Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Žiūrėkime, ką žada rytojus

Žiūrėkime, ką žada rytojus

Žiūrėkime, ką žada rytojus

„NESIRŪPINKITE rytdiena“, — tai žodžiai iš gerai žinomų Jėzaus Kristaus pamokymų, kurių klausėsi ant vieno kalno Galilėjoje susirinkusios minios. Toliau Jėzus tęsė: „Rytojus pats pasirūpins savimi“ (Mato 6:34).

Kaip manote, ką reiškia šie žodžiai — „rytojus pats pasirūpins savimi“? Ar reikėtų suprasti, kad esame skatinami gyventi vien šia diena ir negalvoti apie rytdieną? Ar tai tikrai derinasi su paties Jėzaus ir jo sekėjų įsitikinimais?

„Nesirūpinkite“

Paimkime Bibliją ir, atsivertę Mato 6:25-32, perskaitykime, ką Jėzus kalbėjo. Štai kai kurie jo patarimai: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. [...] Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. [...] O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia [...]. Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: ‘Ką valgysime?’ — arba: ‘Ką gersime?’ — arba: ‘Kuo vilkėsime?’ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.“

Baigdamas kalbėti šia tema, Jėzus duoda du patarimus. Vienas toks: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ Antrasis: „Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mato 6:33, 34).

Jūsų Tėvas žino, ko jums reikia

Ką manote, nejaugi Jėzus savo mokinius, tarp kurių yra ir žemdirbių, atkalbinėja, kad nesėtų, nepjautų, nekrautų į kluonus? O gal atkalbinėja, kad nesidarbuotų ir neverptų norėdami prasimanyti drabužį? (Patarlių 21:5; 24:30-34; Mokytojo 11:4) Aišku, nereikia taip suprasti. Nustoję darbuotis, jie tikriausiai neturės nei maisto, nei drabužio ir „derliaus metu elgetaus“ (Patarlių 20:4, Brb).

O kaip dėl rūpesčių? Ar Jėzus nori pasakyti, kad jo klausytojai gali apsieiti be mažiausio rūpesčio? Nerealu to tikėtis. Pats Jėzus paskutinį vakarą prieš suimamas buvo didžiai susirūpinęs ir sunerimęs (Luko 22:44).

Jėzus tiesiog nurodė esminę nuostatą. Per didelis susirūpinimas nepadės išspręsti jokios problemos. Pavyzdžiui, kad ir kaip būtume susirūpinę, tai nepadės mums prailginti savo gyvenimo, pasak Jėzaus, nė „per vieną sprindį“ (Mato 6:27). Priešingai — dideli, nesibaigiantys rūpesčiai mūsų dienas veikiau sutrumpins.

Jėzaus patarimai buvo labai praktiški. Dėl daugelio dalykų nerimaujame visai tuščiai. Tai patvirtina britų politiko Vinstono Čerčilio žodžiai apie nelengvą Antrojo pasaulinio karo laikotarpį. Daug kas jam tuo laiku kėlė nerimą, bet vėliau jis rašė: „Kai pagalvoju apie anuos nuogąstavimus, vis prisimenu pasakojimą, kaip vienas senolis mirties patale pripažino, kad daugybė jam nerimą kėlusių dalykų iš tikrųjų niekada neatsitiko.“ Taigi išmintinga rūpintis šios, o ne kitos dienos reikalais, ypač jei prislegia toks sunkumas, kuris mums gali kelti didelį nerimą.

„Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės“

Tiesą sakant, Jėzus turėjo omenyje ne tik žmogaus sveikatą ir gerą emocinę būklę, bet kai ką daugiau. Jis žinojo, kad pragyvenimo rūpesčiai ir turto bei malonumų vaikymasis gali atitraukti nuo svarbesnių dalykų (Filipiečiams 1:10). „Ar yra kas svarbiau nei rūpintis būtiniausiais poreikiais?“ — jums gali kilti klausimas. Taip, yra. Tai dvasiniai dalykai, visa, kas siejasi su Dievo garbinimu. Todėl ir Jėzus pabrėžė, kad pirmiausia turime ieškoti „Dievo karalystės ir jo teisumo“ (Mato 6:33).

Jėzaus dienomis daugelis žmonių labiausiai siekė materialinių turtų. Juos kaupti buvo didžiausias rūpestis. Bet Jėzus skatino savo klausytojus į gyvenimą žiūrėti kitaip. Žydai, Dievui pasiaukojusi tauta, turėjo ‘bijoti Dievo ir vykdyti Jo įsakymus’, nes tai buvo visa, ko iš jų reikalaujama (Mokytojo 12:13, Brb).

Žmogus, sutelkęs dėmesį į materialines gėrybes — „šio pasaulio rūpesčius ir turto apgaulę“, — galėjo sužlugdyti savo dvasingumą (Mato 13:22). „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo“, — rašė apaštalas Paulius (1 Timotiejui 6:9). Jėzus, norėdamas padėti savo sekėjams išvengti šių „spąstų“, priminė, kad dangiškasis Tėvas žino, ko jiems reikia. Dievas pasirūpins jais kaip ir „padangių sparnuočiais“ (Mato 6:26, 32). Padarę dėl savo materialinio saugumo visa, kas būtina, jie, užuot pasidavę nerimui, turėjo su pasitikėjimu atsiduoti į Jehovos rankas (Filipiečiams 4:6, 7).

Jėzus, sakydamas „rytojus pats pasirūpins savimi“, tiesiog turėjo omenyje, kad nedera apsisunkinti bereikalingais nuogąstavimais, kas gali atsitikti rytoj, — gana šiandieninių problemų. Kitame Biblijos vertime Jėzaus žodžiai perteikiami taip: „Nesirūpinkite rytojaus diena, nes rytojaus diena ateis su savo rūpesčiais. O kiekviena diena turi pakankamai savo vargų“ (Mato 6:34, Vl).

„Teateinie tavo karalystė“

Tačiau viena yra pernelyg nesijaudinti dėl rytdienos, o kas kita — išvis apie ateitį negalvoti. Jėzus mokiniams niekada nesiūlė vyti šalin mintis apie rytojų. Kaip tik skatino labai domėtis ateitimi. Jiems, be abejo, derėjo maldoje išsakyti savo būtiniausius poreikius — prašyti kasdienės duonos. Bet pirmiausia reikėjo melsti to, kas dar priešaky, — kad ateitų Dievo Karalystė ir jo valia būtų vykdoma žemėje (Mato 6:9-11).

Nebūkime tokie kaip Nojaus amžininkai, kurie taip pasinėrė į kasdienybę, kad tiktai „valgė, gėrė, vedė ir tekėjo“. „Jie nesirūpino“, kas laukia ateityje. Kuo tai baigėsi? „Užėjo tvanas ir visus nusinešė“ (Mato 24:36-42; Vl). Šį istorinį įvykį apaštalas Petras paminėjo ragindamas susimąstyti apie rytojų. „Jeigu visa turi taip suirti, — rašė jis, — tai kaipgi jums reikėtų pasižymėti šventu gyvenimu ir maldingumu, kaip laukti Dievo dienos, kaip skubinti jos atėjimą“ (2 Petro 3:5-7, 11, 12).

Kraukimės lobį danguje

Taigi Jehovos dieną reikia skubinti, kitaip tariant, aiškiai turėti ją omenyje. Šitokia nuostata padės mums tinkamai panaudoti savo laiką, jėgas, talentą, išteklius ir sugebėjimus. Nederėtų tiek atsidėti materialiniams dalykams — ir tiems, kurie būtini, ir tiems, kurių siekiame vien dėl malonumų, — kad nebeliktų laiko Dievo tarnybai. Galbūt atrodo, kad jeigu sutelksime dėmesį į šios dienos darbus, iškart džiaugsimės jų vaisiais, tačiau netgi didžiausi laimėjimai duoda tik laikiną naudą. Kur kas išmintingiau, kaip sakė Jėzus, ‘krautis lobį danguje’, o ne žemėje (Mato 6:19, 20).

Jėzus, norėdamas pabrėžti šią mintį, papasakojo apie vieną žmogų, kūrusį grandiozinius ateities planus ir nėmaž nesusimąsčiusį apie Dievą. Iš savo laukų šis vyras gaudavo apsčiai derliaus. Jis nusprendė nugriauti klojimus, statytis didesnius, kad paskui galėtų ilsėtis, valgyti, gerti ir linksmintis. Kas gi čia buvo negerai? Žmogus mirė nespėjęs pasidžiaugti savo triūso vaisiais. Blogiausia, kad jis nepuoselėjo artimo ryšio su Dievu. Štai Jėzaus išvada: „Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Luko 12:15-21; Patarlių 19:21).

Ką turėtume daryti?

Nedarykime tokios klaidos kaip anas vyras, apie kurį kalbėjo Jėzus. Sužinoję, ką Dievas ateityje yra numatęs, atitinkamai planuokime savo gyvenimą. Dievas nepaliko žmonių nežinioje — atskleidė savo sumanymus. Senovės pranašas Amosas rašė: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“ (Amoso 3:7). Tai, ką Jehova pasakė per pranašus, dabar galime skaityti jo įkvėptame Žodyje, Biblijoje (2 Timotiejui 3:16, 17).

Iš Biblijos, pavyzdžiui, sužinome, kad greitai visoje žemėje vyks neregėtos permainos. Jėzus pasakė: „Tuomet bus didelis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar“ (Mato 24:21). Joks žmogus negali užkirsti kelio tiems įvykiams. O ar kuriam nors tikrojo Dievo garbintojui ateitų į galvą mintis mėginti nukreipti tuos įvykius į šalį? Aišku, ne. Juk tik šitaip mūsų planeta bus išvaduota iš visokių blogybių ir tada džiaugsimės „nauju dangumi ir nauja žeme“, tai yra nauja dangiškąja valdžia ir nauja žmonių visuomene. Naujajame pasaulyje Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą nuo [žmonių] akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“ (Apreiškimo 21:1-4).

Tad ar neturėtume pasigilinti, kas Biblijoje rašoma apie tuos įvykius? Jei prireiktų pagalbos, prašom kreiptis į Jehovos liudytojus. Galite rašyti šio žurnalo leidėjams. Tikrai verta gyventi ne vien šia diena, bet dėti viltis į nuostabią ateitį.

[Iliustracijos 7 puslapyje]

„Nesirūpinkite [...], nes rytojaus diena ateis su savo rūpesčiais“