Jie „sukvietė sinedrioną“

VYRIAUSIASIS kunigas ir žydų tautos vadovai suglumę. Ką daryti? Kaip nutildyti triukšmą, kilusį dėl Jėzaus Kristaus? Jiems pavyko šį vyrą nužudyti, bet dabar jo mokiniai visoje Jeruzalėje skelbia jį prisikėlus. Kaip jiems užčiaupti burnas? Kad nuspręstų, ko imtis, vyriausiasis kunigas su patarėjais „sukvietė sinedrioną“ — aukščiausiąją žydų teismo tarybą (Apaštalų darbų 5:21).

Aukščiausią valdžią Izraelyje tuo metu turėjo Romos paskirtas vietininkas Poncijus Pilotas. Koks gi tada buvo sinedriono vaidmuo? Kokios teisinės jo galios? Kas šią teismo tarybą sudarė? Kaip ji veikė?

Kaip sinedrionas susikūrė?

Graikiškas žodis, verčiamas „sinedrionas“, paraidžiui reiškia „susėdimas“. Ši sąvoka paprastai būdavo vartojama turint omenyje susirinkimą ar sueigą. Remiantis žydų tradicija, sinedrionas buvo religinis-teisinis organas, arba teismas.

Talmude, surašytame per kelis šimtmečius po Jeruzalės sunaikinimo 70 m. e. m., sinedrionas vadinamas labai sena institucija. Talmudo rašytojai manė, kad sinedriono nariais visada buvo išminčiai, kurie susieidavo svarstyti žydų įstatymo dalykų. Be to, šis teisinis organas, jų nuomone, egzistavo nuo tada, kai Mozė išsirinko 70 seniūnų padėti jam vadovauti Izraeliui (Skaičių 11:16, 17). Istorikai šią idėją atmeta. Anot jų, iki persų įsiviešpatavimo nieko panašaus į pirmojo amžiaus sinedrioną Izraelyje nebuvo. Istorikai taip pat sako, jog talmudistų samprata esą ši institucija  yra išminčių akademija, labiau taikytina antrojo—trečiojo amžiaus rabinų susirinkimams, o ne pirmojo amžiaus sinedrionui. Kada gi sinedrionas atsirado?

Remiantis Biblija, tremtiniai, grįžę į Judą iš Babilono 537 m. p. m. e., sukūrė savo valdymo sistemą. Nehemijas ir Ezra mini kunigaikščius bei vyresniuosius, didikus ir pareigūnus (Ezros 10:8, Brb; Nehemijo 5:7).

Laikotarpis nuo hebrajiškųjų Biblijos knygų užbaigimo iki Evangelijos pagal Matą surašymo žydams buvo sunkus ir neramus. 332 m. p. m. e. Judėją užėmė Aleksandras Didysis. Po jo mirties kraštą valdė dvi graikų karalystės — pirma ptolemajai, paskui seleukidai. Kronikose apie seleukidų viešpatavimą, prasidėjusį 198 m. p. m. e., pirmą kartą paminėtas žydų senatas. Jo įgaliojimai, matyt, buvo riboti, bet žydams jis reiškė tam tikrą savivaldą.

Seleukidų karalius Antiochas IV (Epifanas) nuo 167 m. p. m. e. bandė primesti žydams graikų papročius. Jis išniekino Jeruzalės šventyklą aukodamas ant jos aukuro kiaulę Dzeusui. Dėl to kilo maištas: makabiejai nuvertė seleukidų jungą ir įkūrė chasmonėjų dinastiją. * Rašto aiškintojai ir fariziejai — maištą rėmusių masių vadovai — nuo tada įsitvirtino valdžioje, o kunigų klasės įtaka valstybės reikaluose susilpnėjo.

Tai buvo, galima sakyti, graikiškosiose Biblijos knygose aprašyto sinedriono užuomazga. Jis turėjo tapti tautos reikalų tvarkymo taryba ir aukščiausia teismine institucija, įgaliota aiškinti žydų įstatymą.

Teisės ir įgaliojimai

Pirmajame amžiuje Judėja priklausė Romai. Tačiau žydai nebuvo visiškai pavergti. Roma pavaldžioms tautoms suteikdavo teisę pačioms spręsti daugelį klausimų. Pareigūnai nesikišo į vietinių teismų darbą ir taip išvengdavo konfliktų, galinčių kilti dėl tautinių skirtumų. Romėnai rūpinosi užtikrinti provincijose taiką ir gyventojų lojalumą valdžiai, todėl leido žmonėms laikytis savų papročių ir turėti tam tikrą savivaldą. Roma skirdavo ir šalindavo vyriausiąjį kunigą — sinedriono vadovą, taip pat išreikalaudavo mokesčius, o šiaip į žydų reikalus kišdavosi tik tada, kai kildavo grėsmė jos suverenumui ar interesams. Vis dėlto, kaip matyti iš Jėzaus teismo, bausti nusikaltėlius mirtimi teisę turėjo tik romėnai (Jono 18:31).

Sinedrionas daugiausia spręsdavo žydų vidaus reikalus. Jo žinioje buvo pareigūnai, kuriuos siųsdavo suimti žmonių  (Jono 7:32). Lengvesnius nusižengimus bei civilines bylas tyrė žemesni teismai. Roma tam netrukdė. Jeigu žemesnis teismas negalėdavo priimti sprendimo, bylą perduodavo sinedrionui. Šio nutartis būdavo galutinė.

Kad neprarastų suteiktų privilegijų, sinedrionas turėjo palaikyti provincijoje taiką ir remti romėnų valdžią. Tačiau įtarę grėsmę savo valdymui romėnai įsikišdavo ir veikdavo savo nuožiūra. Sykį taip atsitiko žydams pasikėsinus prieš apaštalą Paulių (Apaštalų darbų 21:31-40).

Kas sinedrioną sudarė

Sinedrioną sudarė 71 narys: vyriausiasis kunigas ir 70 žymiausių tautos vyrų. Romėnų laikais jam priklausė aukštieji kunigai (daugiausia sadukiejai), pasaulietinė žydų aristokratija bei išsilavinę Rašto aiškintojai iš fariziejų partijos. Teisme dominavo kunigų luomo diduomenė bei ją remiantys kilmingi pasauliečiai. * Sadukiejai buvo konservatyvių pažiūrų, o fariziejai liberalesni, kilę iš paprastų žydų ir turintys didesnę įtaką tautiečiams. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, fariziejų pasiūlymus sadukiejai priimdavo nenoriai. Be to, abi grupės varžėsi tarpusavyje ir nesutarė dėl kai kurių tikėjimo dalykų. Tuo pasinaudojo Paulius, gindamasis sinedriono narių akivaizdoje (Apaštalų darbų 23:6-9).

Kadangi sinedrioną daugiausia sudarė kilmingi asmenys, tikėtina, kad narystę jie išsaugodavo gana ilgai, o laisvas vietas užimdavo jų pačių pasiūlyti žmonės. Kaip rašoma Mišnoje, nauji nariai galėjo būti „kunigai, levitai bei izraelitai, kurių dukterims leidžiama tuoktis su kunigais“, tai yra žydai, galintys įrodyti savo gryną žydišką kilmę iš genealoginių sąrašų. Kadangi aukščiausiasis teismas prižiūrėjo visų kitų teismų veiklą, logiška manyti, kad žemesnių teismų teisėjai, turintys gerą vardą, būdavo siūlomi į sinedrioną.

Kokią valdžią turėjo

Sinedrioną žydai labai gerbė, o žemesnių teismų teisėjai turėdavo priimti jo nutarimus, — antraip grėsė mirtis. Aukščiausiasis teismas daugiausia rūpinosi, kad kunigais tarnautų tinkami asmenys, taip pat sprendė klausimus, susijusius su Jeruzale, jos šventykla bei ten atliekamomis apeigomis. Iš tikrųjų vykdyti teisingumą sinedrionas galėjo tik Judėjoje. Tačiau kadangi aiškinant Įstatymą jo žodis būdavo paskutinis, šio teismo sprendimų dėl to, kas teisinga ir kas ne, paisė visos žydų bendruomenės už Judėjos ribų. Pavyzdžiui, vyriausiasis kunigas su patarėjais nurodė Damasko sinagogų vadovams bendradarbiauti suimant Kristaus sekėjus (Apaštalų darbų 9:1, 2; 22:4, 5; 26:12). Kitur gyvenantys žydai apie sinedriono nutarimus, matyt, sužinodavo per Jeruzalėje rengiamas metines šventes.

Remiantis Mišna, sinedrionas turėjo teisę savarankiškai spręsti valstybinės svarbos klausimus, bausti jo nutarčių nepaisančius teisėjus, pasmerkti netikrus pranašus. Jėzus ir Steponas šiame teisme buvo apkaltinti piktžodžiavimu, Petras ir Jonas — tautos griovimu, Paulius — šventyklos išniekinimu (Morkaus 14:64; Apaštalų darbų 4:15-17; 6:11; 23:1; 24:6).

Jėzaus ir jo mokinių teismas

Sinedrionas posėdžiaudavo nuo rytinės aukos iki vakaro atnašos kasdien, išskyrus šabą ir švenčių dienas. Bylų nagrinėjimas vykdavo tik šviesiu paros metu. Kadangi  mirties nuosprendžiai būdavo skelbiami rytojaus dieną po teismo, tokių bylų prieš šabą ar šventes nesvarstydavo. Liudytojus teismas griežtai įspėdavo, kad meluodami užsitrauks kraujo kaltę. Taigi šventės išvakarėse Kajafo namuose naktį vykęs Jėzaus teismas ir pasmerkimas buvo neteisėti. Dar blogiau: patys teisėjai ieškojo melagingų liudytojų ir įtikino Pilotą nuteisti Jėzų mirti (Mato 26:57-59; Jono 11:47-53; 19:31).

Kaip teigiama Talmude, tirdami nusikaltimą, už kurį galėdavo skirti mirties bausmę, teisėjai stengdavosi, jei įmanoma, išgelbėti teisiamąjį ir todėl bylą svarstydavo itin kruopščiai. Tačiau su Steponu, kaip ir anksčiau su Jėzumi, buvo kitaip. Po ginamosios kalbos sinedrione Steponas buvo minios užmuštas akmenimis. Jei ne Romos pareigūnai, apaštalas Paulius panašiomis aplinkybėmis tikriausiai irgi būtų buvęs nužudytas. Prieš jį sąmokslą rengė net patys sinedriono teisėjai (Apaštalų darbų 6:12; 7:58; 23:6-15).

Vis dėlto keli iš jų, atrodo, buvo sąžiningi žmonės. Vienas jaunas žydų valdininkas, su kuriuo sykį kalbėjosi Jėzus, galėjo būti sinedriono narys. Šis vyras, matyt, pasižymėjo geromis savybėmis, nes Jėzus kvietė jį tapti Jo mokiniu; deja, sukliudė turtai (Mato 19:16-22; Luko 18:18, 22).

„Žydų didžiūnas“ Nikodemas, bijodamas būti kitų teisėjų pasmerktas, atėjo pasikalbėti su Jėzumi nakčia. Bet paskui šis pareigūnas užstojo Jėzų prieš sinedrioną sakydamas: „Ar leidžia mūsų Įstatymas pasmerkti žmogų, jeigu jis pirmiau neištardytas ir nėra žinoma, ką jis padaręs?“ Vėliau Nikodemas parūpino „miros ir alavijo mišinio“, kad paruoštų Jėzaus kūną laidotuvėms (Jono 3:1, 2; 7:51, 52; 19:39).

Kitas sinedriono narys, Juozapas iš Arimatėjos, drąsiai nuėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. Paskui paguldė jį į savo paties naują kapo rūsį. Juozapas „gyveno, laukdamas Dievo karalystės“, bet dėl žydų baimės slėpė esąs Jėzaus mokinys. Vis dėlto jis pasielgė garbingai: nepritarė kitų teismo narių sprendimui nužudyti Jėzų (Morkaus 15:43-46; Mato 27:57-60; Luko 23:50-53; Jono 19:38).

Gamalielis, dar vienas sinedriono narys, išmintingai patarė teisėjams paleisti Jėzaus mokinius. „Sergėkitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!“ — pasakė jis jiems (Apaštalų darbų 5:34-39). Kodėl aukščiausiasis teismas nesuvokė, kad Jėzų ir jo mokinius palaiko Dievas? Užuot pripažinę Jėzaus stebuklus, sinedriono teisėjai tarėsi: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir užims mūsų vietą bei tautą“ (Jono 11:47, 48, Brb). Valdžios troškimas nustelbė teisingumą. Religiniai vadovai nesidžiaugė tuo, kad Jėzaus mokiniai gydė žmones. Priešingai — ‘degė pavydu’ (Apaštalų darbų 5:17, Brb). Kaip teisėjai, jie turėjo būti dievobaimingi ir teisingi, bet dauguma buvo moraliai sugedę (Išėjimo 18:21; Pakartoto Įstatymo 16:18-20).

Dievo nuosprendis

Kadangi Izraelis nesilaikė Dievo įstatymų ir nepripažino Mesijo, Jehova savo išrinktąją tautą atmetė. 70 m. e. m. atėjo galas visai tuometinei žydų santvarkai: romėnai sugriovė Jeruzalę bei šventyklą, neliko ir sinedriono.

Jehovos paskirtasis Teisėjas, Jėzus Kristus, nuspręs, kurie pirmojo amžiaus sinedriono nariai verti prikėlimo, o kurie piktžodžiavo šventajai dvasiai (Morkaus 3:29; Jono 5:22). Galime neabejoti, kad sprendimą Jėzus padarys vadovaudamasis tobulu teisingumu (Izaijo 11:3-5).

[Išnašos]