Jehova niekada nepaliks tavęs
Jehova niekada nepaliks tavęs
JUDĖJOS krikščionys patyrė aršų priešiškumą, be to, turėjo atsispirti turto troškimui, pavergusiam aplinkinius. Norėdamas bendratikius padrąsinti apaštalas Paulius priminė jiems, ką Jehova pasakė izraelitams prieš jiems įeinant į Pažadėtąją žemę: „Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu“ (Hebrajams 13:5; Pakartoto Įstatymo 31:6). Pirmojo amžiaus krikščionis hebrajus šis pažadas, be abejo, stiprino.
Juo turėtume guostis ir mes, gyvenantys „sunkiais laikais“ (2 Timotiejui 3:1). Jei viliamės Jehova ir patys dedame pastangas, jis neapleis net didžiausiame varge. Kad suprastume, kaip Jehova palaiko savo tarnus, aptarkime atvejį, kai staiga netenkama pragyvenimo šaltinio.
Netikėti sunkumai
Bedarbių pasaulyje vis daugėja. Pasak vieno lenkų žurnalo, nedarbas yra „viena didžiausių socialinių-ekonominių problemų“. Ne išimtis ir pramoninės šalys. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose valstybėse 2004 metais darbo neturėjo „per 32 milijonus žmonių — daugiau nei per didžiąją krizę ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje“. Lenkijos centrinio statistikos departamento duomenimis, šalyje 2003-iųjų gruodį bedarbių buvo trys milijonai, o tai sudarė „18 procentų visų darbingo amžiaus žmonių“. Vieno šaltinio teigimu, nedarbo lygis tarp vietinių gyventojų Pietų Afrikoje 2002-aisiais siekė 47,8 procento!
Netikėtai prarasti darbą gali kiekvienas, taip pat Jehovos tarnai. „Nesėkmės metas“ ištinka visus (Mokytojo 9:11). Galbūt skundžiamės taip kaip psalmininkas Dovydas: „Mano širdies vargų pagausėjo“ (Psalmyno 25:17, Brb). Patekę į tokią padėtį kenčiame emociškai, dvasiškai, sunku būna ir materialiai. Kaip ištverti? Kaip neturint darbo vėl atsistoti ant kojų?
Emocinė įtampa
„Netekti darbo vyrams skaudžiau“, nes jie tradiciškai laikomi šeimos maitintojais, aiškina psichologas Janušas Vetšinskis. Jo žodžiais, vyrui tai gali sukelti „labai prieštaringus jausmus“ — nuo pykčio iki apatijos. Šeimos galva, atleistas iš darbo, kartais praranda savigarbą, ima „nesutarti su šeimos nariais“.
Krikščionis Adamas, dviejų vaikų tėvas, pasakoja, kaip jautėsi atsidūręs tokioje padėtyje: „Neturėjau ramybės, viskas erzino. Naktimis sapnuodavau, kaip ieškau darbo, kad aprūpinčiau vaikus ir žmoną, kuri irgi buvo netikėtai atleista.“ Panašiai atsitiko sutuoktiniams Rišardui ir Mariolai, auginantiems dukrą. Jie buvo paėmę iš banko didelę paskolą ir abu prarado darbą. Mariola pasakoja: „Kasdien graužiausi, kam ėmėm tą paskolą. Labiausiai dėl to kaltinau save.“ Tapę bedarbiais ne vienas pasidaro piktas, nervingas, kandus, nevaldo emocijų. Kaip nugalėti tokius jausmus?
Biblija moko išlaikyti teigiamą požiūrį. „Nieku per daug nesirūpinkite, — patarė apaštalas Paulius, — bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:6, 7). Malda suteikia „Dievo ramybę“ — tikėjimu pagrįstą viltį, kad viskas išeis į gera. Adamo žmona Irena pasakoja: „Maldose išsakėme Jehovai, kaip jaučiamės, ir kad norime dar labiau supaprastinti gyvenimą. Mano vyras, nuolat linkęs aimanuoti, pamatė, jog išeitį rasime.“
Jei staiga netekai darbo, pamėgink laikytis Jėzaus Kristaus patarimo iš Kalno pamokslo: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. [...] Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:25, 33). Šis patarimas Rišardui ir Mariolai padėjo įveikti nerimą. „Vyras visada guodė mane ir kartojo, kad Jehova neapleis“, — prisimena Mariola. Rišardas priduria: „Drauge karštai melsdamiesi suartėjome su Dievu ir vienas su kitu. Taip radome paguodos.“
Ištverti padės ir Dievo šventoji dvasia. Ji leis ugdytis susivaldymą, todėl išliksime ramūs (Galatams 5:22, 23). Tai gali būti nelengva, tačiau įmanoma, nes, kaip Jėzus pažadėjo, „Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“ (Luko 11:13; 1 Jono 5:14, 15).
Neignoruok dvasinių poreikių
Atleistas iš darbo sutrinka netgi tvirto tikėjimo krikščionis. Vis dėlto jam nevalia pamiršti dvasinių poreikių. Pagalvok, kaip jautėsi 40-metis Mozė iš didiko tapęs piemeniu — tuo, kas egiptiečiams keldavo pasibjaurėjimą (Pradžios 46:34). Mozė turėjo pratintis prie naujų aplinkybių. Kitus 40 metų jis leidosi Jehovos ruošiamas naujoms užduotims (Išėjimo 2:11-22; Apaštalų darbų 7:29, 30; Hebrajams 11:24-26). Nors patyrė sunkumų, Mozė sutelkė dėmesį į dvasinius dalykus ir noriai priėmė Jehovos pamokymus. Mes irgi puoselėkime dvasingumą bet kokiomis aplinkybėmis!
Nors prarasti darbą skaudu, tai yra gera proga stiprinti ryšius su Jehova Dievu bei jo tauta. Taip manė minėtas Adamas. Jis sako: „Kai su žmona tapome bedarbiais, nė į galvą neatėjo mintis apleisti krikščionių sueigas ar mažiau skelbti. Toks nusistatymas padėjo per daug nesirūpinti rytdiena.“ Rišardas pritaria: „Jei ne sueigos ir tarnyba, niekada nebūtume ištvėrę; nerimas tiesiog būtų sugraužęs. Bibliniai pokalbiai su kitais palaiko dvasią, nes tada galvojame apie jų poreikius, ne apie savo“ (Filipiečiams 2:4).
Taigi, užuot nerimavęs dėl darbo, laisvą laiką skirk dvasinei veiklai: studijuok, darbuokis su krikščionių bendruomene, išplėsk tarnybą. Daug bedarbių dykinėja, bet tu gali būti ‘gausus Viešpaties darbais’ — tai suteiks džiaugsmo ir tau, ir tiems, kurie palankiai atsilieps į tavo skelbiamą Karalystės žinią (Aprūpink šeimą
Žinoma, dvasinis maistas nenumalšins fizinio alkio. Verta prisiminti tokį principą: „Jeigu kas nesirūpina savaisiais, ypač namiškiais, tai yra užsigynęs tikėjimo ir blogesnis už netikintį!“ (1 Timotiejui 5:8). „Nors bendratikiai tuoj skuba padėti, mes, krikščionys, turime stengtis savimi pasirūpinti“, — pripažįsta Adamas. Galime pasitikėti Jehovos bei jo tautos parama, bet nevalia pamiršti, kad patys privalome dėti pastangas įsidarbinti.
Ko galime imtis? „Nelauk sudėjęs rankas ir nesitikėk iš Dievo stebuklo, — sako Adamas. — Ieškodamas darbo nesidrovėk pasakyti esąs Jehovos liudytojas. Darbdaviai tai vertina.“ Rišardas pataria: „Kreipkis į pažįstamus, gal ką pasiūlys, teiraukis darbo biržoje, atkreipk dėmesį į skelbimus, pavyzdžiui: „Reikalinga moteris, galinti prižiūrėti neįgalų asmenį“, arba „Laikinai įdarbiname skinti braškes“. Nenustok ieškoti! Nebūk per daug išrankus, net jei darbas paprastas ar nelabai prie širdies.“
Jehova — tavo gelbėtojas. Jis ‘niekada tavęs nepames ir neapleis’ (Hebrajams 13:5, 6). Nereikia būti per daug susirūpinusiam. Psalmininkas Dovydas rašė: „Pavesk Viešpačiui savo kelią, pasitikėk juo, ir jis tau padės“ (Psalmyno 37:5). Pavesti Jehovai savo kelią reiškia juo pasitikėti, laikytis jo nurodymų, net jei aplinkybės nepalankios.
Adamas su Irena įstengė pragyventi valydami langus ir laiptines. Be to, apsiribojo būtiniausiais dalykais. Taip pat nuolat lankėsi darbo biržoje. „Pagalbos sulaukdavome būtent tada, kai reikėdavo“, — sako Irena. Jos vyras priduria: „Laikui bėgant pamatėme, jog tai, ko melsdavome, ne visuomet derinosi su Dievo valia. Suvokėme, jog turime remtis jo išmintimi, ne savo supratimu. Geriau kantriai laukti, kol išeitį parodys Dievas“ (Jokūbo 1:4).
O Rišardas ir Mariola ėmėsi visokių atsitiktinių darbų ir kartu liudijo teritorijoje, kur didesnis poreikis. „Darbo rasdavome kaip tik tada, kai nebeturėdavome maisto, — sako Rišardas. — Gerai apmokamų darbų atsisakėme, nes būtų trukdę teokratinei veiklai. Norėjome laukti Jehovos.“ Jie neabejoja, kad Jehova laimino jų pastangas, nes galėjo pigiai išsinuomoti butą ir Rišardas pagaliau gavo darbą.
Skaudu netekti pragyvenimo šaltinio, tačiau tai laikyk galimybe pačiam patirti, kad Jehova tikrai neapleidžia. Jis tavimi rūpinasi (1 Petro 5:6, 7). Štai jo pažadas: „Nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau“ (Izaijo 41:10). Net praradęs darbą ar patyręs kokią kitą nesėkmę nepasiduok. Daryk, ką gali, kita palik Jehovai. Pasitikėk juo ir kantriai lauk (Raudų 3:26). Tada viskas išeis į gera (Jeremijo 17:7).
[Iliustracija 9 puslapyje]
Laisvą laiką išnaudok dvasinei veiklai
[Iliustracijos 10 puslapyje]
Stenkis neišlaidauti, sutik dirbti visokį darbą