Nehemijo knygos apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Nehemijo knygos apžvalga
NUO paskutinių įvykių, aprašytų Ezros knygoje, praėjo dvylika metų. Netrukus turi būti „duotas įsakymas atstatyti Jeruzalę“, o tai reiškia, kad prasidės septyniasdešimt metinių savaičių, kurioms baigiantis pasirodys Mesijas (Danieliaus 9:24-27, Brb). Nehemijo knygoje aprašoma, kaip Dievo tauta atstatė Jeruzalės sieną. Pasakojimas apima ypatingą laikotarpį, trukusį daugiau kaip dvylika metų, — nuo 456 m. p. m. e. iki tam tikro laiko po 443 m. p. m. e.
Parašyta valdytojo Nehemijo, ši knyga — jaudinanti istorija apie tai, kaip ryžtingai veikiant ir visiškai pasitikint Jehova išaukštinamas teisingas garbinimas. Akivaizdu, Jehova gali pakreipti įvykius, kad įvykdytų savo valią. Be to, tai pasakojimas apie tvirtą ir drąsų vadovą. Visi tikrieji Dievo garbintojai iš Nehemijo knygos semiasi daug puikių pamokymų, nes „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas“ (Hebrajams 4:12).
„TAIGI SIENA BUVO UŽBAIGTA“
Nehemijas gyvena Sūzų pilyje ir tarnauja karaliui Artakserksui Ilgarankiui. Išgirdęs, kad jo tautiečiai „yra skurde ir nemalonėje [ir kad] Jeruzalės sienose pilna spragų, o jos vartai ugnies sunaikinti“, Nehemijas labai susisieloja. Jis karštai meldžia Dievą vadovavimo (Nehemijo 1:3, 4). Karalius pastebi jo liūdesį ir leidžia keliauti į Jeruzalę.
Atvykęs Nehemijas naktį apžiūri sieną ir pasako žydams apie sumanymą ją atstatyti. Užverda darbas. Bet nesnaudžia ir priešininkai. Vis dėlto drąsiai vadovaujant Nehemijui „siena buvo užbaigta“ (Nehemijo 6:15).
Atsakymai į klausimus:
1:1; 2:1. Ar „dvidešimti metai“, minimi šiose eilutėse, skaičiuojami nuo tos pačios datos? Taip. Tai dvidešimti karaliaus Artakserkso valdymo metai. Bet skiriasi skaičiavimo metodas. Istoriniai duomenys rodo, jog Artakserksas sėdo į sostą 475 m. p. m. e. Kadangi Babilono raštininkai persų valdovų karaliavimo metus skaičiuodavo nuo nisano (kovas—balandis) iki nisano, pirmųjų Artakserkso valdymo metų pradžia buvo 474 m. p. m. e., nisano mėnuo. Vadinasi, dvidešimtieji, minimi Nehemijo 2:1, prasidėjo 455 m. p. m. e. nisano mėnesį. O kislevas (lapkritis—gruodis), minimas Nehemijo 1:1, turėjo būti ankstesnių metų, 456 m. p. m. e., mėnuo. Bet šį mėnesį Nehemijas irgi nurodo kaip dvidešimtųjų Artakserkso valdymo metų pradžią. Šiuo atveju jis metus galbūt skaičiavo nuo monarcho įžengimo į sostą datos. Kita vertus, jis galėjo skaičiuoti pagal žydų dabar vadinamus civilinius metus, prasidedančius tišrio (rugsėjo—spalio) mėnesį. Šiaip ar taip, žodis atstatyti Jeruzalę buvo paskelbtas 455 m. p. m. e.
4:11, 12 [4:17, 18, Brb]. Kaip buvo įmanoma atstatant sieną dirbti viena ranka? Naštų nešėjams tai nesudarė vargo. Kadangi naštą nešė ant galvos ar ant pečių, viena ranka ją priturėjo, o „kita laikė ginklą“. Kiekvienas iš dirbančių abiem rankomis „turėjo prisijuosęs prie šono kalaviją“. Užpuolus priešui visi buvo pasiruošę gintis.
5:7. Kaip Nehemijas ‘apkaltino didikus ir pareigūnus’? Tie vyrai pažeisdami Mozės įstatymą ėmė palūkanas iš tautiečių (Kunigų 25:36; Pakartoto Įstatymo 23:20 [23:19, Brb]). Maža to, reikalavo didelių procentų. Mokant „vieną šimtąją dalį“ kas mėnesį, palūkanos per metus sudarydavo 12 nuošimčių (Nehemijo 5:11, Vl). Išnaudoti žmones, jau ir taip slegiamus mokesčių naštos bei maisto nepritekliaus, buvo beširdiška. Nehemijas apkaltino turčius remdamasis Dievo įstatymu — barė, priekaištavo, iškėlė aikštėn visas daromas skriaudas.
6:5 (Brb). Kadangi slapti laiškai būdavo siunčiami užantspauduotame maiše, kodėl Sanbalatas atsiuntė Nehemijui „atvirą laišką“? Siųsdamas atvirą laišką Sanbalatas tikriausiai norėjo paviešinti melagingus kaltinimus. Jis galbūt tikėjosi, kad Nehemijas labai supyks ir užuot vadovavęs statybai ims gintis. O gal manė savo laišku taip išgąsdinsiąs žydus, kad šie nuleis rankas. Tačiau Nehemijas nesidavė įbauginamas ir ramiai tęsė Dievo paskirtą darbą.
Ko pasimokome:
1:4; 2:4; 3:36, 37 [4:4, 5, Brb]. Kai prislegia sunkumai ar reikia apsispręsti, turime ‘ištvermingai melstis’ ir elgtis pagal Dievo organizacijos nurodymus (Romiečiams 12:12).
1:11—2:8; 3:36, 37 [4:4, 5, Brb]; 4:9, 10 [4:15, 16, Brb]; 6:16. Jehova atsako į nuoširdžias savo tarnų maldas (Psalmyno 86:6, 7).
1:4; 4:13, 14 [4:19, 20, Brb]; 6:3, 15. Nehemijas buvo atjautus, bet kartu veikė ryžtingai ir tvirtai stojo už teisingumą. Tai puikus pavyzdys.
1:11—2:3. Nehemijas ėjo garbingas taurininko pareigas, bet labiausiai džiaugėsi galėdamas atkurti tyrą Jehovos garbinimą. Tas garbinimas bei jo plėtra mums irgi turėtų būti didžiausias rūpestis ir džiaugsmo šaltinis.
2:4-8. Jehova paskatino Artakserksą leisti Nehemijui keliauti ir atstatyti Jeruzalės sienas. „Karaliaus širdis — vandens srovė Viešpaties rankoje, — sakoma Patarlių 21:1; — jis nukreipia ją, kur tik nori.“
3:5, 27. Rankų darbą Karalystės interesų labui neturime, kaip anie Tekojos didžiūnai, laikyti žeminančiu. Verčiau sekime paprastais tekojiečiais, triūsusiais iš širdies.
3:10, 23, 28-30. Kai kurie gali persikelti, kur didesnis Karalystės skelbėjų poreikis, bet dauguma iš mūsų remiame teisingą garbinimą ten, kur gyvename. Tai darome padėdami statyti Karalystės sales, teikdami pagalbą stichinių nelaimių ištiktiesiems ir, svarbiausia, skelbdami Karalystės naujieną.
4:8 [4:14, Brb]. Užėjus persekiojimui mes irgi galime įveikti baimę atsimindami „Viešpatį, didingą ir šiurpą keliantį“.
5:14-19. Valdytojas Nehemijas buvo nuolankus, elgėsi nesavanaudiškai ir išmintingai. Tuo jis yra puikus pavyzdys krikščionių bendruomenės prižiūrėtojams. Nors griežtai žiūrėjo Dievo įstatymo laikymosi, nesiekė viešpatauti kitiems dėl naudos. Netgi rūpinosi engiamaisiais ir beturčiais. Jo nepaprastu dosnumu gali sekti visi Dievo tarnai.
„ATSIMINK TAI MANO LABUI, O MANO DIEVE!“
Kai tik pataisoma Jeruzalės siena, Nehemijas įstato vartus ir pasirūpina miesto apsauga. Jis sudaro žmonių kilmės sąrašus. Kai visi susirenka „į aikštę priešais Vandens vartus“, kunigas Ezra skaito Mozės įstatymą, o Nehemijas su levitais jį aiškina (Nehemijo 8:1). Paklusdama nurodymui, tauta džiugiai švenčia Palapinių šventę.
Per kitą sueigą Izraelio palikuonys išpažįsta savo nuodėmes, o levitai primena Dievo darbus tautos labui. Tada visi izraelitai prisiekia „sekti Dievo Įstatymu“ (Nehemijo 9:1, 2; 10:30 [10:29, Brb]). Jeruzalė dar menkai apgyvendinta, todėl metami burtai vienam iš dešimties užmiesčio gyventojų atsikelti į miestą. Paskui įvyksta sienos pašventinimo iškilmės. Visi taip džiūgauja, kad „Jeruzalės džiaugsmas [...] girdėti toli“ (Nehemijo 12:43). Dvylika metų išbuvęs Jeruzalėje Nehemijas grįžta pas Artakserksą. Žydai vėl ima elgtis netyrai. Parvykęs Nehemijas imasi griežtų priemonių tautai sudrausminti. O pats nuolankiai meldžia: „Atsimink tai mano labui, o mano Dieve!“ (Nehemijo 13:31).
Atsakymai į klausimus:
7:6-67. Kodėl Nehemijo darytas tremtinių, grįžusių su Zerubabeliu, sąrašas skiriasi nuo to, kurį pagal šeimas sudarė Ezra? (Ezros 2:1-65) Ezra ir Nehemijas greičiausiai rėmėsi skirtingais šaltiniais. Pavyzdžiui, skaičius įtrauktų į sąrašą prieš išeinant galėjo skirtis nuo grįžusiųjų skaičiaus. Kita neatitikimo priežastis: kai kurie žydai, negalėję įrodyti savo kilmės, galbūt įrodė ją vėliau. Tačiau abu sąrašai liudija, kad pirmą kartą grįžo 42360, neskaitant vergų ir giesmininkų.
10:35 [10:34, Brb]. Kodėl žmonės turėjo duoti malkų atnašą? Mozės įstatymas to nereikalavo. Bet iškilo poreikis. Deginti aukoms ant aukuro reikėjo labai daug malkų. Galbūt trūko netinų — šventyklos tarnų neizraelitų. Dėl to buvo mesti burtai, kas dar nuolatos aprūpintų malkomis.
13:6. Kiek laiko Nehemijo nebuvo Jeruzalėje? Biblijoje tik pasakyta, jog „praėjus šiek tiek laiko“ Nehemijas pasiprašė karaliaus leisti grįžti į Jeruzalę. Kiek laiko jo nebuvo, tiksliai nustatyti sunku. Bet grįžęs sužinojo, kad kunigai negauna jiems skirtos dalies ir kad nesilaikoma šabo. Daug kas vedę svetimtautes moteris ir jų vaikai nebekalba žydiškai. Kadangi tauta taip nukrypo, Nehemijo, matyt, nebuvo gan ilgai.
13:25, 28. Be to, kad barė, kaip dar Nehemijas stengėsi pataisyti nusižengusius tautiečius? Jis juos ‘iškeikė’ primindamas nuosprendžius, užrašytus Dievo įstatyme. ‘Kai kuriuos apmušė’ — galbūt ėmėsi teisminių priemonių. Pasipiktinęs dėl jų moralės ‘rovė jiems plaukus’. Taip pat išvijo vyriausiojo kunigo Eljašibo vaikaitį, kuris buvo vedęs Sanbalato Horoniečio dukterį.
Ko pasimokome:
8:8. Būdami Dievo Žodžio mokytojai stengiamės ‘paaiškinti jo prasmę’ kalbėdami aiškiai, pabrėždami reikiamus žodžius ir teisingai komentuodami Šventojo Rašto mintis, kad klausytojai suprastų, kaip jas pritaikyti.
8:10. ‘Džiaugiamės Viešpatyje’, jei suvokiame ir patenkiname savo dvasinius poreikius bei laikomės teokratinių nurodymų. Dėl to būtina stropiai studijuoti Bibliją, reguliariai lankyti krikščionių sueigas, uoliai skelbti Karalystę bei ruošti mokinius.
11:2. Tie, kas savo noru paliko savo paveldą ir persikėlė į Jeruzalę, turėjo išlaidų ir tam tikrų nepatogumų. Jie iš tikrųjų parodė pasiaukojamą dvasią. Mes irgi galime ją parodyti, kai prireikia padėti kitiems per kongresus ar kitomis progomis.
12:31, 38, 40-42. Giesmėmis šloviname Jehovą ir jam dėkojame. Krikščionių sueigose dera giedoti iš širdies.
13:4-31. Turime saugotis, kad nepalinktume į materializmą, savanaudiškumą ir atskalūnybę.
13:22. Nehemijas gerai suprato esąs atskaitingas Dievui. Mes irgi turime žinoti esą Jehovai atskaitingi.
Mums reikia Jehovos paramos
„Jei Viešpats nestato namų, — giedojo psalmininkas, — veltui triūsia tie, kurie juos stato“ (Psalmyno 127:1). Nehemijo knyga puikiai patvirtina šią tiesą.
Pamoka akivaizdi. Kad mūsų užmojai pasisektų, reikia Jehovos paramos. Tačiau ar galime jos tikėtis teisingam garbinimui neskirdami reikiamo dėmesio? Dėl to, kaip Nehemijas, labiausiai rūpinkimės šlovinti Jehovą ir padėti tai daryti kitiems.
[Iliustracija 8 puslapyje]
„Karaliaus širdis — vandens srovė Viešpaties rankoje“
[Iliustracija 9 puslapyje]
Ryžtingas ir atjautus Nehemijas atvyksta į Jeruzalę
[Iliustracijos 10, 11 puslapiuose]
Ar žinai, kaip ‘paaiškinti Dievo Žodžio prasmę’?