Artimųjų ištikimybė Jehovai įkvėpė man stiprybės
Gyvenimo istorija
Artimųjų ištikimybė Jehovai įkvėpė man stiprybės
PAPASAKOJO KATLINA KUK
MANO senelė Meri Elen Tompson, 1911 metais viešėdama pas gimines Škotijoje, Glazgo mieste, nuėjo pasiklausyti Čarlso Teizo Raselo, žinomo Biblijos tyrinėtojų (taip anuomet vadinosi Jehovos liudytojai) atstovo. Senelę labai sujaudino tai, ką išgirdo. Sugrįžusi į Pietų Afriką, ji čia susirado Biblijos tyrinėtojus. 1914-ųjų balandį įvyko pirmas Biblijos tyrinėtojų kongresas Pietų Afrikoje, ir mano senelė buvo viena iš šešiolikos pasikrikštijusių. Jos duktė Edita, mano mama, tuomet buvo šešerių.
1916-aisiais mirė brolis Raselas, ir daugelyje pasaulio šalių Biblijos tyrinėtojai suskilo. Durbane iš šešiasdešimties bendruomenės narių tiesos kelyje liko tik dvylika. Tarp jų buvo mano senelė iš tėvo pusės Ingeborga Miurdal ir neseniai pasikrikštijęs jos paauglys sūnus Henris. 1924-aisiais Henris tapo kolporteriu, kaip tada vadinosi visalaikiai Jehovos liudytojų evangelizuotojai. Penkerius metus jis skelbė daug kur pietų Afrikoje, paskui, 1930-aisiais, Henris ir Edita, tai yra mano tėvai, susituokė ir po trejų metų gimiau aš.
Mūsų šeima
Kurį laiką gyvenome Mozambike, o 1939-aisiais atsikėlėme pas senelius Tompsonus į Johanesburgą. Senelio nedomino Biblijos
tiesos ir kartais jis prieštaraudavo žmonai, bet vis tiek buvo labai svetingas. 1940 metais gimė sesutė Telma; mudvi abi nuo mažens mokėmės rūpintis pagyvenusiais. Dažnai visa šeima gan ilgai užsisėdėdavome po vakarienės, dalindamiesi dienos įspūdžiais ar prisimindami ką iš praeities.Džiaugdavomės, kai mus aplankydavo kas iš liudytojų, ypač visalaikių skelbėjų. Jie taip pat daug ką papasakodavo prie vakarienės stalo, o mes klausydamiesi imdavome dar labiau vertinti savo dvasinį paveldą. Mudviem su Telma tai sužadino troškimą irgi tapti visalaikėmis skelbėjomis.
Nuo pat mažumės pažinome, kokį malonumą teikia skaitymas. Mama, tėtis, močiutė skaitydavo mums gražias knygas ir pačią Bibliją. Krikščionių sueigos, lauko tarnyba buvo mums būtinybė. Tėvelis ėjo Johanesburgo bendruomenės pirmininko pareigas (dabar jas einantis brolis vadinamas pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju), taigi į sueigas visada atvykdavome gan anksti. Tėtis, be to, darbuodavosi su kongresų organizatoriais, mama padėdavo apgyvendinti delegatus.
Įsimintinas kongresas
Johanesburge 1948-aisiais surengtas kongresas buvo ypatingas. Pirmą kartą čionai atvyko broliai iš pagrindinio Jehovos liudytojų biuro, esančio Niujorke, Brukline. Tėčio paprašė vežioti savo automobiliu brolius Nataną Norą ir Miltoną Henšelį, kol šie svečiuosis Johanesburge. Per tą kongresą aš krikštijausi.
Praėjus kiek laiko, didelei tėčio nuostabai, jo tėvas pasakė, jog labai gailisi, kad mirus broliui Raselui pasidavė kitų įtakai ir atsimetė nuo Biblijos tyrinėtojų. Po kelių mėnesių senelis mirė. O mano senelė Miurdal ištikimai tarnavo Jehovai, iki baigė savo žemiškąjį kelią. Ji mirė 1955-aisiais.
Tai nulėmė tolesnį mano gyvenimą
Visalaikės skelbėjos tarnybą pradėjau 1949-ųjų vasario 1-ąją. Netrukus išgirdome džiugią žinią, jog kitąmet Niujorke bus surengtas tarptautinis kongresas. Nors be galo norėjome vykti, tokia kelionė buvo ne mūsų kišenei. 1950-ųjų vasarį mirė senelis Tompsonas. Už penkių mūsų kelionę iš jai likusio turto sumokėjo senelė.
Likus kelioms savaitėms iki mūsų išvykimo, atėjo laiškas iš Jehovos liudytojų pagrindinio biuro Brukline. Mane kvietė į Gileado mokyklą. Kaip buvau sujaudinta, kad man suteikiama tokia nepaprasta galimybė, —
juk dar neturėjau nė septyniolikos! Iš Pietų Afrikos į Gileadą atvykome dešimt skelbėjų; mes buvome 16-oji mokyklos laida.Kursai baigėsi 1951-ųjų vasarį, ir aštuoni iš mūsų grįžome į Pietų Afriką tarnauti misionieriais. Keletą metų su savo porininke skelbiau daugiausia mažuose miesteliuose, kur kalbama afrikanų kalba. Kol nemokėjau kalbos, buvo sunku — prisimenu, kaip sykį važiuodama dviračiu namo verkiau iš nusivylimo, kad nesugebu skelbti. Vis dėlto su laiku kalbos barjerą įveikiau, ir Jehova laimino mano triūsą.
Santuoka ir keliaujamasis darbas
1955 metais susipažinau su Džonu Kuku. Jis buvo vienas iš pirmųjų skelbėjų, kurie darbavosi Prancūzijoje, Portugalijoje ir Ispanijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais. Kai mes susitikome, jis buvo misionieriumi Afrikoje. Vėliau Džonas rašė: „Per vieną savaitę man atsitiko trys nuostabūs dalykai. [...] Dosnus brolis padovanojo man nedidelį automobilį, buvau paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju ir dar — įsimylėjau.“ * Mes susituokėme 1957-ųjų gruodį.
Kai draugavome, Džonas mane patikino, kad su juo niekad nenuobodžiausiu, ir jis buvo teisus. Keliavome po Pietų Afriką lankydami bendruomenes — daugiausia juodaodžių gyvenamuose regionuose. Kiekvieną savaitę per vargus reikėdavo gauti leidimą vien tik įeiti į teritoriją, ką jau kalbėti apie pasilikimą nakčiai. Kartais tekdavo nakvoti ant grindų kokioje nors tuščioje parduotuvėje baltaodžių teritorijoje, saugantis, kad nepastebėtų praeiviai. O paprastai apsistodavome pas arčiausiai gyvenančius baltaodžius liudytojus, nors dažniausiai tai būdavo už daugelio kilometrų.
Turėjom ir kitokių rūpesčių. Štai kuklios patalpos sambūriams buvo statomos tiesiog negyvenamuose krūmynuose. O kad žmonėms galėtume rodyti Jehovos liudytojų filmus, supažindinančius su mūsų pasauline brolija, teko su savimi vežiotis ir generatorių, nes retai kur tebuvo įvesta elektra. Nemažai sunkumų kildavo britų protektoratuose, kur mūsų literatūra anuomet buvo uždrausta. O ir išmokti zulų kalbą — ne juokas. Tačiau jautėmės laimingi, nes galėjome tarnauti savo bendratikiams.
1961 metų rugpjūtį Džonas pradėjo dėstyti pirmajame Pietų Afrikoje surengtame keturių savaičių Karalystės tarnybos mokyklos kurse bendruomenės prižiūrėtojams. Jis puikiai gebėjo mokyti ir pasiekti širdį paprastais argumentais bei raiškiomis iliustracijomis. Beveik pusantrų metų keliavome iš vienos vietos į kitą, kur vyko tokie kursai anglų kalba. Kai Džonas dėstė, aš ėjau į skelbimo tarnybą su vietiniais liudytojais. Paskui netikėtai gavome laišką, kuriuo mus kvietė nuo 1964 metų liepos pirmos dienos tarnauti Pietų Afrikos filiale netoli Johanesburgo.
Tačiau ėmė kelti nerimą Džono sveikata. 1948 metais jis sunkiai persirgo tuberkulioze ir po ligos neretai jausdavosi išsekęs. Pasireikšdavo simptomai panašūs į gripo ir tada ištisas dienas jis gulėdavo, nieko nepajėgdavo daryti nei bendrauti. Prieš pat kvietimą tarnauti filiale, nuėjome pas gydytoją. Džonui diagnozavo depresiją.
Gydytojas patarė sulėtinti gyvenimo tempą, tačiau mums tai nebuvo priimtina. Filiale Džonas pradėjo dirbti tarnybos skyriuje, o aš — korektore. Kokia palaima mums buvo savas kambarys! Džonas prieš mudviem susituokiant tarnavo portugališkai kalbančiųjų teritorijoje, tad 1967 metais jo paprašė padėti vietinei portugalų šeimai skelbti didelėje portugalų bendruomenėje Johanesburge bei miesto apylinkėse. Tad man teko mokytis dar vienos kalbos.
Kadangi portugalų bendruomenė buvo plačiai pasklidusi, daug keliavome, kartais net 300 kilometrų, kad pasiektume vertuosius. Kai vykdavo asamblėjos, mus lankė portugališkai kalbantys liudytojai iš Mozambiko, ir tai buvo didelė paspirtis naujiesiems. Per tuos vienuolika metų darbo portugališkai kalbančiųjų teritorijoje mūsų nedidelė 30 skelbėjų grupelė išaugo į keturias bendruomenes.
Permainos namuose
Daug kas keitėsi ir mano gimtuosiuose namuose. 1960 metais sesuo Telma ištekėjo už pionieriaus iš Jungtinių Valstijų Džono Urbano. 1965-aisiais jiedu baigė 40-ąjį Gileado mokyklos kursą ir po to 25 metus ištikimai tarnavo misionieriais Brazilijoje. 1990-aisiais grįžo į Ohają rūpintis sergančiais Džono tėvais. Ir nors tai nelengva, jiedu iki šiol nenutraukė visalaikės tarnybos.
Mano senelė Tompson liko ištikima Dievui iki baigė savo žemiškąjį kelią 1965 metais, sulaukusi 98-erių. Tėtis išėjo į pensiją. Tad kai mudviejų su Džonu paprašė padėti portugališkai kalbančiųjų teritorijoje, abu su mama pasisiūlė irgi ten darbuotis. Jie labai pastiprino grupę, kuri po keleto mėnesių tapo pirmąja vietine bendruomene. Tačiau netrukus mamą pakirto vėžys — ji mirė 1971 metais. Dar po septynerių mirė ir tėtis.
Džono liga
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje darėsi akivaizdu, kad Džono sveikata eina prastyn. Pamažu jam teko atsisakyti kai kurių tarnybos pareigų, pavyzdžiui, nebegalėjo vadovauti Betelio šeimos Sargybos bokšto
studijoms ir rytinio Biblijos aptarimo programai. Keitėsi ir jo darbas. Iš pradžių tarnavęs tarnybos skyriuje, vėliau buvo paskirtas tvarkyti korespondenciją, dar paskiau — prižiūrėti sodą.Džonui, tikram kovotojui, buvo nelengva taikytis su tokiais pokyčiais. Vis mėgindavau įtikinėti jį nepersitempti, bet tik pasijuokdavo sakydamas, kad aš esanti jam lyg geležinis bumbulas, pririštas prie kojos, o paskui paprastai dėkingai apkabindavo. Galiausiai nusprendėme, jog būtų geriausia baigti tarnybą portugališkai kalbančiųjų teritorijoje ir pereiti į bendruomenę, kuri renkasi filialo Karalystės salėje.
Džono sveikata vis prastėjo, bet aš džiaugiausi, matydama, kaip jis brangina savo ryšį su Jehova. Kartais, kai vidurnaktį pabusdavo kamuojamas depresijos, mudu kalbėdavomės tol, kol apsiramindavo ir galėdavo pasimelsti. Pamažu jis išmoko ištverti tas slogias akimirkas prisiversdamas kartoti žodžius iš Laiško filipiečiams 4:6, 7: „Nieku per daug nesirūpinkite...“ Taip nusiramindavo ir tada melsdavosi. Neretai nubudusi matydavau, kaip kruta jo lūpos karštai meldžiantis Jehovai.
Mūsų filialo patalpos ilgainiui pasidarė per ankštos, tad už Johanesburgo imta statyti naują kompleksą. Abu su Džonu dažnai lankėmės toje ramioje vietovėje, toli nuo miesto triukšmo ir užteršto oro. Kol baigsis statybos, mums leido keltis ten į laikinas patalpas ir Džonui pasidarė daug geriau.
Nauji sunkumai
Tačiau Džonui darėsi vis sunkiau mąstyti ir orientuotis, tad dirbti vargiai begalėjo. Niekada nepamiršiu, kaip jį palaikė bendratikiai. Štai vienas brolis, vykdamas į viešąją biblioteką ieškoti informacijos, pasikviesdavo ir jį. Džonas prisidėdavo pilnas kišenes lankstinukų, žurnalų, kad galėtų skelbti. Taip ir toliau galėjo jaustis esąs naudingas.
Alzheimerio liga vis dėlto smarkiai progresavo. Ilgainiui Džonas nebepajėgė suprasti rašytinio teksto, todėl labai pravertė mūsų leidinių ir Karalystės giesmių garso įrašai, kurių nuolat klausydavomės. Džonas neretai susierzindavo, jeigu nebūdavau greta, tad ištisas valandas sėdėdavau su juo ir siuvinėdavau. Nieko nuostabaus, kad nepristigome megztinių bei antklodžių!
Džonui reikėjo vis daugiau priežiūros. Kartais pavargdavau taip, kad nepajėgdavau nei skaityti, nei studijuoti. Tačiau visada džiaugiausi galėdama juo rūpintis. 1998 metais Džono gyvybė užgeso. Jis sulaukė 85-erių ir buvo ištikimas iki pat mirties. Sunku nusakyti, kaip laukiu prikėlimo, kai jis sugrįš visiškai sveikas!
Atgaiva
Mirus Džonui, sunku buvo vienai. Tad 1999 metų gegužę aplankiau savo seserį Telmą ir jos vyrą Jungtinėse Valstijose. Kaip atsigavau susitikusi su daugybe ištikimų, brangių draugų, ypač per apsilankymą pagrindiniame Jehovos liudytojų biure Niujorke! To man tada kaip tik ir reikėjo.
Kai mąstau apie savo artimuosius, ištikimus Dievo tarnus, prisimenu, kiek davė jų bičiulystė. Jų pamokymai, pavyzdys ir parama ugdė manyje meilę visų tautų žmonėms. Tapau kantresnė, ištvermingesnė ir lankstesnė. Svarbiausia, patyriau, koks maloningas yra maldos Klausytojas Jehova. Tad visa širdimi pritariu psalmininkui: „Laimingas žmogus, kurį tu išsirenki ir patrauki gyventi savo kiemuose! Sotinsimės tavo Namų palaima“ (Psalmyno 65:5 [65:4, Brb]).
[Išnaša]
^ pstr. 18 Skaitykite 1959-ųjų rugpjūčio 1-osios Sargybos bokštą, p. 468—472 (anglų k.).
[Iliustracija 8 puslapyje]
Senelė su dukterimis
[Iliustracija 9 puslapyje]
Su tėvais, kai pasikrikštijau (1948)
[Iliustracija 10 puslapyje]
Su Albertu Šrėderiu, Gileado raštvedžiu, ir devyniais kitais mokiniais iš Pietų Afrikos
[Iliustracija 10 puslapyje]
Mudu su Džonu 1984-aisiais