Ar nenusidėjau šventajai dvasiai?
Ar nenusidėjau šventajai dvasiai?
„Yra nuodėmė iki mirčiai“ (1 JONO 5:16).
1, 2. Iš kur žinome, kad žmogus gali nusidėti Dievo šventajai dvasiai?
„MANE kamuoja mintis, kad nusidėjau šventajai dvasiai“, — rašo viena Dievo garbintoja, gyvenanti Vokietijoje. Ar tikrai krikščionis gali nusidėti šventajai dvasiai — Dievo veikliajai jėgai?
2 Taip, žmogus Jehovos šventajai dvasiai gali nusidėti. „Kiekviena nuodėmė ir piktžodžiavimas bus žmonėms atleisti, — pasakė Jėzus Kristus, — bet piktžodžiavimas Dvasiai nebus atleistas“ (Mato 12:31). Ir dar esame įspėjami: „Jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai darome nuodėmes, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebelieka, ir tėra kažkoks baisus laukimas teismo“ (Hebrajams 10:26, 27). Apaštalas Jonas irgi rašė: „Yra nuodėmė iki mirčiai“ (1 Jono 5:16). Tačiau kaip žinoti, ar padaryta nuodėmė yra „iki mirčiai“? Ar tai sprendžia pats nusidėjėlis?
Atgailaujančiam Dievas atleidžia
3. Jeigu labai sielojamės dėl kokios nors savo nuodėmės, ką tai tikriausiai reiškia?
3 Aukščiausias nusidėjusio žmogaus Teisėjas yra pats Jehova. Būtent jam kiekvienas privalome duoti apyskaitą, o jis teisia teisingai (Pradžios 18:25; Romiečiams 14:12). Ar žmogus padarė neatleistiną nuodėmę, sprendžia Dievas, ir tik jis gali nuo nusidėjėlio atimti savo dvasią (Psalmyno 51:13 [51:11, Brb]). Tačiau jeigu labai sielojamės dėl padarytos nuodėmės, tikriausiai tai ženklas, kad nuoširdžiai atgailaujame. O kas yra tikra atgaila?
4. a) Kaip pasakytume, kas yra atgaila? b) Kodėl mus labai paguodžia žodžiai iš Psalmyno 103:10-14?
4 Atgailauti reiškia kitomis akimis žvelgti į visa, ką bloga esame padarę ar buvome linkę padaryti. Mes apgailestaujame ir liūdime, traukiamės iš klystkelio. Jeigu sunkiai nusidėjome, bet paskui visomis išgalėmis stengėmės pasitaisyti ir taip parodėme tikrą atgailą, guodžiamės psalmininko žodžiais: „Jis [Jehova] elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes. Kaip aukštai nuo žemės dangūs, taip didi jo ištikimoji meilė pagarbiai jo bijantiesiems. Kaip toli Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes. Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai jo bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmyno 103:10-14).
5, 6. Apibūdink, kas svarbaus rašoma 1 Jono 3:19-22, ir paaiškink, ką reiškia šie apaštalo žodžiai.
5 Guodžia ir apaštalo Jono žodžiai: „Tuo mes pažinsime, jog esame iš tiesos, ir jo akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti: Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta. Mylimieji, jei širdis mūsų nesmerkia, mes pasitikime Dievu ir gauname iš jo, ko prašome, nes laikomės jo įsakymų ir darome, kas jam patinka“ (1 Jono 3:19-22).
6 Mes „pažinsime, jog esame iš tiesos“, jei rodysime brolišką meilę ir neįprasime nuodėmiauti (Psalmyno 119:11). Jeigu dėl ko nors save smerkiame, prisiminkime, kad „Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“. Jehova pasigaili, nes mato mūsų „neveidmainišką brolių meilę“, mato, kaip kovojame su nuodėme ir stengiamės vykdyti jo valią (1 Petro 1:22). Širdis ‘mūsų nesmerks’, jei pasikliaujame Jehova, mylime brolius ir nesame užsitraukę sąmoningo nuodėmiavimo kaltės. Galėsime su pasitikėjimu kreiptis į Dievą malda, ir jis išklausys, nes laikomės jo įsakymų.
Jie nusidėjo šventajai dvasiai
7. Nuo ko priklauso, ar nuodėmė atleistina, ar ne?
7 Kokių nuodėmių Dievas neatleidžia? Ieškodami atsakymo, aptarkime keletą pavyzdžių iš Biblijos. Jei atgailaujame padarę kokią didelę klaidą ir vis tiek jaučiamės labai prislėgti, Šventojo Rašto žodžiai mus tikrai paguos. Bus aišku viena: ar nuodėmė yra atleistina, ar ne, labiausiai priklauso ne nuo to, kokią blogybę žmogus padarė, o nuo jo vidinių paskatų, nuo to, kas slypi širdyje ir kiek ta nuodėmė sąmoninga.
8. Kaip pirmajame amžiuje kai kurie žydų religiniai vadovai nusidėjo šventajai dvasiai?
8 Pirmajame amžiuje šventajai dvasiai nusidėjo žydų religiniai vadovai, nes pasirodė esą pikčiausi Jėzaus Kristaus priešai. Jie matė, kaip šventosios dvasios padedamas Jėzus darė stebuklus Jehovos šlovei, bet visa Mato 12:22-32).
tai priskyrė prie Šėtono darbų. Jėzaus žodžiais tariant, tie, kas šitaip piktžodžiauja Dievo šventajai dvasiai, daro nuodėmę, kuri nebus dovanota „nei šiame, nei būsimajame gyvenime“ (9. Kas yra piktžodžiavimas ir ką apie tai pasakė Jėzus?
9 Piktžodžiavimas yra šmeižikiška, užgauli kalba. Kadangi šventoji dvasia iš Dievo, šnekėti pikta prieš ją yra tas pats, kaip šnekėti pikta prieš Jehovą. Užkietėjusia širdimi piktžodžiauti šventajai dvasiai — neatleistina nuodėmė. Kai Jėzus apie tai prakalbo, jis turėjo omenyje asmenis, apgalvotai nusistačiusius prieš Dievo šventąją dvasią. Jėzus viską darė Jehovos dvasios lydimas, bet priešininkai teigė, jog tai iš Velnio. Šitaip jie nusidėjo — piktžodžiavo dvasiai. Todėl Jėzus ir pasakė: „Jei kas piktžodžiautų Šventajai Dvasiai, tam amžiais nebus dovanota, ir jis bus kaltas amžina nuodėme“ (Morkaus 3:20-29).
10. Kodėl Jėzus pavadino Judą „pražūties sūnumi“?
10 Taip pat pažiūrėkime, kaip buvo su Judu Iskarijotu. Jis elgėsi nesąžiningai: iš kasos, kuri jam buvo patikėta, grobstė pinigus (Jono 12:5, 6). Galiausiai Judas nuėjo pas žydų vadovus ir prižadėjo išduoti Jėzų už trisdešimt sidabrinių. Žinia, po išdavystės Judą sąžinė graužė, bet dėl savo tyčinės nuodėmės jis nė nemanė atgailauti. Judas pasirodė esąs nevertas prikėlimo. Ne veltui Jėzus pavadino jį „pražūties sūnumi“ (Jono 17:12; Mato 26:14-16).
Jie nenusidėjo šventajai dvasiai
11—13. Kaip nusidėjo karalius Dovydas su Batšeba ir kas mus guodžia, žinant Dievo sprendimą?
11 Vis dėlto kai kuriuos krikščionis, net išpažinusius savo sunkią nuodėmę ir gavusius iš bendruomenės vyresniųjų dvasinę Jokūbo 5:14). Jeigu ir mums tokios mintys neduoda ramybės, verta paskaityti Šventajame Rašte, kam nuodėmės buvo atleistos.
pagalbą, tebekamuoja sąžinės priekaištai, kad nusižengė Dievo įstatymui (12 Karalius Dovydas sunkiai nusidėjo su Ūrijos žmona, gražiąja Batšeba. Nuo savo rūmų stogo pamatęs ją netoliese besimaudančią, Dovydas įsakė moterį atvesti ir su ja svetimavo. Sužinojęs, kad ji pastojo, sumanė parsikviesti Ūriją, kad šis praleistų naktį su žmona ir taip nuodėmė neišaiškėtų. Užmačiai žlugus, karalius paliepė pražudyti Ūriją mūšyje. Paskui Batšeba tapo Dovydo žmona. Jiems gimė vaikas, bet netrukus mirė (2 Samuelio 11:1-27).
13 Pats Jehova ėmė spręsti, kaip pasielgti su Dovydu ir Batšeba. Dievas atleido Dovydui, matyt, todėl, kad šis atgailavo ir kad su juo buvo sudaryta sandora dėl Karalystės (2 Samuelio 7:11-16; 12:7-14). Batšeba, ko gero, irgi širdyje jautė atgailą; jai buvo suteikta malonė tapti karaliaus Saliamono motina ir Jėzaus Kristaus pramote (Mato 1:1, 6, 16). Jeigu esame nusidėję, nepamirškime, kad Jehova mato mūsų atgailą.
14. Kaip karaliaus Manaso istorija rodo, koks didis yra Dievo atlaidumas?
14 Koks didis Jehovos atlaidumas, matyti ir iš Judo karaliaus Manaso istorijos. Jis darė, kas bloga Jehovos akyse. Manasas dirbino aukurus Baalui, garbino „dangaus galybes“, net abiejuose šventyklos kiemuose pastatė aukurų netikriems dievams. Savo ne vieną sūnų jis leido per ugnį, pritarė burtininkavimui ir „taip suvedžiojo Judą ir Jeruzalės gyventojus, kad jie elgėsi nedoriau negu tautos, kurias Viešpats buvo sunaikinęs izraelitų labui“. Žmonės visai nepaisė Dievo pranašų perspėjimų. Galop Manasą paėmė į nelaisvę Asirijos karalius. Svetimoje šalyje jis atgailavo ir nusižeminęs meldėsi Dievui. Aukščiausiasis jam kaltę dovanojo ir grąžino sostą Jeruzalėje. Manasas tapo tikru Dievo garbintoju (2 Metraščių 33:2-17).
15. Koks atsitikimas su apaštalu Petru rodo, kad Jehova yra „labai atlaidus“?
15 Praėjus keliems šimtmečiams, apaštalas Petras sunkiai nusidėjo išsigindamas Jėzaus (Morkaus 14:30, 66-72). Bet Jehova, „labai atlaidus“ Dievas, Petrui dovanojo (Izaijo 55:7). Kodėl? Nes apaštalas nuoširdžiai atgailavo (Luko 22:62). Kad Dievas tikrai jam atleido, tapo akivaizdu po penkiasdešimt dienų, per Sekminių šventę, kai Petrui teko garbė drąsiai paliudyti apie Jėzų (Apaštalų darbų 2:14-36). Nejau manysime, kad iš širdies atgailaujančiam krikščioniui šiandieną Dievas nebėra toks atlaidus? „Jei tu, Viešpatie, paisysi nuodėmių, tai kas, Viešpatie, išliks gyvas? — giedojo psalmininkas. — Bet tu turi galią atleisti“ (Psalmyno 130:3, 4).
Ką daryti, jei vis baiminamės, kad nebus atleista
16. Kada Dievas gali nuodėmę atleisti?
16 Jei baiminamės nusidėję šventajai dvasiai, šiame straipsnyje aptarti pavyzdžiai turi mus nuraminti. Įsitikinome, kad Jehova atgailaujantiems nusidėjėliams atleidžia. Svarbiausia yra artintis prie Dievo su nuoširdžia malda. Jeigu įpuolėme į nuodėmę, melskime atleidimo: juk tikime Jėzaus išperkamąja auka ir Jehovos gailestingumu; taip pat pripažįstame esą iš prigimties netobuli; viliamės, jog Dievas atsižvelgs ir į ankstesnę ištikimą mūsų tarnystę. Žinome, koks Jehova maloningas, todėl einame prie jo visiškai pasitikėdami, kad jis mums kaltę dovanos (Efeziečiams 1:7).
17. Ką turėtų daryti žmogus, jei nusidėjo ir jam reikia dvasinės pagalbos?
17 O jeigu nuodėmė taip pakerta dvasines jėgas, kad žmogus net nepajėgia melstis? Kristaus mokinys Jokūbas rašė, jog tada reikėtų pasikviesti bendruomenės vyresniuosius, ir „jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (18. Kodėl atskyrimas nuo bendruomenės nebūtinai reiškia, kad asmens nuodėmė neatleistina?
18 Jeigu nusidėjėlis dar neatgailauja ir yra pašalinamas iš bendruomenės, tai savaime nereiškia, kad jo nuodėmė neatleistina. Apaštalas Paulius apie vieną nusidėjusį ir nuo krikščionių bendruomenės atskirtą pateptąjį rašė: „Tokiam asmeniui pakanka šito daugumos pabarimo. Tad, priešingai, jūs turite verčiau jam atleisti ir jį paguosti, kad kartais toks žmogus nebūtų pernelyg didelio liūdesio prarytas“ (2 Korintiečiams 2:6-8, Jr; 1 Korintiečiams 5:1-5). O kad atgautų dvasinę sveikatą, paklydėlis tegu klauso Biblijos pamokymų, į kuriuos jo dėmesį atkreipia bendruomenės vyresnieji, ir tegu priima jų teikiamą pagalbą; turi būti akivaizdu, kad žmogus atgailauja. Taigi nusidėjėlis privalo duoti „vaisių, vertų atgailos“ (Luko 3:8, Brb).
19. Kas mums padės išlikti „sveikiems tikėjimu“?
19 Kodėl kartais galime manyti, kad nusidėjome šventajai dvasiai? Gal todėl, kad mūsų sąžinė pernelyg jautri, o gal kad pablogėjo sveikata. Čia mums padėtų malda ir geras poilsis. Ypač svarbu nesileisti Šėtono sugniuždomiems ir nepalikti Dievo tarnystės. Jehova nenori, kad nedorėlis pražūtų, o juo labiau kad atsimestų kuris iš jo tarnų. Tad jeigu baiminamės nusidėję šventajai dvasiai, turime nepaliauti stiprintis Dievo Žodžiu ir semtis iš jo paguodos, pavyzdžiui, skaitydami psalmes. Nenustokime lankyti bendruomenės sueigų ir skelbti žinią apie Karalystę. Viso šito reikia, idant būtume „sveiki tikėjimu“ ir nekamuotų mintys, kad galbūt esame padarę neatleistiną nuodėmę (Titui 2:2, Brb).
20. Ką krikščioniui vertėtų apmąstyti, kad įsitikintų, jog šventajai dvasiai nenusidėjo?
20 Jeigu nuogąstaujame nusidėję šventajai dvasiai, vertėtų apmąstyti, kaip yra iš tikrųjų. Nejaugi aš piktžodžiavau šventajai dvasiai? Argi nuoširdžiai neatgailavau? Argi aš netikiu Dievo atlaidumu? Negi esu atsimetėlis, nusisukęs nuo dvasinės šviesos? Tai apsvarstę, tikriausiai įsitikinsime, jog prieš Dievo šventąją dvasią nekalbėjome pikta ir netapome atskalūnais. Suklupęs krikščionis atgailauja ir nėmaž neabejoja, kad Jehova gali atleisti. Vadinasi, Jehovos šventajai dvasiai jis nenusidėjo.
21. Apie ką kalbėsime kitame straipsnyje?
21 Kokia atgaiva būti tikriems, kad šventajai dvasiai nenusidėjome! Apie šią Dievo veikliąją jėgą dar pakalbėsime kitame straipsnyje. Pavyzdžiui, gal susimąstome: ar tikrai man vadovauja Dievo šventoji dvasia? Ar jos vaisiai matomi mano gyvenime?
Kaip atsakysi?
• Kodėl tvirtiname, kad žmogus gali nusidėti šventajai dvasiai?
• Ką reiškia atgailauti?
• Kas nusidėjo dvasiai, kai Jėzus gyveno žemėje?
• Ką daryti, jei vis kamuoja nerimas, kad mūsų nuodėmė neatleistina?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 17 puslapyje]
Tie, kurie sakė, kad Jėzus daro stebuklus Šėtono galia, nusidėjo Dievo šventajai dvasiai
[Iliustracija 18 puslapyje]
Petras, nors ir išsigynė Jėzaus, nepadarė neatleistinos nuodėmės