Skaitytojų klausimai

Kada šventąja dvasia patepami paskutinieji iš 144000 grupės?

Biblijoje tai tiksliai nenurodyta. Žinome, jog Jėzaus mokiniai pirmieji buvo patepti ir dangiškąjį pašaukimą gavo 33 m. e. m. (Apaštalų darbų 2:1-4). Taip pat aišku, kad po apaštalų mirties „kviečiai“ augo kartu su „raugėmis“, tai yra tikri pateptieji krikščionys su tariamaisiais (Mato 13:24-30). XIX amžiaus pabaigoje pateptieji Jėzaus sekėjai vėl suaktyvino savo veiklą. 1919 metais buvo pradėtas pjauti „žemės derlius“, įskaitant tuos, kurie buvo patepami šventąja dvasia (Apreiškimo 14:15, 16).

Nuo XIX amžiaus pabaigos iki 1931 metų svarbiausias skelbimo darbo tikslas buvo surinkti likusius Kristaus kūno narius. 1931 metais Biblijos tyrinėtojai Šventojo Rašto pagrindu pasivadino Jehovos liudytojais. 1933-iųjų lapkričio 15 dienos Sargybos bokšto numeryje buvo paaiškinta, kad tas ypatingas vardas — tai uždirbtas „denaras“, minimas Mato 20:1-16 užrašytoje Jėzaus alegorijoje. Manyta, jog alegorijoje paminėtos 12 darbo valandų atitinka 12 metų — nuo 1919-ųjų iki 1931-ųjų. Dar ilgą laiką buvo tikima, kad 1930—1931 metais šventąja dvasia patepti asmenys buvo „paskutinieji“ ir daugiau niekam dangiškoji viltis nebesuteikiama (Mato 20:6-8). Tačiau 1966-aisiais alegorija buvo paaiškinta tiksliau: suprasta, jog su tuo reikalu ji neturi nieko bendra ir, remiantis šia alegorija, negalima spręsti, kada šventąja dvasia patepami paskutinieji iš 144000 grupės.

1935-aisiais paaiškėjo, kad „milžiniška minia“, apie kurią kalbama Apreiškimo 7:9-15, yra „kitos avys“ — žemiškąją viltį puoselėjantys krikščionys. Jie pasaulio scenoje pasirodo „paskutinėmis dienomis“ ir pergyvens Armagedoną (Jono 10:16; 2 Timotiejui 3:1; Apreiškimo 21:3, 4). Nuo 1935-ųjų dauguma ruošiamų Jėzaus mokinių tampa tos milžiniškos minios nariai. Taigi daugmaž nuo 1966 metų buvo manoma, kad dangiškasis pašaukimas baigėsi  1935-aisiais. Tuomet tai atrodė visai logiška, nes dauguma pasikrikštijusių po 1935 metų jautė turintys žemiškąją viltį. Manyta, jog nuo tada asmuo patepamas šventąja dvasia tik prireikus pakeisti kurį nors pateptąjį krikščionį, neišlaikiusį ištikimybės.

Be abejo, jei kuris nors pateptasis atkrinta, Jehova jo vieton pašaukia kitą asmenį (Romiečiams 11:17-22). Tačiau neištikimu tampa tik vienas kitas iš pateptųjų. Negana to, kai kurie asmenys, pasikrikštiję jau po 1935-ųjų, gavo šventosios dvasios liudijimą, kad turi dangiškąją viltį (Romiečiams 8:16, 17). Taigi, matyt, mes negalime nustatyti jokios datos, kada dangiškoji viltis suteikiama paskutiniams asmenims.

Kaip dera žiūrėti į asmenį, kuris mano esąs pateptasis ir per Kristaus mirties minėjimą pradeda ragauti simbolius? Niekam nevalia jo teisti. Tai yra tik jo ir Jehovos reikalas (Romiečiams 14:12). Be to, tikri pateptieji krikščionys nereikalauja ypatingos pagarbos. Jie nemano esą apdovanoti didesne įžvalga ar supratimu, ar tikrai gaunantys daugiau šventosios dvasios nei jų bendradarbiai — kitos avys. Pateptieji nesitiki kokių nors patarnavimų ir nesako, kad simbolių ragavimas iškelia juos aukščiau už paskirtus bendruomenės vyresniuosius. Jie yra nuolankūs ir prisimena, jog ne visi pateptieji broliai pirmajame amžiuje buvo tinkami tarnauti vyresniaisiais ar tarnybiniais padėjėjais (1 Timotiejui 3:1-10, 12, 13; Titui 1:5-9; Jokūbo 3:1). Kai kurie iš jų net buvo dvasiškai silpni (1 Tesalonikiečiams 5:14). O ir pateptosios seserys bendruomenėje nemokė (1 Timotiejui 2:11, 12).

Taigi pateptieji krikščionys kartu su savo bičiuliais, kitomis avimis, stengiasi išlikti dvasiškai stiprūs, išsiugdyti dvasios vaisius ir dirbti, kad bendruomenėje būtų taika. Prižiūrimi Vadovaujančiosios tarybos, ir pateptieji, ir kitos avys — visi uoliai triūsia skelbdami gerąją naujieną ir ruošdami naujus mokinius. Pateptieji krikščionys mielai sutinka tarnauti čia žemėje tiek, kiek norės Dievas.