Jūs galite gyventi amžinai

VISAME pasaulyje dauguma įvairių religijų išpažinėjų puoselėja amžinojo gyvenimo viltį. Amžinybę jie įsivaizduoja gal kiek skirtingai, nelygu religija, bet iš esmės visi tikisi to paties — gyventi laimingai idealiomis sąlygomis ir niekada nemirti. Argi ne to norėtumėte ir jūs? Kodėl žmonės puoselėja tokius lūkesčius? Ar ta viltis kada nors taps realybe?

Kaip rodo Šventasis Raštas, norą gyventi amžinai Kūrėjas į žmonių sąmonę įdiegė iš pat pradžių, kai sukūrė pirmąją žmonių porą. „Jis [Dievas] įdėjo amžinybę žmogui į širdį“, — sakoma Biblijoje (Mokytojo 3:11, Brb).

Tačiau, kad šitas troškimas išsipildytų, Adomas ir Ieva turėjo pripažinti Dievo teisę spręsti, kas gera ir kas bloga. Tada Jehova būtų laikęs juos vertais gyventi amžinai puikiai parengtuose namuose, Edeno sode (Pradžios 2:8; 3:22).

Kaip žmogus prarado amžino gyvenimo perspektyvą

Biblijoje pasakojama, jog Dievas pasodino „gero bei pikto pažinimo medį“, kurio vaisius Adomui su Ieva uždraudė valgyti. Už tai sakė nubausiąs juos mirtimi (Pradžios 2:9, 17). Nevalgydama šių vaisių pirmoji pora būtų parodžiusi, kad pripažįsta Dievo valdžią, o nepaisydama paliepimo, — kad atmeta. Adomas su Ieva nepakluso Jehovai ir prisidėjo prie Šėtono, dvasinio asmens, sukilusio prieš jo valdžią. Dėl to Dievas teisingai nusprendė, kad gyventi amžinai pirmoji pora negali (Pradžios 3:1-6).

Dievas buvo leidęs pasirinkti gyvenimą arba mirtį. Nepaklusę, jie turėjo mirti — grįžti į nebūtį. Taigi nei Adomas su Ieva, nei joks jų palikuonis negalėjo savo gyvenimo pratęsti išgėrę kažkokio magiško gėrimo, neturėjo ir jokios nemirtingos sielos. *

Dėl Adomo neklusnumo kenčia visi jo palikuonys. Apie jo poelgio padarinius aiškino apaštalas Paulius, rašęs: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12).

Vėl atveriamas kelias į amžinąjį gyvenimą

Apaštalas Paulius Adomo palikuonių padėtį sulygino  su pirmojo amžiaus vergo. Dėl paveldėtos nuodėmės Adomo ir Ievos vaikai jau nuo gimimo pasmerkti mirti kaip ‘nuodėmės vergai’ (Romiečiams 5:12; 6:16, 17). Taip būtų visada, jeigu Jehova nebūtų pasirūpinęs, kaip juos išlaisvinti. Paulius aiškino: „Kaip vieno žmogaus [Adomo] nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų.“ „Teisus darbas“ — tai Jėzaus tobulos žmogiškosios gyvybės auka „kaip išpirka už visus“. Jehova pripažino šios išpirkos teisinę galią išvaduoti žmoniją nuo ‘teismo pasmerkimo’ (Romiečiams 5:16, 18, 19; 1 Timotiejui 2:5, 6).

Štai kodėl rakto į amžinąjį gyvenimą mokslininkai niekada neatras žmogaus genetiniame kode. Tas raktas kitur. Kaip rašoma Biblijoje, žmonių mirties priežastis — ne biologinė, bet moralinė ir teisinė. Jėzaus išperkamoji auka, atvėrusi kelią į amžinąjį gyvenimą, irgi yra teisinis aktas. Be to, ši išpirka yra Dievo teisingumo ir meilės įrodymas. Kas iš viso to turės naudos ir gaus amžinąjį gyvenimą?

Nemirtingumo dovana

Jehova Dievas yra „nuo amžių per amžius“. Jis — nemirtingas (Psalmyno 90:2). Pirmasis asmuo, kurį Jehova apdovanojo nemirtingumu, buvo Jėzus Kristus. Apaštalas Paulius aiškina: „Prikeltas iš numirusių Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“ (Romiečiams 6:9). Pasak Pauliaus, kitaip nei žemiškieji valdovai, yra nemirtingas. Jėzus liks „per amžius“ ir turės „nesibaigiantį gyvenimą“ (Hebrajams 7:15-17, Brb; 7:23-25; 1 Timotiejui 6:15, 16).

Nemirtingumu Jehova apdovanojo ne tik Jėzų. Lygiai taip prikeliami dvasia pateptieji krikščionys, išrinkti tarnauti karaliais dangiškoje šlovėje (Romiečiams 6:5). Apaštalas Jonas nurodo, kad tokią dovaną Dievas suteikia 144000 asmenų  (Apreiškimo 14:1). Taigi jie taip pat tampa nemirtingi. Apie jų prikėlimą apaštalas Paulius sako: „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo karalystės [...]. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe“ (1 Korintiečiams 15:50-53; Apreiškimo 20:6).

Šie Dievo apreikšti dalykai tikrai nepaprasti. Juk mirtingi net dvasinę prigimtį turintys angelai. Mato 25:41 rodo, kad prie Šėtono maišto prisidėjusioms dvasinėms būtybėms bus įvykdytas mirties nuosprendis. O Jėzaus bendravaldžiai gauna nemirtingumo dovaną. Tuo Jehova įrodo, kad tvirtai tiki jų ištikimybe.

Ar tai reiškia, kad amžinai gyvens tiktai 144000 asmenų, — mažas skaičius, palyginus su milijardais gyvenusių per visą istoriją? Ne. Pasvarstykime kodėl.

Amžinasis gyvenimas žemės rojuje

Apreiškimo knygoje vaizdingai pasakojama apie nesuskaičiuojamą minią, kuri amžinai gyvens žemės rojuje. Taip pat apie tuos, kurie mirė, bet prikelti atgauna jaunatvišką sveikatą bei jėgas (Apreiškimo 7:9; 20:12, 13; 21:3, 4). Jie atvedami prie ‘gyvybės vandens upės, tvaskančios tarsi krištolas, ištekančios nuo Dievo sosto’. Jos pakrantėse auga „gyvybės medžiai [...], o tų medžių lapai tinka tautoms gydyti“ (NW). Jehova Dievas maloniai kviečia: „Kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens“ (Apreiškimo 22:1, 2, 17).

Šitie medžiai ir vanduo nėra koks nors gyvybės eliksyras arba jaunystės šaltinis, kurių alchemikai bei tyrinėtojai ieškojo prieš šimtus metų. Jie simbolizuoja Dievo priemones per Jėzų Kristų žmonijai sugrąžinti tobulumą.

Dievo tikslas — klusniems žmonėms leisti žemėje gyventi amžinai — nepasikeitė. Jis bus įgyvendintas, nes Jehova ištikimas. Psalmyno 37:29 (Brb) patvirtina: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai.“ Šitoks pažadas skatina mus drauge su tais, kuriems duotas nemirtingumas danguje, skelbti: „Didingi ir nuostabūs tavo darbai, Viešpatie, visagali Dieve! Teisingi ir tikri tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų tavojo vardo?! Juk tu vienas šventas!“ (Apreiškimo 15:3, 4).

Ar trokštate gauti brangiąją amžinojo gyvenimo dovaną? Jei taip, turite įrodyti, kad esate ištikimas ir klusnus Amžinybės Karaliui. Tam būtina pažinti Jehovą ir tą, dėl kurio pasiaukojimo toks gyvenimas tapo įmanomas, — Jėzų Kristų. „Amžinojo gyvenimo“ dovaną gaus kiekvienas, kuris noriai pripažįsta Dievo nustatytas gėrio ir blogio normas (Jono 17:3).

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

Sena svajonė

Pasakojimą apie amžinosios jaunystės paieškas randame dar antruoju tūkstantmečiu prieš mūsų erą datuojamame Gilgamešo epe (sukurtas Mesopotamijoje). Senovės egiptiečiai mirusiuosius balzamuodavo, manydami, kad į juos galės sugrįžti sielos, kurias laikė nemirtingomis. Todėl į kapą dėdavo viską, ko tik galėtų prireikti pomirtiniame gyvenime.

Kinų alchemikai kūno nemirtingumu tikėjo, regis, jau aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą, o tuo, kad žmogų gali padaryti nemirtingą stebuklingas gėrimas — ketvirtajame amžiuje prieš mūsų erą. Viduramžiais Europos bei arabų alchemikai ieškojo gyvybės eliksyro ir bandė jį pagaminti. Į kai kurias mikstūras dėdavo arseno, gyvsidabrio, sieros druskų. Tik niekas nežino, kiek žmonių tais preparatais nusinuodijo!

Be to, vienu metu buvo labai paplitusios legendos apie jaunystės šaltinį — kažkokią versmę, kurios vanduo kiekvienam,esą, sugrąžina jėgas.

 [Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Ar gyventi amžinai nusibos?

Kai kas skeptiškai tvirtina, kad gyventi amžinai nusibostų, nes tai būtų tik amžinas laiko švaistymas beprasmiams, vis tiems pat užsiėmimams. Galbūt taip sakantys žmonės įsivaizduoja, kad amžinybė bus tokia pat kaip dabartinis gyvenimas, kuris daugeliui atrodo nuobodus ir beprasmis. Tačiau Dievas žada, kad jo atkurtame rojuje žmonės ‘gėrėsis gausia gerove’ (Psalmyno 37:11). Jie galės vis geriau pažinti Jehovos kūriniją, turės laiko ugdytis įvairius vertingus įgūdžius, mokytis bei užsiimti tuo, apie ką dabar gali tik pasvajoti.

Kembridžo universiteto genetikas dr. Obris de Grėjus, ieškantis, kaip prailginti gyvenimą, sako: „Išsilavinę ir laiko turintys žmonės niekad nenuobodžiauja ir negali įsivaizduoti, jog kada nors nebeliks nieko jiems naujo bei įdomaus.“ Ir vis dėlto, kaip sakoma Dievo įkvėptame Žodyje, ‘nė vienas žmogus nesuvoks Dievo darbų nuo pradžios iki galo’ (Mokytojo 3:11, Brb).