Ar esi geras klausytojas?

„AČIŪ, kad išklausei.“ Kada paskutinįsyk girdėjai tokius žodžius? Tai komplimentas! Gerą klausytoją vertina kone kiekvienas. Dėmesingai klausydamiesi galime pastiprinti tuos, kuriuos slegia sielvartas arba sunkumai. O ar gebėjimas išklausyti nepadeda mums mylėti žmones? Krikščionių bendruomenėje atidžiai išklausyti brolį ar sesę labai svarbu, norint ‘vieniems kitus skatinti mylėti ir daryti gerus darbus’ (Hebrajams 10:24).

Tačiau daugelis yra prasti klausytojai. Tokie žmonės skuba duoti patarimus, pasakoti ką nors iš savo patirties arba reikšti savo nuomonę. Iš tikrųjų gebėjimas išklausyti yra menas. Kaip jo išmokti?

Kas svarbiausia?

Jehova — mūsų „Didžiausiasis Mokytojas“ (Izaijo 30:20, NW). Jis gali pamokyti daug ko ir apie klausymąsi. Pakalbėkime, kaip Jehova padėjo Elijui. Išsigandęs karalienės Jezabelės grasinimų pranašas pabėgo į dykumą ir šaukėsi mirties. Čia jam kalbėjo Dievo angelas. Kai bėglys paaiškino, ko bijo, Jehova pirma išklausė ir tik tada parodė savo didžiulę galią. Koks buvo rezultatas? Atgavęs drąsą Elijas vėl ėmėsi savo užduoties (1 Karalių 19:2-15). Kodėl Jehova negaili laiko išklausyti, kas kelia nerimą jo tarnams? Todėl, kad jais rūpinasi (1 Petro 5:7). Vadinasi, gerais klausytojais tapsime tik tada, jei nuoširdžiai rūpinsimės kitais.

Štai Bolivijoje sunkiai nusižengęs vyras buvo dėkingas bendratikiui už tokį rūpinimąsi. Jis pasakoja: „Tai buvo vienas niūriausių mano gyvenimo tarpsnių. Jeigu ne brolis, skyręs laiko mane išklausyti, gal būčiau nustojęs tarnauti Jehovai. Jis daug nekalbėjo, bet tai, kad nebuvo abejingas mano bėdai, tikrai sustiprino. Patarimo, kaip spręsti problemą, man nereikėjo. Ką daryti, suvokiau pats. Tik buvo svarbu žinoti, kad kažkam rūpi, kaip jaučiuosi. Tai, kad brolis išklausė, mane išgelbėjo nuo nevilties.“

Puikus gebėjimo išklausyti pavyzdys — Jėzus Kristus. Netrukus po Jėzaus mirties du jo mokiniai ėjo iš Jeruzalės į kaimą maždaug 11 kilometrų kelią. Suprantama, jie buvo nusiminę. Todėl prikeltas Jėzus Kristus prisigretino prie jų ir keliavo drauge. Eidamas pradėjo atsargiai šio bei to klausinėti stengdamasis, kad šie išsakytų, kas juos slegia, ir mokiniai atsivėrė. Jie pasakojo, kokių turėjo vilčių ir kokie nusivylę bei sutrikę jaučiasi dabar. Jėzui rūpėjo jų bėdos, taigi, atidžiai išklausydamas, jis parengė tuodu mokinius klausytis ir jo žodžių.  O tada „aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Luko 24:13-27).

Pirmiausia išklausyti kitus — geriausias būdas pasiekti, kad jie išklausytų mus. „Tiek mano, tiek vyro tėvai pradėjo reikšti nepasitenkinimą tuo, kaip auklėju vaikus, — sako viena moteris iš Bolivijos. — Nors dėl to piktinausi, ėmiau manyti, kad nieko nesugebu. Maždaug tuo metu mane aplankė viena Jehovos liudytoja. Ji kalbėjo apie Dievo pažadus. Kadangi maloniai teiravosi mano nuomonės, supratau, kad ta moteris pasirengusi išklausyti. Pakviečiau ją į vidų ir netrukus jau pasakojau, kas mane slegia. Moteris kantriai klausė. Paskui pasidomėjo, ko trokštu savo vaikams ir kaip į tai žiūri mano vyras. Buvo tikra paguoda bendrauti su žmogumi, kuris noriai stengėsi mane suprasti. Kai ji ėmė rodyti, ką apie šeimos gyvenimą sako Biblija, supratau, jog kalbuosi su asmeniu, kuriam rūpi mano aplinkybės.“

„Meilė [...] neieško sau naudos“, — rašoma Biblijoje (1 Korintiečiams 13:4, 5). Taigi maloniai išklausyti reiškia savo interesus atidėti į šalį. Kai kiti pasakoja mums ką nors svarbaus, galbūt reikia išjungti televizorių, telefoną, padėti laikraštį ir įsigilinti į pašnekovo mintis. Tokiu atveju nedera sakyti, pavyzdžiui: „Tai primena, kas prieš kurį laiką nutiko man“, ir imti kalbėti apie save. Šiaip draugiškai bendraujant tai būtų visai priimtina, tačiau kai žmogus aptarinėja su mumis rimtus dalykus, asmeninius interesus turime pamiršti. Nuoširdų domėjimąsi kitais galima rodyti ir dar kitaip.

Įsijauskime į žmogaus padėtį

Jobo bičiuliai girdėjo bent dešimt jo kalbų. Ir vis dėlto Jobas sušuko: „O, kad kas nors mane išklausytų!“ (Jobo 31:35). Kodėl jis taip pasakė? Matyt, bičiuliai, nors ir klausėsi, — nepaguodė. Jobas jiems nerūpėjo ir jie nesistengė įsijausti į jo padėtį. Trūko atjautos, būdingos supratingiems klausytojams. Todėl apaštalas Petras pataria: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi, nuolankūs“ (1 Petro 3:8). O kaip galime būti užjaučiantys? Kad mums svarbūs kito jausmai ir kad stengiamės juos suprasti, visų pirma turi byloti mūsų elgesys. Užjaučiamai pasakykime: „be abejo, tai labai slegia“ arba „tikriausiai jaučiatės nesuprastas“. Dar galime tai, ką žmogus pasakoja, trumpai persakyti savais žodžiais ir taip parodyti, kad supratome. Nuoširdžiai išklausyti reiškia sutelkti dėmesį ne tik į žodžius, bet ir į subtiliai perteikiamus jausmus.

Robertas * — Jehovos liudytojas, patyręs visalaikis tarnas, pasakoja: „Vienu metu pasijutau nusivylęs savo tarnyba. Kreipiausi į keliaujantįjį prižiūrėtoją. Jis išklausė  ir stengėsi suvokti, ką jaučiu. Regis, net aiškiai įžvelgė mano baimę, kad dėl savo požiūrio galiu būti jo pakritikuotas. Brolis patikino, kad supranta, kaip jaučiuosi, nes kažką panašaus yra patyręs ir pats. Tai iš tikrųjų man padėjo tęsti tarnybą.“

Klausydami nebūtinai turime sutikti su viskuo, ką išgirstame. Galbūt tiesiog galime pasakyti žmogui, jog esame dėkingi, kad jis išsipasakojo. O kaip tada, jeigu mokykloje mažametis sūnus įsivelia į peštynes arba paauglė dukra pareina namo ir pasako, kad įsimylėjo? Pagalvokim: ar ne geriau prieš paaiškinant, kaip elgtis tinka ir kaip ne, jaunuolį išklausyti ir stengtis suprasti?

„Patarimas žmogaus širdyje yra kaip gilus vanduo, — sakoma Patarlių 20:5 (Brb), — sumanus žmogus jį semia.“ Jeigu išmintingas ir patyręs asmuo nelinkęs duoti neprašomo patarimo, galbūt turime jį tarsi išsemti. Panašus principas taikomas ir klausant. Būdami įžvalgūs sugebėsime paskatinti žmogų išsikalbėti. Bet klausinėdami turime saugotis, kad nepradėtume kištis į asmeninius reikalus. Kartais naudinga užvesti kalbą apie dalykus, kuriuos asmeniui malonu prisiminti. Pavyzdžiui, moteriai, kuri nori kalbėti apie santuokinio gyvenimo problemas, galbūt lengviau pokalbį pradėti nuo to, kaip ji susipažino su vyru ir susituokė. Neaktyviam krikščioniui, — kaip pažino tiesą.

Meilingai išklausyti nelengva

Dėl mūsų įgimto polinkio į savigyną išklausyti žmogų, kuris kažką turi prieš mus, gali būti nelengva. Kaip priimti tokį iššūkį? „Švelnus atsakymas nuramina pyktį“, — sakoma Patarlių 15:1. Vienas iš būdų švelniai atsakyti — maloniai pasiūlyti kalbėti ir tada kantriai išklausyti, kas jį suerzino.

Įsiplieskus ginčui du žmonės dažniausiai tiktai kartoja, ką jau yra pasakę. Ir abu supranta, kad kitas jo neklauso. Kaip būtų gerai, jeigu vienas liautųsi įrodinėjęs savo teisumą ir iš tikrųjų išklausytų, ką sako antrasis! Žinoma, svarbu susitvardyti ir kalbėti taktiškai, maloniai. Biblijoje sakoma: „Protingo žmogaus kalba santūri“ (Patarlių 10:19).

Gebėjimas išklausyti neatsiranda savaime. Tai menas, kurio galima išmokti dedant pastangas ir save drausminant. O tai daryti tikrai verta. Iš tikrųjų klausydami, kai kiti kalba, parodome jiems meilę. Pasijuntame laimingi ir patys. Kaip išmintinga lavinti gebėjimą gerai išklausyti!

[Išnaša]

[Iliustracija 11 puslapyje]

Klausydami savo interesus turime atidėti į šalį

[Iliustracija 12 puslapyje]

Išklausyti susierzinusį žmogų gali būti nelengva