Lukas — mylimas bendradarbis

EINA 65 mūsų eros metai. Lukas žino, kaip pavojinga išsiduoti esant apaštalo Pauliaus draugu: Romoje šis yra teisiamas už savo tikėjimą ir jau galima numanyti, kad mirties nuosprendžio neišvengs. Bet sunkią valandą šalia apaštalo yra vien Lukas, niekas kitas (2 Timotiejui 4:6, 11).

Luko vardas Biblijos skaitytojams žinomas pirmiausia todėl, kad taip vadinama jo parašyta Evangelija. Lukas nemažai keliavo su Pauliumi ir apaštalas nepagailėjo jam tokių epitetų kaip „mylimas gydytojas“, „bendradarbis“ (Kolosiečiams 4:14; Filemonui 24). Apie patį Luką, tiesa, Šventajame Rašte mažai tepasakyta — jo vardas minimas tik tris kartus. Bet pamėginkime kai ką sudėstyti iš turimų biografijos nuotrupų. Tada geriau suprasime, kodėl šis ištikimas krikščionis Pauliui buvo toks brangus.

Rašytojas ir misionierius

Ir Evangelija pagal Luką, ir Apaštalų darbų knyga adresuota Teofiliui, o tai veikiausiai rodo, kad Lukas parašė abu šiuos Dievo įkvėptus dokumentus (Luko 1:3; Apaštalų darbų 1:1). Lukas niekur netvirtina pasakojąs apie Jėzaus Kristaus tarnybą iš pirmų lūpų. Priešingai, teigia surinkęs informaciją iš mačiusiųjų savo akimis ir „rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs“ (Luko 1:1-3). Todėl tikėtina, kad Kristaus sekėju Lukas tapo tiktai po 33-iųjų mūsų eros metų Sekminių.

Kai kurie tyrinėtojai daro prielaidą, jog Lukas buvo kilęs iš Sirijos Antiochijos. Šitaip spėja todėl, kad Apaštalų darbų knygoje detaliai aprašyta, kas tame mieste vyko, ir vienas iš septynių vyrų, „turinčių gerą vardą“, išskirtas kaip „prozelitas iš Antiochijos“ (o iš kur buvo kiti šeši, konkrečiai nepasakyta). Bet didesnis dėmesys Antiochijai, aišku, nėra neginčijamas įrodymas, kad pats Lukas buvo antiochietis (Apaštalų darbų 6:3-6).

Nors Apaštalų darbų knygoje Lukas vardu neminimas, vienur kitur vartojami įvardžiai „mes“, „mūsų“, „mums“ rodo, jog ir jis dalyvavo kai kuriuose aprašomuose įvykiuose. Štai apie Pauliaus ir jo palydovų kelionę per Mažąją Aziją Lukas pasakoja: „Perėję Myziją, jie nuėjo į Troadę.“ O Troadėje Paulius matė regėjimą. Jam pasirodė makedonietis, maldaująs „ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ Lukas priduria: „Po šio regėjimo mes nedelsdami nutarėme keliauti į Makedoniją“ (Apaštalų darbų 16:8-10, kursyvas mūsų). Iš pradžių Lukas sakė „jie“, paskui — „mes“. Tai tikriausiai reiškia, kad prie Pauliaus ir kitų evangelizuotojų jis prisidėjo Troadėje. Toliau daugiskaitos pirmuoju asmeniu Lukas pasakoja, kaip evangeliją skelbė Filipuose, vadinasi, su misionierių būreliu čionai atkeliavo ir jis pats. „Šabo dieną, — rašo Lukas, — išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasią maldos vietą, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.“ Viena klausytoja, Lidija, su savo namiškiais priėmė gerąją naujieną  ir buvo pakrikštyta (Apaštalų darbų 16:11-15).

Pauliui pagydžius tarnaitę, turinčią „spėjimo dvasią“, tai yra demono apsėstą, skelbėjai Filipuose patyrė nemalonumų. Anos merginos šeimininkai pamatę, kad pasipelnymo šaltinio nebeliko, sugriebė Paulių ir Silą. Juodu nuplakdino ir uždarė į kalėjimą. Lukas, matyt, suėmimo išvengė, nes bendražygių išgyvenimus aprašo trečiuoju asmeniu. Atgavę laisvę „Paulius ir Silas [...] pasimatė su broliais, drąsino juos ir iškeliavo toliau“. Nuo čia Lukas nebeįtraukia savęs į pasakojimą iki tos vietos, kur rašo, kad Paulius vėl keliauja pro Filipus (Apaštalų darbų 16:16-40; 20:5, 6). Galimas dalykas, Lukas tuo tarpu buvo pasilikęs Filipuose padėti tenykščiams evangelizuotojams.

Kaip surinko įvairius faktus

Iš kur Lukas ėmė medžiagos Evangelijai ir Apaštalų darbų knygai parašyti? Tie Apaštalų darbų epizodai, kuriuos Lukas išdėstė pirmuoju asmeniu (taigi davė skaitytojui suprasti pats buvęs pasakojamųjų įvykių dalyvis), leidžia atsekti, kad iš Filipų jis nulydėjo Paulių iki Jeruzalės. Čionai, kaip žinia, apaštalas vėl buvo suimtas. Pakeliui Paulius su visa grupele apsistojo Cezarėjoje, evangelisto Pilypo namuose (Apaštalų darbų 20:6; 21:1-17). O Pilypas kaip tik galėjo papasakoti Lukui apie ankstyvąją misionierių veiklą Samarijoje, nes evangelizacijos darbui tame krašte pirmasis pramynė takus (Apaštalų darbų 8:4-25). Iš kur dar Lukas sėmėsi žinių?

Dvejus metus, kol Paulius buvo kalinamas Cezarėjoje, Lukas, matyt, galėjo atsidėjęs rinkti medžiagą Evangelijai ir tirti rūpimus dalykus. Ne per toliausiai buvo Jeruzalė, taigi Lukas turėjo progą panagrinėti Jėzaus kilmės įrašus. Šis evangelistas aprašo daug įvykių iš Jėzaus gyvenimo ir tarnybos, kurių nemini niekas kitas. Jo Evangelijoje, vieno mokslininko apskaičiavimais, yra bent 82 tokie niekur daugiau nesikartojantys epizodai.

Apie Jono gimimą Lukui, galimas dalykas, išsamiai papasakojo Elzbieta, Jono Krikštytojo motina, o apie Jėzaus gimimą ir vaikystę žinių galėjo suteikti Jėzaus motina Marija (Luko 1:5—2:52). Kaip sykį dėl padaryto stebuklo radosi tokia žuvų gausybė, kad net tinklai plyšo, Lukas tikriausiai sužinojo iš Petro, Jokūbo arba Jono (Luko 5:4-10). Lukas yra užrašęs ir keletą Jėzaus palyginimų, kurių kitose Evangelijose nerasime, pavyzdžiui, apie gailestingąjį samarietį, ryžtingą veržimąsi pro  ankštus vartus, pamestą drachmą, sūnų palaidūną, turtuolį ir Lozorių (Luko 10:29-37; 13:23, 24; 15:8-32; 16:19-31).

Lukas savo pasakojimuose itin dėmesingas žmonėms. Štai jis rašo, kokią apsivalymo atnašą davė Marija, kaip buvo prikeltas našlės sūnus ir kaip viena moteris kvapiu tepalu patepė Jėzui kojas. Vardais pamini tas moteris, kurios Kristui patarnavo, taip pat rašo, kad Morta ir Marija sykį priėmė jį viešnagėn. Iš Luko Evangelijos dar sužinome apie pagydymą vienos moters, kuri buvo ligos sutraukta, ir vieno vyro, sergančio vandenlige. Čia skaitome ir apie dešimties raupsuotųjų apvalymą. Be to, Lukas mums pasakoja apie žemaūgį Zachiejų; šis, norėdamas pamatyti Jėzų, įlipęs į medį. Galiausiai, Lukas nepraleidžia negirdomis, kad vienas nusikaltėlis, pakabintas ant stulpo šalia Jėzaus, ima atgailauti (Luko 2:24; 7:11-17, 36-50; 8:2, 3; 10:38-42; 13:10-17; 14:1-6; 17:11-19; 19:1-10; 23:39-43).

Įdomus ir dar vienas dalykas. Savo Evangelijoje dėstydamas Jėzaus papasakotą istoriją apie gailestingąjį samarietį, Lukas konkrečiai nurodo, kaip šis gydė žaizdas. Regis, tik su gydytojui būdingu atidumu išvardija Jėzaus suminėtas priemones — vyną, turintį antiseptinių savybių, aliejų, vartotą vietoj raminamojo vaisto, taip pat tvarstį (Luko 10:30-37).

Kaip rūpinosi kaliniu

Lukas rūpinosi apaštalu Pauliumi. Kada šį suimtą laikė Cezarėjoje, romėnų prokuratorius Feliksas davė nurodymą „netrukdyti [Pauliaus] žmonėms teikti jam paslaugų“ (Apaštalų darbų 24:23). Tarp kitų pagalbininkų tikriausiai būta ir Luko. Kadangi Paulius nepasižymėjo stipria sveikata, „mylimasis gydytojas“ galėjo pasitarnauti jį slaugydamas (Kolosiečiams 4:14; Galatams 4:13).

Kai Paulius nusprendė šauktis ciesoriaus, prokuratorius Festas pasiuntė apaštalą į Romą. Ištikimas palydovas Lukas drauge su kaliniu įveikė ilgą kelią iki Italijos ir savo knygoje vaizdžiai papasakojo apie toje kelionėje patirtą laivo sudužimą (Apaštalų darbų 24:27; 25:9-12; 27:1, 9-44). Laikomas Romoje namų arešto sąlygomis Paulius Dievo įkvėptas parašė kelis laiškus ir dviejuose iš jų paminėjo Luką vardu (Apaštalų darbų 28:30; Kolosiečiams 4:14; Filemonui 24). Šiuo poros metų laikotarpiu Lukas, ko gero, ir parašė Apaštalų darbų knygą.

Pauliaus išsinuomotame bute Romoje dvasinė veikla turėjo virte virti. Luką tarnyba čionai suvedė su kitais Pauliaus bendradarbiais — Tichiku, Aristarchu, Morkumi, Justu, Epafru, Onesimu. Ir tai toli gražu ne visi (Kolosiečiams 4:7-14).

Kada Paulius kalėjo antrą kartą ir nujautė, jog mirties bausmės neišvengs, ištikimas ir drąsus bendražygis Lukas nesitraukė nuo jo, nors kiti apaštalą jau buvo palikę. Laikydamasis šalimais Lukas, matyt, rizikavo savo paties laisve. Tuomet jam veikiausiai teko ir raštininku pasitarnauti, o Paulius diktuodamas laišką įterpė tokius žodžius: „Vienas Lukas tėra su manimi.“ Tradicija byloja, jog netrukus Paulius buvo nukirsdintas (2 Timotiejui 4:6-8, 11, 16).

Lukas buvo pasiaukojamos dvasios, kuklus. Jis nedemonstravo išprusimo, nesistengė patraukti į save dėmesio. Aišku, jis tiesiog galėjo dirbti gydytoju, bet verčiau pasirinko darbuotis Dievo Karalystės labui. Tad sekime Luko pavyzdžiu ir nežiūrėdami savo naudos skelbkime gerąją naujieną, nuolankiai tarnaukime Jehovos šlovei (Luko 12:31).

[Rėmelis 19 puslapyje]

KAS ŽINOMA APIE TEOFILĮ?

Savo Evangeliją ir Apaštalų darbus Lukas adresavo Teofiliui. Evangelijoje Lukas į jį kreipiasi žodžiais „garbingasis Teofili“ (Luko 1:3). Kreipinys „garbingasis“ buvo taikomas žymiems, turtingiems žmonėms, aukštiems romėnų pareigūnams. Apaštalas Paulius panašiai kreipėsi į Judėjos prokuratorių Festą (Apaštalų darbų 26:25).

Matyt, Teofilis išgirdo žinią apie Jėzų ir susidomėjo šia naujiena. Lukas vylėsi, kad jo Evangelijoje surašytas pasakojimas padės Teofiliui įsitikinti „tikrumu mokslo, kurio [jis buvo] išmokytas“ (Luko 1:4).

Anot helenisto Ričardo Lenskio, nepanašu, kad Teofilis jau buvo tikintysis, kai Lukas pavadino jį „garbinguoju“, nes „krikščionių literatūroje [...] į jokį Kristaus brolį niekada nesikreipiama tokiu pasaulietiniu garbės vardu“. Vėliau, rašydamas Apaštalų darbų knygą, Lukas nebevartojo epiteto „garbingasis“ ir tiesiog kreipėsi vardu — „Teofili“ (Apaštalų darbų 1:1). Lenskis daro išvadą: „Kai Lukas Teofiliui rašė Evangeliją, tas žymus žmogus dar nebuvo krikščionis, tik labai domėjosi krikščionybės mokymais; o kai Lukas siuntė jam Apaštalų darbus, Teofilis jau buvo atsivertęs į tikėjimą.“