Ar mokslas ir Biblija tikrai nesutaria?

KATALIKŲ bažnyčios ir Galilėjaus nesutarimo šaknys gilios — siekia tolimus amžius dar prieš Galilėjų bei Koperniką. Geocentrinio pasaulėvaizdžio, tai yra įsitikinimo, kad visatos centras — Žemė, laikėsi senovės graikai. Labiausiai šią idėją išgarsino filosofas Aristotelis (384—322 m. p. m. e.) ir astronomas bei astrologas Ptolemajas (II m. e. a.). *

Aristotelio visatos sampratai turėjo įtakos graikų matematiko ir filosofo Pitagoro (VI a. p. m. e.) pažiūros. Aristotelis perėmė šio mąstytojo nuomonę, kad apskritimo bei rutulio forma idealiausia, ir įsivaizdavo, jog dangūs susideda iš daugelio viena kitą gaubiančių sferų, panašiai kaip svogūnas iš lukštų. Kiekvienas sluoksnis esą sudarytas iš kristalų; Žemė — centre. Žvaigždžių sferų sukimąsi neva sąlygoja tolimiausia sfera, kurioje yra dieviškosios galios sostas. Aristotelio požiūriu, Saulė bei kiti dangaus kūnai neturi jokių defektų ir nekinta.

Didingoji Aristotelio sistema buvo ne mokslinė tiesa, o filosofijos kūrinys. Jo nuomone, protu neįsivaizduojama, kad Žemė galėtų judėti. Filosofas taip pat neigė, jog aplinkui yra kokia tuštuma, arba erdvė: jis tikėjo, kad jeigu Žemė judėtų, tai dėl trinties ir neveikiama pastovios jėgos galiausiai sustotų. Kadangi remiantis  ano laikotarpio žiniomis aristoteliškoji samprata atrodė logiška, ji beveik nepakitusi vyravo apie 2000 metų. Kad toks požiūris buvo įprastas net XVI amžiuje, matome iš to meto prancūzų filosofo Žano Bodeno žodžių: „Joks mąstantis ar bent kiek išmanąs fiziką žmogus nė nepagalvotų, jog sunki ir gremėzdiška Žemė... sukasi... aplink savo ašį arba aplink Saulę; juk nuo menkiausio krėstelėjimo didmiesčiai ir tvirtovės, miestai ir kalnai sugriūtų.“

Aristotelio pažiūras perima Bažnyčia

Dar viena Galilėjaus ir Bažnyčios nesutarimo priežastis — katalikų teologo Tomo Akviniečio (1225—1274) veikalai. Akvinietis labai gerbė Aristotelį, net vadino „didžiuoju filosofu“. Penkerius metus jis darbavosi stengdamasis pritaikyti Aristotelio filosofiją katalikų mokymams. V. Rovlandas knygoje Galileo’s Mistake rašo, kad Galilėjaus laikais „Romos Bažnyčios pagrindinę doktriną sudarė Aristotelio filosofijos ir Akviniečio teologijos junginys“. Nepamirškime: anuo metu mokslininkų bendruomenės nebuvo. Švietimą savo rankose laikė Bažnyčia — vienintelis religijos bei mokslo autoritetas.

Tokios buvo konflikto tarp Bažnyčios ir Galilėjaus ištakos. Dar prieš imdamasis astronomijos, Galilėjus parašė traktatą apie judėjimą. Jame išsakė dvejones dėl gerbiamojo filosofo Aristotelio prielaidų. Kadangi Galilėjus ryžtingai palaikė heliocentrinę sampratą ir teigė, jog ji derinasi su Šventuoju Raštu, 1633 metais ir pakliuvo į inkvizicijos teismą.

Gindamasis mokslininkas parodė tvirtai tikįs Biblija — įkvėptuoju Dievo Žodžiu. Jis sakė, jog Šventasis Raštas parašytas paprastiems žmonėms, ir jeigu jame kalbama apie Saulės sukimąsi, to nereikia suprasti paraidžiui. Į jo argumentus niekas nekreipė dėmesio. Atmetęs graikų filosofija paremtą Šventojo Rašto aiškinimą, Galilėjus buvo pasmerktas. Katalikų Bažnyčia tik 1992 metais oficialiai pripažino padariusi klaidą jį nuteisdama.

Kokios išvados?

Kokias galime iš viso to daryti išvadas? Pirma, Galilėjus jokiu būdu nekritikavo Biblijos, o tik išreiškė abejones dėl Bažnyčios mokymų. Vienas religijotyrininkas rašė: „Istorija su Galilėjumi rodo ne kad Bažnyčia skrupulingai laikėsi Biblijos tiesų, bet kad pernelyg menkai jų paisė.“ Pritaikydama graikų filosofiją teologijoje, Bažnyčia sekė tradicijomis, o ne Biblijos mokymais.

Čia verta prisiminti Biblijos perspėjimą: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.“ (Kolosiečiams 2:8)

Šiandien irgi daugelis krikščioniškojo pasaulio tikinčiųjų pritaria teorijoms bei filosofijoms, prieštaraujančioms Biblijai. Pavyzdžiui, remiasi ne Pradžios knygoje užrašytu pasakojimu apie kūrimą, bet Darvino evoliucijos teorija. Bažnyčios Darviną padarė tokiu pat autoritetu, kaip kadaise Aristotelį, o evoliucijos teoriją — tikėjimo dogma. *

 Tikrasis mokslas ir Biblija sutaria

Reikia manyti, kad tai, kas jau buvo aptarta šiame straipsnyje, jokiu būdu nenuslopins noro domėtis mokslu. Juk pati Biblija skatina stengtis perprasti Dievo rankų darbus ir iš kūrinijos įžvelgti jo nuostabias savybes. (Izaijo 40:26; Romiečiams 1:20) Žinia, Biblija — ne mokslo vadovėlis. Ji veikiau nurodo, kokios yra Dievo normos, pasako apie Dievą tai, ko nesuprastume vien iš kūrinijos; taip pat atskleidžia, kokią ateitį jis numatęs žmonijai. (Psalmyno 19:8-12 [19:7-11, Brb]; 2 Timotiejui 3:16) Tačiau net ir kalbėdama apie gamtos reiškinius Biblija neklysta. Dar Galilėjus yra pasakęs: „Tiek Šventasis Raštas, tiek gamta atsirado per Dievo Žodį... Abi šios tiesos negali prieštarauti viena kitai.“ Paminėsime keletą pavyzdžių.

Nors žvaigždžių bei planetų judėjimas svarbus dalykas, dar svarbiau, kad visatą valdo tam tikri dėsniai, kaip antai visuotinė trauka. Pirmasis iš žinomų pasaulio mąstytojų apie fizikinius dėsnius prakalbo Pitagoras. Jis manė, jog visatą galima išreikšti skaičiais. O kad materija išties yra valdoma logiškų dėsnių, tik vėliau, po dviejų tūkstantmečių, įrodė Galilėjus, Kepleris ir Niutonas.

Biblijoje pirmą kartą gamtos dėsniai paminėti Jobo knygoje. Apie 1600 m. p. m. e. Dievas Jobo paklausė: „Argi išmanai dangaus skliauto dėsnius...?“ (Jobo 38:33) Jeremijo knygoje, parašytoje VII a. p. m. e., kalbama apie Jehovą kaip „mėnulio ir žvaigždžių dėsnių“, „įstatų dangui ir žemei“ Davėją. (Jeremijo 31:35, Jr, išnaša; 33:25, visur kursyvas mūsų) Turėdamas omenyje šiuos teiginius biblistas Dž. Rolinsonas  pareiškė: „Apie materialiojoje visatoje vyraujančius dėsnius šventieji rašytojai byloja taip aiškiai, kaip ir šiuolaikinis mokslas.“

Vadinasi, Jobo knygoje apie visatos dėsnius užsiminta tūkstantmečiu anksčiau, nei apie tai pasakė Pitagoras. Sykiu nepamirškime, jog Biblija ne vien pamini gamtodaros faktus, bet pirmiausia leidžia suprasti, kad fizikinius dėsnius nustato Jehova, visa ko Kūrėjas. (Jobo 38:4, 12; 42:1, 2)

Kitas pavyzdys — vandens apytaka. Paprastai tariant, vanduo garuoja iš jūrų, kaupiasi į debesis, iškrenta žemėn ir vėl sugrįžta į jūras. Seniausios mokslo žinios apie tai datuojamos ketvirtuoju amžiumi prieš mūsų erą. O Biblijoje apie šį procesą jau pasakyta keliais šimtmečiais anksčiau. Štai XI a. p. m. e. Izraelio karalius Saliamonas rašė: „Visos upės nuolat teka į jūrą, tačiau jūra niekada nebūna pilna. Į vietą, iš kurios išteka, upės vėl suteka.“ (Mokytojo 1:7)

Apie 800 m. p. m. e. pranašas Amosas, paprastas piemuo, ūkininkas, rašė, kad Jehova „pasišaukia jūros vandenis ir išlieja juos ant žemės paviršiaus“. (Amoso 5:8) Apsieidami be sudėtingų terminų, abu šie Biblijos rašytojai taikliai apibūdino vandens apytaką; tiesa, kiekvienas šiek tiek kitokiu požiūriu.

Biblijoje taip pat kalbama, kad Dievas „pakabina žemę ant nieko“. (Jobo 26:7) Šie žodžiai pasakyti apie 1600 m. p. m. e. Turint omenyje, kiek žmonija težinojo anais laikais, tvirtinimas, jog masyvus kūnas gali kyboti erdvėje be jokios fizinės atramos, yra tiesiog stebėtinas. Jau minėjome, kad Aristotelis, gyvenęs 1200 metų vėliau, neigė esant tuščią erdvę.

Išties ar ne verta dėmesio, kad Biblijos mokymai sutinka su tikrais faktais, nors anuomet, kai Biblija buvo rašoma, žmonės daug ką suvokė klaidingai? Ar tai nėra dar vienas įrodymas, kad toji knyga — Dievo įkvėpta? Tad jei kokio dalyko mokslinė samprata Dievo Žodžiui vis dėlto prieštarauja, kažin ar reikėtų beatodairiškai tą teoriją priimti. Faktai byloja, kad žmonių, netgi didžiausių intelektualų, filosofijos čia pasirodo, čia pranyksta, o „Viešpaties žodis išlieka per amžius“. (1 Petro 1:25)

[Išnašos]

[Rėmelis/iliustracijos 6 puslapyje]

Protestantų požiūris

Heliocentrinę sistemą supeikė ir protestantų vadovai, pavyzdžiui, Martynas Liuteris (1483—1546), Pilypas Melanchtonas (1497—1560), Jonas Kalvinas (1509—1564). Apie Koperniką Liuteris pasakė: „Tas kvailys nori apversti aukštyn kojomis visą astronomijos mokslą.“

Reformatoriai paraidžiui aiškino kai kurias Šventojo Rašto eilutes, pavyzdžiui, Jozuės 10 skyriuje paminėtą įvykį, kad Saulė ir Mėnulis „stovėjo vietoje“ (Brb) *. Kuo jie vadovavosi? Knygoje Galileo’s Mistake rašoma, kad reformatoriai sulaužė popiežiaus jungą, bet Aristotelio ir Tomo Akviniečio — „didžiausių autoritetų neišsižadėjo“ ir jų įsitikinimų „laikėsi tiek katalikai, tiek protestantai“.

[Išnaša]

[Iliustracijos]

Liuteris

Kalvinas

[Šaltinio nuoroda]

From the book Servetus and Calvin, 1877

[Iliustracija 4 puslapyje]

Aristotelis

[Šaltinio nuoroda]

From the book A General History for Colleges and High Schools, 1900

[Iliustracija 5 puslapyje]

Tomas Akvinietis

[Šaltinio nuoroda]

From the book Encyclopedia of Religious Knowledge, 1855

[Iliustracija 6 puslapyje]

Izaokas Niutonas

[Iliustracija 7 puslapyje]

Biblijoje apie vandens apytaką buvo parašyta daugiau nei prieš 3000 metų