„Viešpaties baimė yra išmintis“

DIEVO įkvėptas senovės Izraelio karalius Saliamonas padarė labai prasmingą išvadą: „Visa tai išklausius, paskutinis žodis būtų toks: bijok Dievo ir laikykis jo įsakymų, nes tai saisto [įpareigoja] visą žmoniją“ (Mokytojo 12:13). Kad Dievo bijoti svarbu, pabrėžė ir patriarchas Jobas. „Tikėk manimi, pagarbi Viešpaties baimė yra išmintis, o vengimas pikta — protas“, — pasakė jis (Jobo 28:28).

Biblijoje ne kartą kalbama apie pagarbią Jehovos baimę. Kodėl ugdytis ją išmintinga? Kuo laiminami tikrieji garbintojai — kiekvienas atskirai ir visi drauge, — jeigu bijo Dievo? Į tai atsakoma Patarlių 14 skyriaus 26—35 eilutėse. *

„Tvirto pasitikėjimo“ šaltinis

„Viešpaties baimėje tvirtas pasitikėjimas, — sako Saliamonas, — ir Jo vaikai turės kur prisiglausti“ (Patarlių 14:26, Brb). Dievobaimingas žmogus pasitiki ne kuo kitu, o ištikimu visagaliu Dievu, Jehova. Dėl to į ateitį žiūri ramiai. Ji bus ilga ir laiminga.

O kaip su tais, kurie pasikliauja šiuo pasauliu — jo programomis, organizacijomis, ideologija, vertybėmis? Tokių žmonių ateitis, nors ir puiki, trumpa. Biblijoje sakoma: „Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius“ (1 Jono 2:17). Tad argi dera mylėti pasaulį ir tai, kas pasaulyje? (1 Jono 2:15)

Kaip dievobaimingi tėvai gali užtikrinti, kad jų vaikai „turės kur prisiglausti“? „Ateikite, vaikai, klausykitės manęs, — giedojo psalmininkas, — aš mokysiu jus pagarbios Viešpaties baimės“ (Psalmyno 34:12 [34:11, Brb]). Jeigu tėvai žodžiu ir pavyzdžiu moko vaikus bijoti Dievo, tikėtina, jog šie užaugę tikrai Juo pasitikės (Patarlių 22:6).

„Viešpaties baimė — gyvenimo šaltinis, — tęsia Saliamonas, — kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių“ (Patarlių 14:27). Tikrojo Dievo, Jehovos, baimė yra „gyvenimo šaltinis“, nes Jis — „gyvojo vandens šaltinis“ (Jeremijo 2:13). Pažindami Jehovą ir Jėzų Kristų galime gauti amžinojo gyvenimo dovaną (Jono 17:3). Dievo baimė apsaugo ir nuo mirties pinklių. Kaip? Patarlių 13:14 sakoma: „Išminčiaus mokymas — gyvenimo šaltinis, įgalinantis išvengti mirtinų pinklių.“ Jeigu bijome Jehovos, klausome jo įsakymų ir vadovaujamės jo Žodžiu, išvengsime žalingų įpročių ir nepasiduosime  neigiamoms emocijoms, galinčioms pagreitinti mirtį.

„Garbė karaliui“

Didesnį savo karaliavimo tarpsnį Saliamonas buvo dievobaimingas ir klausė Jehovos, todėl jam sekėsi. Kas rodo, jog karalius valdo sėkmingai? Patarlių 14:28 (Brb) atsakoma: „Gausi tauta — garbė karaliui, o be žmonių žlunga kunigaikštis.“ Sėkmę liudija pavaldinių gerovė. Jei daug žmonių nori būti karaliaus valdomi, jis — geras valdovas. Saliamonas viešpatavo „nuo [Raudonosios] jūros ligi [Viduržemio] jūros ir nuo [Eufrato] Upės ligi žemės pakraščių“ (Psalmyno 72:6-8). Jam karaliaujant, žmonės gyveno taikiai, šalis klestėjo (1 Karalių 5:4, 5 [4:24, 25, Brb]). Tai buvo sėkmingas valdymas. Bet jeigu tauta karaliaus neremia, jam — negarbė.

O kokios garbės nusipelnė Didesnysis Saliamonas, Mesijas Karalius Jėzus Kristus? Kiek jis šiandien turi pavaldinių? Nuo vieno žemės krašto iki kito daugiau kaip šeši milijonai dievobaimingų vyrų ir moterų pasirinko Kristų savo valdovu. Jie tiki juo ir vieningai garbina gyvąjį Dievą (Jono 14:1). Baigiantis Jėzaus valdymo Tūkstantmečiui visi, kurių atminimą Dievas saugo, bus prikelti. Laimingi, teisūs žmonės, parodę dėkingumą savo Karaliui, gyvens žemės rojuje. Tai aiškiai liudys, koks sėkmingas Kristaus valdymas! Tad ir toliau tvirtai laikykimės nuostabios Karalystės vilties.

Dvasinė gerovė bei sveikata

Pagarbiai bijodami Dievo galime turėti ramią širdį bei taikingą dvasią. Taip yra todėl, kad išmintis padeda būti įžvalgiam ir teisingai apsispręsti. Patarlių 14:29 sakoma: „Kas negreit supyksta, tas turi daug supratimo, o kas ūmaus būdo, tas aukština kvailumą.“ Įžvalgus žmogus suvokia, jog nevaldomas pyktis kenkia dvasingumui. „Priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai“ yra kūno darbai ir juos darantys „nepaveldės Dievo Karalystės“ (Galatams 5:19-21). Biblija pataria nelaikyti širdyje pykčio, net jei tam yra priežastis (Efeziečiams 4:26, 27). Būdami nekantrūs, galime imti kvailai kalbėti ir elgtis, dėl ko vėliau tektų gailėtis.

Nurodydamas, kaip kenkia piktumas, Izraelio karalius sako: „Rami širdis yra kūno gyvastis“ (Jr), „o pavydas pūdo kaulus“ (Patarlių 14:30). Nevaldant pykčio gali sutrikti kvėpavimas, kepenų, kasos veikla, pakyla kraujospūdis. Gydytojų teigimu, pyktis ar įniršis paaštrina ir netgi sukelia opaligę, astmą, dilgėlinę bei kitas odos ligas, pablogina virškinimą. O rami širdis „priduoda kūnui sveikatos“ (Patarlių 14:30, Vl). Todėl išmintinga siekti „to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui“ (Romiečiams 14:19, Brb).

Jei bijome Dievo, būsime nešališki

„Kas skriaudžia vargšą, tas įžeidžia jo Kūrėją, — sako Saliamonas, — o kas pasigaili beturčio, tas teikia jam garbę“ (Patarlių 14:31). Dievo bijantieji supranta, jog visi žmonės turi vieną Kūrėją, Jehovą Dievą. Taigi vargšas yra mūsų artimas ir jį skriausdami įžeistume Tą, kuris mus sukūrė. Kad Dievui būtų garbė, su kitais  privalome elgtis dorai, nešališkai. Suvargusiais krikščionimis dvasiškai rūpintis reikia taip pat kaip turtingais. Dievo Karalystės gerąją naujieną irgi turime skelbti tiek vargšams, tiek pasiturintiems.

Kuo dar naudinga bijoti Dievo? Išmintingas karalius sako: „Nedoras žmogus pražūva per savo nedorumą, o teisusis saugus dėl savo dorumo“ (Patarlių 14:32). Kaip nedorasis pražūva? Čia, regis, turima omenyje, kad ištikus bėdai jis sužlunga. Bet jei nelaimė ištinka teisųjį, dorumas jį apsaugo. Pasitikėdamas Jehova net mirties akivaizdoje teisusis parodo tokį pat ryžtą kaip Jobas: „Kol mirsiu, neatsisakysiu savo nekaltumo“ (Jobo 27:5).

Likti nekaltam, arba ištikimam, reikia Dievo baimės ir išminties. O kur išminties ieškoti? „Išmintis ilsisi protingo žmogaus širdyje, — atsakoma Patarlių 14:33, — bet kvailiesiems ji nepažįstama.“ Išmintis yra supratingojo širdyje. Kodėl tad kvailiams ji nepažįstama? Pasak vieno šaltinio, „kvailieji, norėdami pasirodyti išmintingi, šneka tai, ką laiko išmintimi, bet tai vis tiek lieka kvailybe“.

„Teisumas išaukština tautą“

Bijoti Dievo naudinga ne tik atskiriems asmenims, bet ir visai tautai. Atkreipdamas į tai dėmesį Izraelio karalius sako: „Teisumas išaukština tautą, o nuodėmė pažemina“ (Patarlių 14:34). Izraelio tautos istorija tai akivaizdžiai parodė! Laikydamasis Dievo aukštų normų Izraelis pranoko visas kitas tautas. Tačiau, kai ėmė neklausyti, užsitraukė gėdą ir buvo Jehovos atmestas. Panašiai yra su Dievo tauta šiandien. Krikščionių bendruomenė skiriasi iš pasaulio, nes laikosi Dievo teisingų principų. Tačiau kad nesupanašėtume su pasauliu, turime kiekvienas gyventi dorai. Nuodėme suteptume savo gerą vardą, užtrauktume negarbę bendruomenei ir Dievui.

O kam karalius yra palankus? „Išmintingas tarnas įgyja karaliaus palankumą, — sako Saliamonas, — kas užtraukia gėdą, susilauks jo rūstybės“ (Patarlių 14:35, Brb). Patarlių 16:13 panašiai teigiama: „Sąžiningos lūpos malonios karaliui; žmogų, kuris sako tiesą, jis myli.“ Mūsų Vadas ir Karalius Jėzus Kristus džiaugiasi, jei esame sąžiningi bei įžvalgūs, jei lūpomis išpažįstame savo tikėjimą — skelbiame Karalystę ir mokome kitus. Tad uoliai darbuokimės ir mus palaimins tikrasis Dievas, kuriam su baime tarnaujame.

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dievo baimę galima išsiugdyti