Kas yra tikrieji krikščionys?

„KRIKŠČIONYBĖ gyvuoja tik ten, kur Jėzaus Kristaus mokymai ne vien skelbiami, bet ir jų laikomasi“ (On Being a Christian). Tokiais žodžiais šveicarų teologas Hansas Kiungas patvirtina nenuginčijamą tiesą: tikroji krikščionybė matoma iš to, kad tiesą mylintys žmonės gyvena pagal Jėzaus mokymus.

Na, o jeigu asmenys ar organizacijos skelbiasi, jog seka Kristumi, bet jo priesakų nevykdo? Kaip sakė pats Jėzus, daugelis tvirtins esą krikščionys. Kad įrodytų, jog tarnavo jam, jie kalbės: „Argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“ O  ką atsakys Jėzus? Jis griežtai pareikš: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!“ (Mato 7:22, 23).

Koks rūstus perspėjimas nedoriesiems, bandantiems dėtis Jėzaus sekėjais! Kokie tad turime būti, kad Jėzus pripažintų mus tikraisiais krikščionimis, o ne atmestų? Aptarkime dvi svarbiausias sąlygas.

„Jei mylėsite vieni kitus“

Pirmiausia Jėzus pasakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34, 35, kursyvas mūsų).

Jėzus tikisi, kad jo sekėjai nuoširdžiai mylės savo bendratikius bei visus žmones. Nuo Jėzaus atėjimo į žemę tokią nuoširdžią meilę rodė daug krikščionių. Tačiau ką pasakytume apie religines organizacijas, teigiančias, jog atstovauja Kristui? Ar jos visada vadovavosi meile? Tikrai ne. Netgi priešingai, kurstė karus ir konfliktus, kuriuose liejosi nekaltas kraujas (Apreiškimo 18:24).

Mūsų laikais beveik niekas nepasikeitė. Tautos, laikančios save krikščioniškomis, XX amžiuje sukėlė du žiaurius pasaulinius karus. Ne taip seniai, 1994 metais, krikščioniškų bažnyčių nariai vykdė genocidą Ruandoje. Kaip teigia buvęs anglikonų arkivyskupas Dezmondas Tutu, „žmonės, taip negailestingai žudę vieni kitus, buvo to paties tikėjimo, daugiausia krikščionys“.

„Jei jūs pasiliekate mano žodyje“

Antra Jėzaus paminėta sąlyga tikriesiems krikščionims atpažinti tokia: „Jei jūs pasiliekate mano žodyje, iš tiesų esate mano mokiniai; ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jono 8:31, 32, Brb, kursyvas mūsų).

Jėzus nori, kad jo sekėjai pasiliktų jo žodyje — laikytųsi jo mokslo. Tačiau dvasiniai vadovai, tvirtinantys, jog seka Kristumi, „palaipsniui pasisavino graikų filosofijas“, pažymi teologas Kiungas. Jie perėmė pagoniškų religijų bei filosofų idėjas ir Jėzaus mokymus pakeitė dogmomis, tokiomis kaip sielos nemirtingumas, tikėjimas skaistykla, Marijos garbinimas, įvedė dvasininkų luomą (1 Korintiečiams 1:19-21; 3:18-20).

Bažnyčios nustatė ir nesuvokiamą Trejybės doktriną tuo priskirdamos Jėzui titulą, kurio jis niekada nebuvo prisiėmęs. Žmonės dėl to nustojo garbinti Tėvą, Jehovą, vienintelį, pasak Jėzaus, vertą šlovinimo  (Mato 5:16; 6:9; Jono 14:28; 20:17). „Kai Jėzus kalba apie Dievą, — rašo Hansas Kiungas, — jis turi omenyje senovės patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievą Jahvę [...]. Jėzui jis yra vienintelis Dievas.“ Ar daug kas šiandien žino, kad Jahvė, arba Jehova, kaip įprasta tarti dauguma kalbų, yra Jėzaus Dievas ir Tėvas?

Religiniai vadovai visiškai atmetė Jėzaus įsakymą nesikišti į politinius reikalus. Jėzaus dienomis Galilėjoje „virė nacionalistinės aistros“, — pastebi rašytojas Trevoras Morou. Žydų patriotai su ginklu rankose kovėsi už politinę ir religinę laisvę. Ar Jėzus liepė savo mokiniams taip kovoti? Ne. Jis pasakė: „Jūs — ne pasaulio“ (Jono 15:19; 17:14). Užuot likę neutralūs, Bažnyčios vadovai, airių rašytojo Huberto Batlerio teigimu, griebėsi „karinės ir politinės taktikos [...]. Krikščionybė, kuri kišasi į politiką, beveik visuomet yra militaristinė. Kai valstybės veikėjai sudaro sandėrį su dvasininkais, šie už suteiktas privilegijas pasirengę palaiminti net valstybės karines pajėgas“.

Klaidinantys mokytojai išsigina Jėzaus

Apaštalas Paulius perspėjo, jog kai kurie atkris nuo tikrosios krikščionybės. Jis sakė, kad po jo mirties „žiaurūs vilkai“, tariamieji krikščionys, „klastingomis kalbomis stengsis patraukti paskui save mokinius“ (Apaštalų darbų 20:29, 30). Jie ‘skelbsis pažįstą Dievą, o darbais jo išsigins’ (Titui 1:16). Ir apaštalas Petras kalbėjo, jog netikri mokytojai „slapta įves pražūtingų klaidamokslių, išsigindami net juos išpirkusio Valdovo“. Dėl jų blogo elgesio žmonės ims ‘piktžodžiauti tiesos keliui’ (2 Petro 2:1, 2). Graikų kalbos žinovo V. Vaino teigimu, išsiginti Kristaus reiškia „išsižadėti Tėvo ir Sūnaus atmetant teisingus mokymus ir skleidžiant žalingus“.

Kaip Jėzus elgsis su tais, kas skelbiasi esą jo sekėjai, bet atsisako ‘pasilikti jo žodyje’ ir ignoruoja kitus nurodymus? Jėzus perspėjo: „Kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Mato 10:33). Žinoma, Jėzus neišsigina tų, kurie suklysta, bet trokšta likti jam ištikimi. Pavyzdžiui, apaštalas Petras tris kartus išsigynė Jėzaus, bet atgailavo ir jam buvo atleista (Mato 26:69-75). Jėzus atmeta tik tuos asmenis ir religijas, kurie yra lyg vilkai avių kailyje — tvirtina, kad vadovaujasi jo mokymais, bet iš tikrųjų sąmoningai jų nepaiso. Apie tokius netikrus mokytojus Jėzus pasakė: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mato 7:15-20).

Mirus apaštalams, plinta atskalūnybė

Kada netikri krikščionys nukrypo nuo to, ką skelbė Kristus? Tuoj po jo mirties. Jėzus tarnaudamas žemėje subūrė tikruosius krikščionis — pasėjo „gerą sėklą“, o Šėtonas į ją pribėrė „raugių“, netikrų krikščionių (Mato 13:24, 25, 37-39). Apaštalas Paulius minėjo, jog klaidinančių mokytojų jau buvo jo dienomis. Kodėl jie taip nutolo nuo Kristaus mokymų? Apaštalo žodžiais, todėl, kad „atsisakė mylėti tiesą“ (2 Tesalonikiečiams 2:10).

Jėzaus Kristaus apaštalai, kol gyveno, atskalūnybės plitimą sulaikė. Tačiau po jų mirties dvasininkai, klaidindami žmones „įvairiais galingais darbais, ženklais ir netikrais stebuklais [bei] visokiomis nedoromis apgaulėmis“, vis daugiau tikinčiųjų  atitraukė nuo tiesų, kurių mokė Jėzus ir apaštalai (2 Tesalonikiečiams 2:3, 6-12). Ilgainiui, kaip rašo anglų filosofas Bertranas Raselas, ankstyvoji krikščionių bendruomenė virto religine organizacija, kuri „nustebintų Jėzų, ir net Paulių“.

Tikroji krikščionybė atgaivinta

Istorijos faktai akivaizdūs. Po apaštalų mirties tai, kas buvo daroma Kristaus vardu, galima sakyti, neturėjo su Kristumi nieko bendra. Vis dėlto pažadą likti su savo sekėjais „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ Jėzus davė ne veltui (Mato 28:20). Nuo tada, kai jis pasakė tuos žodžius, praėjo amžiai, bet žemėje visada buvo Dievui ištikimų žmonių, kurie ‘Jėzaus Kristaus mokymus ne vien skelbė, bet ir jų laikėsi’. Jėzus tesėjo pažadą būti su jais, nes jie stengėsi rodyti meilę, svarbiausią tikrųjų krikščionių bruožą, ir pasiliko jo žodyje.

Maža to, Jėzus pažadėjo paskutinėmis šios santvarkos dienomis surinkti savo ištikimus mokinius į krikščionių bendruomenę, kuri būtų aiškiai atpažįstama ir vykdytų jo valią (Mato 24:14, 45-47). Kaip tik dabar per tą bendruomenę jis telkia „milžinišką minią“ vyrų, moterų ir vaikų iš „visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“ — suburia juos į „vieną kaimenę“, vadovaujamą „vieno ganytojo“ (Apreiškimo 7:9, 14-17; Jono 10:16; Efeziečiams 4:11-16).

Tad išeikite iš tokių organizacijų, kurios per du tūkstančius metų teršė Kristaus vardą ir darė gėdą krikščionybei, — kad netektų ‘patirti [jų laukiančių] negandų’, kai Dievas netrukus įvykdys joms teismo nuosprendį (Apreiškimo 1:1; 18:4, 5). Pasiryžkite būti tarp tikrųjų krikščionių, ištikimų Dievo garbintojų. Jie, kaip rašė pranašas Michėjas, šiomis „paskutinėmis dienomis“ klausys Dievo pamokymų, garbins jį tyrai ir ‘vaikščios jo takais’ (Michėjo 4:1-4, Brb). Šio žurnalo leidėjai mielai jums padėtų tuos tikruosius garbintojus atpažinti.

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Kodėl tikrieji krikščionys nekariauja?

[Šaltinių nuorodos]

Kareiviai, kairėje: U.S. National Archives photo; liepsnosvaidis, dešinėje: U.S. Army Photo

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Tikrieji krikščionys, kad būtų Jėzaus pripažinti, turi ‘mylėti vieni kitus’ ir ‘pasilikti jo žodyje’