Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Dvasinis augimas gražioje saloje

Dvasinis augimas gražioje saloje

Dvasinis augimas gražioje saloje

KAS tik atvyksta į Taivaną, žavisi vešlia tropine šios salos augmenija. Žali ryžių laukai artėjant derliaus metui nusidažo auksine spalva. Kalnų šlaitus puošia tankūs miškai. Kaip malonu ištrūkti iš perpildytų miestų ir pasigėrėti nuostabiais gamtos vaizdais! Ne veltui pirmieji europiečiai, apsilankę šioje saloje, pavadino ją Formosa, arba Gražiąja.

Taip, Taivanas graži, bet palyginti maža sala: tik 390 kilometrų ilgio ir 160 kilometrų pločio. Didžiąją jos dalį užima kalnai, beje, gana aukšti. Štai Jušanas didesnis už Japonijos Fudzijamą ir Naujosios Zelandijos Kuką. Nuo salos viduryje plytinčio kalnyno link jūros driekiasi siauri lygumų ruožai, tankiai apgyventi žmonių, kurių dabar Taivane gerokai per 22 milijonus.

Dvasinis klestėjimas

Taivane tarpsta ne tik augmenija — vis akivaizdesnis ir dvasinis klestėjimas. Tai liudija uolumas tiek jaunų, tiek senyvų žmonių, kurie pažino tikrąjį Dievą Jehovą. Trokštančių pasakoti kitiems apie jį bei jo tikslus nuolat gausėja ir tai tikrai nuostabu.

Dėl tokio augimo Jehovos liudytojų bendrijos Taivano filialo patalpos Taibėjuje tapo ankštos. 1990 metų gruodį, kai šalyje darbavosi 1777 Karalystės skelbėjai, Sinvu mieste buvo nupirktas sklypas didesniam filialui statyti. Darbo ėmėsi savanoriai — visokio amžiaus vietiniai liudytojai bei jų bendratikiai iš kitų šalių. Po kelerių metų, 1994-ųjų rugpjūtį, duris atvėrė puikūs nauji filialo pastatai. Tuo laiku gerąją naujieną iš Dievo Žodžio, Biblijos, skelbė 2515 žmonių. O dabar, praėjus dešimčiai su trupučiu metų, liudytojų jau dvigubai daugiau — per 5500. Be to, maždaug ketvirtadalis jų kas mėnesį tarnauja visalaikiais evangelizuotojais. Ypač džiugina jaunuoliai, kurie yra lyg gaivi aušros rasa (Psalmyno 110:3, Brb).

Daug vaikų garbina Jehovą

Nemažai uolių gerosios naujienos skelbėjų yra visai jauni, kai kurie — dar pradinukai. Viename mieste Taivano šiaurėje sutuoktinių pora, pirmą kartą atėjusi į teokratinės tarnybos mokyklą (joje Jehovos liudytojai lavinasi skelbti Biblijos tiesas), labai nustebo, kai mažas berniukas, vardu Veidžiunas, ant pakylos puikiai skaitė Biblijos ištrauką, — geriau, nei sugebėtų daugelis suaugusiųjų. Apsilankę kitose sueigose jie stebėjosi, kad net ikimokyklinukai teisingai atsako į užduodamus klausimus. Taip pat pora gyrė gražų vaikų elgesį Karalystės salėje.

Kodėl šalyje, kur dauguma žmonių išpažįsta budizmą ir daosizmą, mažieji taip gilinasi į Bibliją? Kadangi jų tėvai yra krikščionys, besilaikantys jos principų ir suvokiantys, kad šeimos laimė priklauso nuo artimų santykių su Jehova. Veidžiuno tėvai stengiasi, kad vaikai mėgtų su visa šeima studijuoti Bibliją, dalyvauti skelbimo tarnyboje, todėl jo vyresnieji broliukas ir sesutė jau yra krikštyti liudytojai. Neseniai Veidžiunas pareiškė norą tapti skelbėju, ir jo mama sakė, kad tą mėnesį žurnalų jis išplatino daugiau negu visi kiti šeimos nariai kartu paėmus. Jam tikrai patinka kalbėti apie tiesą, atsakinėti į klausimus sueigose, dalytis savo žiniomis su kitais.

Kai jie užauga

O kaip tada, kai vaikai užauga? Dauguma nepraranda meilės Jehovai ir uolumo skelbti. Vienas pavyzdys — Huiping, jau studentė. Kartą jos dėstytojas užsiminė, kad vienos religijos nariai atsisako kraujo, bet jis nežinąs kurios. Po paskaitos ši jauna krikščionė dėstytojui pasakė, kad tokios nuostatos laikosi Jehovos liudytojai, ir paaiškino kodėl.

Kita dėstytoja rodė vaizdajuostę apie lytiškai plintančias ligas. Joje buvo paminėta 1 Korintiečiams 6:9, bet moteris pabrėžė, jog Biblijoje nesmerkiamas homoseksualizmas. Huiping ir šįkart nepraleido progos pasakyti, koks Dievo požiūris šiuo klausimu.

Kai bendrakursė Šusia turėjo paruošti referatą apie smurtą šeimoje, Huiping davė jai 2001-ųjų lapkričio 8 dienos Atsibuskite! numerį, kuriame nagrinėjama tema „Skriaudžiamoms moterims reikia pagalbos“, ir pasakė, kad jame ras daug Biblija pagrįstos informacijos. Ilgainiui Šusia tapo nekrikštyta skelbėja ir dabar su Huiping liudija gerąją naujieną.

Daugelis mokykloje besimokančių krikščionių, ypač mažuose miesteliuose, patiria išmėginimų, kai kiti sužino juos gyvenant pagal Biblijos principus. Štai Džihao dėl savo tikėjimo ir liudijimo turėjo kęsti bendramokslių spaudimą. Jis pasakoja: „Skelbimo tarnyboje būdavau labai įsitempęs, nes bijodavau susitikti ką nors iš bendraklasių. Kartais kokie dešimt jų susirinkę imdavo tyčiotis iš manęs!“ Sykį mokytojas paprašė Džihao pasiruošti papasakoti klasei apie savo religiją. „Nusprendžiau pradėti nuo Pradžios 1-ojo skyriaus ir paskui aptarti tokius klausimus: kas sukūrė Žemę ir visa, kas joje? iš kur atsirado žmogus? Vos tik ėmiau skaityti iš Rašto, pasigirdo juokas, replikos, kad aš prietaringas. Tačiau kalbos nenutraukiau, baigiau iki galo. Vėliau turėjau progų su kai kuriais pasišnekėti akis į akį ir paaiškinti apie mūsų veiklą ir įsitikinimus. Dabar, kai bendraklasiai mato mane skelbiantį, nebesišaipo.“

Džihao tęsia: „Kadangi mano tėvai liudytojai, mes kasryt kartu aptariame dienos citatą, reguliariai studijuojame Bibliją ir lankome sueigas. Todėl esu pasirengęs atsilaikyti, jei kas sumanys pasityčioti, kad skelbiu džiugią Biblijos žinią.“

Tingmei mokosi merginų technikos mokykloje. Bendramokslės ruošėsi į iškylą su kitos mokyklos vaikinais ir kvietė ją vykti drauge. Tingmei suvokė, kuo gali baigtis toks bendravimas, todėl atsisakė. Nors ji pasakojo merginoms, ką perskaičiusi iš knygos Jaunimas klausia... Naudingi atsakymai, * jos neatstojo ir vis pasišaipydavo, vadindavo atsilikusia nuo gyvenimo. Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kaip išmintinga laikytis Biblijos principų, — viena mergina tapo nėščia ir pasidarė abortą. Tingmei sako: „Elgdamasi, kaip moko Jehova, turiu švarią sąžinę. Todėl jaučiu didelį džiaugsmą ir esu be galo patenkinta.“

Stengiasi nugalėti kliūtis

Tingmei turi artimą draugę Žuiven, kuriai seniau eiti į sueigas ir skelbimo tarnybą buvo varginanti pareiga. Tačiau ilgainiui ji pamatė, kaip skiriasi nuoširdi bendratikių meilė ir tariamas bendramokslių draugiškumas. Žuiven nusprendė kai ką pakeisti savo gyvenime — ėmė liudyti mokykloje ir netrukus dar geriau suprato, ką daryti toliau. Mergina pradėjo tarnauti pagalbine pioniere — kas mėnesį skelbdavo po daugiau nei 50 valandų. Paskui ėmėsi reguliariojo pionieriaus tarnybos, tad joje praleisdavo jau per 70 valandų. Ji sako: „Esu nepaprastai dėkinga Jehovai, kad niekada manęs neapleido. Nors kartais jį nuvildavau, vis tiek mane mylėjo. Taip pat jaučiau mamos ir kitų bendruomenės narių meilę. Dabar vedu penkerias Biblijos studijas ir manau, kad tai pats džiugiausias darbas.“

Viename kaime du jauni liudytojai buvo paskirti atstovauti savo vidurinei mokyklai tautinių šokių konkurse. Sužinoję, koks tai konkursas, vaikinai suprato, kad jų krikščioniška sąžinė neleidžia to daryti. Jie bandė tai paaiškinti mokytojams ir prašė atleisti nuo įpareigojimo, bet veltui. Esą, jei paskyrė, dalyvauti būtina. Pasiryžę nenusižengti Biblijos principams, jaunuoliai internetu nusiuntė laišką Švietimo ministerijai: parašė, kokia iškilo problema. Nors asmeniškai jiems nebuvo atsakyta, netrukus mokykla gavo nurodymą nieko neversti dalyvauti tame konkurse. Kaip džiaugėsi tie du jauni krikščionys, kad biblinis mokymas ne tik išlavino jų sąžinę, bet ir suteikė stiprybės laikytis to, kas teisinga!

Viltinga Biblijos žinia su kitais noriai dalijasi netgi tie, kuriems fiziškai nėra lengva tai daryti. Štai Minju nuo gimimo paralyžiuota. Ji nevaldo net rankų, todėl reikiamą Biblijos eilutę susiieško liežuviu. Teokratinės mokyklos užduotį atlieka gulėdama, o jos padėjėja sėdi ant žemos kėdutės ir laiko mikrofoną. Kaip jaudina Minju pastangos paruošti šias užduotis!

Kai Minju pasakė norinti tapti Karalystės skelbėja, keletas bendruomenės sesių išmoko liudyti telefonu, kad galėtų jai padėti. Telefono numerį Minju surenka liežuviu, o viską, ką reikia, užrašo sesės. Jai taip patinka pasakoti kitiems apie Dievo Karalystę, jog tapo pagalbine pioniere — kas mėnesį telefonu skelbia nuo 50 iki 60 valandų. Minju randa žmonių, norinčių gauti biblinės literatūros ir sutinkančių, kad ji vėl paskambintų. Dabar ši sesė veda trejas Biblijos studijas asmenims, su kuriais susipažino liudydama tokiu būdu.

Tikrai, vaikinai ir merginos 78 Taivano Jehovos liudytojų bendruomenėse — kaip tyri rasos lašai. Jie noriai ir su uolumu neša gyvybę gelbstinčią Karalystės gerąją naujieną milijonams šios salos gyventojų. Čia, kaip ir visame pasaulyje, pildosi Biblijos pranašystė: „Savanoriškai Tavo tauta susirinks Tavo pergalės dieną šventumo grožyje. Jaunimas lyg aušros rasa Tave pasitiks“ (Psalmyno 110:3, Brb). Kaip padrąsina tie jaunuoliai vyresnius bendratikius, o svarbiausia, kaip džiugina savo dangiškąjį Tėvą, Jehovą Dievą! (Patarlių 27:11)

[Išnaša]

^ pstr. 16 Išleido Jehovos liudytojai.

[Rėmelis/iliustracija 10 puslapyje]

REIKIA DAUGIAU KARALYSTĖS SALIŲ

Skelbėjų skaičiui Taivane didėjant, nebepakanka Karalystės salių. Kodėl? Kadangi laisvų sklypų, tinkamų tokioms salėms statyti, beveik nebėra, išskyrus kai kurias kaimo vietoves. Be to, žemės kainos lupikiškos, miestų planavimo įstatymai labai griežti. Didesniuose miestuose nėra kitos išeities, kaip tik pirkti patalpas biurų pastatuose ir paversti jas Karalystės sale. Tačiau tada susiduriama su kitais sunkumais: žemos lubos, didelis eksploatacijos mokestis, įėjimas į pastatą saugomas, taigi nėra laisvas visiems.

Vis dėlto pastaruoju metu Taivano Jehovos liudytojams pavyko įsigyti nemažai naujų Karalystės salių. Ir toliau ieškoma galimybių nusipirkti sklypų, nes broliai bei seserys mielai sutinka savo aukomis padengti padidėjusias išlaidas, taip pat mokosi įvairių statybos darbų.