaikydamiesi garbės ir prestižo, karo vadai negailėjo kareivių, tarsi jie būtų niekam verti. Prancūzijoje per Verdeno mūšį žuvo daugiau kaip pusė milijono karių. „Nebuvo siekta [jokios strateginės] pergalės, — rašo Teiloras, — žudyta tik dėl šlovės“ (The First World War).

Gyvybė niekinama ir šiandien. Mokslininkas Kevinas Beilzas nurodo, jog pastaraisiais laikais „dėl demografinio sprogimo pasaulinę darbo rinką užplūdo daugybė nuskurdusių, emociškai pažeidžiamų žmonių“. Jie visą gyvenimą kovoja mėgindami išlikti vartotojiškame komerciniame pasaulyje, kur „gyvybė neturi vertės“. Pasak Beilzo, engėjams jie tik vergai — „vienkartė priemonė pinigams uždirbti“ (Disposable People).

 „Vėjų vaikymasis“

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl milijonai jaučiasi beverčiai ir kankinasi, kad nei jų gyvastis, nei mirtis niekam nerūpi. Be karų ir neteisybės, žmoniją kamuoja sausros, badas, ligos, artimųjų netektis, daugybė kitų nelaimių. Dėl to ne vienam kyla klausimas, ar išvis gyventi verta. (Mokytojo 1:8, 14)

Žinoma, skursta ir kenčia ne visi. Bet net išvengiantys tokių blogų aplinkybių pritaria senovės Izraelio karaliaus Saliamono žodžiams: „Kokia nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule?“ Pasvarstę daugelis suvokia, kad jų pastangos dažnai tėra „migla ir vėjų vaikymasis“. (Mokytojo 2:22, 26)

„Ar tai visa prasmė?“ — klausia ne vienas, apmąstydamas savo praeitį. Mažai tokių, kurie miršta kaip patriarchas Abraomas, — ‘pasisotinę gyvenimu’. (Pradžios 25:8, Brb) Dauguma nuolat jaučia tuštumą. Tačiau gyvenimas neturi toks būti. Dievui brangi kiekvieno gyvybė. Jis nori, kad būtume tikrai laimingi ir patenkinti. Kaip tai bus įgyvendinta? Atsakymą rasite kitame straipsnyje.