Jehova — „pagalba ir gelbėtojas“ Biblijos laikais

„Skubėk man padėti, Dieve! Tu mano pagalba ir gelbėtojas“ (PS 70:7 [70:5, Brb]).

1, 2. a) Kada Dievo garbintojai šaukiasi jo pagalbos? b) Koks kyla klausimas ir kur randamas atsakymas?

ATOSTOGAUDAMI tėvai sužino, kad jų dvidešimt trejų metų jau ištekėjusi dukra paslaptingai dingo. Persmelkia nuojauta, kad tai nusikaltėlių darbas. Tėvai tuoj pat susiruošia namo ir be paliovos prašo Jehovą pagalbos. O štai dvidešimtmečiam liudytojui nustato ligą, kuri galiausiai jį visiškai suparalyžiuos. Jaunuolis maldoje šaukiasi Dievo. Vieniša motina niekaip neranda darbo ir su dvylikamete dukrele negali prasimaitinti. Savo širdgėlą ji išlieja Jehovai. Visada, kai užklumpa sunkūs išmėginimai bei vargai, Dievo garbintojai tiesia į jį rankas. Argi ir pats, pakliuvęs į bėdą, nemaldavai Jehovą padėti?

² Kyla klausimas: ar tikrai Aukščiausiasis atsilieps į mūsų pagalbos šauksmą? Teigiamą atsakymą randame 70-oje psalmėje. Šią jaudinančią giesmę sudėjo Dovydas — ištikimas Jehovos garbintojas, išgyvenęs daug nelengvų išbandymų, negandų. Šventosios dvasios įkvėptas psalmininkas sako giesmėje Jehovai: „Dieve! Tu mano pagalba ir gelbėtojas“ (Ps 70:7 [70:5, Brb]). Pasigilinkime į 70-os psalmės eilutes ir pamatysime, jog sunkiu metu mes irgi galime šauktis Jehovos visiškai pasitikėdami, kad jis bus mūsų „pagalba ir gelbėtojas“.

„Tu mano pagalba ir gelbėtojas“

3. a) Kokios skubios pagalbos šaukiamasi 70-oje psalmėje? b) Kokį tvirtą pasitikėjimą Dovydas išreiškia 70-oje psalmėje?

³ Tos psalmės pradžioje ir pabaigoje kreipiamasi į Dievą neatidėliojamos pagalbos. (Perskaityk Psalmyno 70:2-7 [70:1-5, Brb].) Dovydas meldžia Jehovą ‘skubėti’ ir ‘nedelsti’ jo vaduoti. O viduriniuose posmuose skamba Dovydo maldavimai, prasidedantys žodžiais su priešdėliu „te“, kuris išreiškia norą, troškimą. Trečioje ir ketvirtoje eilutėse (Brb — antroje ir trečioje) kalbama apie besikėsinančius nužudyti Dovydą: jis prašo Jehovos įveikti priešus ir sugėdyti už nedorybes. Toliau, penktoje  ir šeštoje eilutėse (Brb — ketvirtoje), Dovydas gieda apie Dievo tautą: meldžia, kad tie, kurie ieško Jehovos, Jį aukštintų ir džiūgautų. Baigdamas psalmę, Dovydas taria Jehovai: „Tu mano pagalba ir gelbėtojas.“ Įsiklausyk: Dovydas čia nebesako „teesie“, tarsi vėl maldautų, o su pasitikėjimu tvirtina, kas jau yra jam Aukščiausiasis. Dovydas neabejoja gausiąs Dievo paramą.

4, 5. Ką apie Dovydą byloja 70-a psalmė ir kuo mes galime neabejoti?

⁴ Ką 70-a psalmė byloja apie patį Dovydą? Šis vyras, žinodamas, kad aršūs priešai kėsinasi jį nužudyti, nemėgino savo rankomis su jais susidoroti. Jis buvo tikras, jog Jehova savo skirtu laiku ir taip, kaip jam reikės, nedorėlius pašalins (1 Sam 26:10). Dovydas nėmaž neabejojo, kad Dievas remia ir gelbsti tuos, kurie jo ieško (Hbr 11:6). Psalmininko įsitikinimu, tikriesiems Jehovos garbintojams nestinga motyvų džiūgauti ir šlovinti Jehovą — pasakoti apie jo didybę kitiems (Ps 5:12 [5:11, Brb]; 35:27).

⁵ Mes kaip ir Dovydas galime neabejoti, kad Jehova yra mūsų Padėjėjas, „pagalba ir gelbėtojas“. Todėl kai ima slėgti išmėginimų našta arba kai žūtbūt reikia pagalbos, dera šauktis Jehovos, kad skubėtų padėti (Ps 71:12). O kaip jis atsiliepia į tokį mūsų prašymą? Ieškodami atsakymo pirmiausia išsiaiškinkime, kokiais trimis būdais jis padėjo Dovydui, kai šiam nedelsiant reikėjo gelbėtis nuo pavojų.

Gelbėjo nuo priešų

6. Iš kokio šaltinio Dovydas galėjo žinoti, kad Jehova teisiuosius gelbsti?

⁶ Iš tų Šventojo Rašto knygų, kurios anuo laiku jau buvo parašytos, Dovydas žinojo, kad teisus žmogus gali tikėtis Jehovos paramos. Kai Dievas siuntė bedieviškam pasauliui tvaną, pasirūpino Nojaus ir jo dievobaimingų artimųjų saugumu (Pr 7:23). Ir kai liedino ugnį su siera ant nedorų Sodomos ir Gomoros gyventojų, teisųjį Lotą ir dvi jo dukras jau buvo iš ten išvedęs (Pr 19:12-26). Jehova savąją tautą apsaugojo ir tąsyk, kai ją pražudyti puolusį išdidųjį faraoną ir jo kariuomenę nugramzdino į Raudonosios jūros dugną (Iš 14:19-28). Nenuostabu, kad kitoje psalmėje Dovydas šlovino Jehovą kaip „Dievą, kuris išgano“ (Ps 68:21 [68:20, Brb]).

7—9. a) Kodėl Dovydas tikėjo Dievo gelbstinčia galia? b) Kam Dovydas teikė garbę už išgelbėjimą?

⁷ Pasitikėti Jehovos gelbstinčia galia Dovydą mokė ir gyvenimo patirtis. Jis buvo matęs, kaip Aukščiausiojo „amžinos rankos“ vaduoja tuos, kurie Jam tarnauja (Įst 33:27). Jehova patį Dovydą ne sykį apsaugojo nuo „nuožmiųjų“ (Ps 18:18-20, 49 [18:17-19, 48, Brb]). Štai vienas atvejis.

⁸ Karalius Saulius, išgirdęs, kaip Izraelio moterys liaupsina Dovydą už narsą karo lauke, užsidegė pavydu (1 Sam 18:6-9). Du kartus nutaikęs momentą mėgino persmeigti jaunuolį ietimi. Bet Dovydas nenukentėjo. Ar išsisukti nuo ieties smaigalio jam padėjo vikrumas ir kario patirtis? Ne. Biblijoje sakoma, kad „su juo buvo Viešpats“. (Perskaityk 1 Samuelio 18:11-14.) Paskui, kai karaliaus užmačia pražudyti Dovydą filistinų rankomis irgi nepavyko, „Saulius matė ir suprato, kad Viešpats buvo su Dovydu“ (1 Sam 18:17-28).

⁹ Kam Dovydas teikė garbę už išgelbėjimą? Štai 18-os psalmės pirmoje eilutėje (kituose vertimuose įžanginiame prieraše) sakoma, kad šios giesmės žodžiais Dovydas „kreipėsi į Viešpatį tą dieną, kai  Viešpats išgelbėjo jį iš [...] Sauliaus rankų“. Jis giedojo: „Viešpats — mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas! Mano Dievas — mano Uola, kur randu pastogę“ (Ps 18:3 [18:2, Brb]). Argi nestiprėja tikėjimas žinant, kad Jehovai nestinga jėgų gelbėti savo tarnus? (Ps 35:10)

Stiprino ligos patale

10, 11. Kas padeda suprasti, kada Dovydas, kaip paminėta 41-oje psalmėje, pasiligojo?

¹⁰ Sykį karalius Dovydas sunkiai pasiligojo ir tai paminėta 41-oje psalmėje. Gulintis ligos patale jis buvo toks silpnas, jog kai kurie priešai manė, kad šis vyras „daugiau nebekels“ (8, 9 [7, 8, Brb] eilutės). Kada jis kentė šią rimtą negalę? Aplinkybės, apie kurias kalbama psalmėje, leidžia manyti, kad taip galėjo atsitikti tuo įtemptu Dovydo gyvenimo tarpsniu, kai jo sostą mėgino užgrobti sūnus Abšalomas (2 Sam 15:6, 13, 14).

¹¹ Pavyzdžiui, užsiminta apie patikimą Dovydo bičiulį, kuris su juo valgydavo prie vieno stalo, bet dabar išdavė (10 [9, Brb] eilutė). Iškart pagalvojame apie konkretų įvykį, anomis dienomis sukrėtusį Dovydą. Abšalomui sukėlus maištą, patikimas Dovydo patarėjas Ahitofelis paliko karalių ir prisidėjo prie maištininko (2 Sam 15:31; 16:15). Įsivaizduok guolyje ligos pakirstą, bejėgį karalių, apsuptą sąmokslininkų, kurie trokšta jo mirties, kad galėtų įgyvendinti savo kėslus (6 [5, Brb] eilutė).

12, 13. a) Kokį pasitikėjimą Aukščiausiuoju rodė Dovydas? b) Kaip Dievas sustiprino Dovydą?

¹² Dovydas nė akimirkos nesuabejojo tuo, kuris buvo jo „pagalba ir gelbėtojas“. Turėdamas omenyje teisų, bet dabar ligos apimtą Dievo tarną, jis pasakė: „Nelaimės dieną Viešpats jį išgelbės. [...] Viešpats jį parems ligos patale. Jam sergant, tu pakeisdavai visą jo guolį“ (Ps 41:1, 3, Jr, išnaša). Žodžiai „Viešpats jį parems“ irgi byloja apie Dovydo pasitikėjimą Aukščiausiuoju. Psalmininkas buvo tikras, kad ir jį Jehova išgelbės. Kaip?

¹³ Dovydas nemanė, kad Jehova padarys stebuklą ir jį išgydys. Ne, tačiau viena tikėjo: „Viešpats jį parems“ — neapleis ir suteiks jėgų ligos patale. Dovydui tikrai reikėjo pagalbos. Žmogų vargino ne vien negalė, bet ir aplinkui zujantys, piktai apie jį kalbantys priešai (6, 7 [5, 6, Brb] eilutės). Jehova savo tarną sustiprino galbūt primindamas jam kai ką tokio, kas teikė paguodą. Štai paties Dovydo žodžiai: „Tu padėsi man, nes darau tai, kas dora“ (13 [12, Brb] eilutė). Psalmininkas, matyt, atgavo dvasią žinodamas, kad nors yra nusilpęs ir priešai burnoja, Jehovos požiūriu, jis ištikimas vyras. Galiausiai Dovydas pasveiko. Argi ne miela žinoti, kad Jehova gali sustiprinti kiekvieną, kuris serga? (2 Kor 1:3)

Aprūpino būtiniausiais dalykais

14, 15. Kada Dovydas ir jo tarnai pristigo būtiniausių dalykų ir kokios pagalbos jie susilaukė?

¹⁴ Tapęs Izraelio karaliumi, Dovydas galėjo skonėtis puikiausiais valgiais bei gėrimais, taip pat kviesti kitus vaišintis prie savo stalo (2 Sam 9:10). Tačiau jam teko patirti ir nepriteklių. Dovydas tada, kai prieš jį pakilo sūnus Abšalomas ir norėjo paveržti sostą, sykiu su būriu ištikimų pavaldinių pabėgo iš Jeruzalės. Jie leidosi į Gileado kraštą, plytintį rytuose anapus Jordano (2 Sam 17:22, 24). Bėgliams netrukus ėmė stigti maisto, gėrimo ir poilsio. Į ką kreiptis atokioje vietovėje?

¹⁵ Paskui Dovydas su savo palyda pasiekė Mahanaimus. Čia juos pasitiko trys  drąsūs vyrai — Šobis, Machyras ir Barzilajas. Padėdami Dievo paskirtajam karaliui, jie rizikavo gyvybe. Juk jeigu karalystėje būtų įsiviešpatavęs Abšalomas, tai būtų žiauriai nubaudęs kiekvieną Dovydo rėmėją. Šie trys ištikimi Dovydo pavaldiniai matė sunkią savo valdovo ir jo būrio padėtį ir dosniai aprūpino antklodėmis, kviečiais, miežiais, gruzdintais grūdais, pupelėmis, lęšiais, medumi, sviestu, avimis bei kitais būtiniausiais dalykais. (Perskaityk 2 Samuelio 17:27-29.) Toks nepaprastas jų atsidavimas ir dosnumas Dovydą turėjo labai paguosti. Ar jis galėjo pamiršti anuos rėmėjus už jų paslaugą?

16. Kas iš tikrųjų aprūpino anuomet Dovydą ir jo būrį?

¹⁶ Vis dėlto kas labiausiai pasirūpino, kad Dovydas ir jo vyrai nestokotų? Dovydas žinojo: Jehova savo garbintojų neapleidžia. Dievas gali kitiems savo tarnams, taip sakant, kumštelėti, tai yra raginti juos padėti stokojančiam bendratikiui. Apmąstydamas įvykius Gileado krašte, Dovydas, be abejo, suprato, jog anų trijų izraelitų gerumas iš tikrųjų buvo ne kas kita kaip paties Jehovos meilingas rūpinimasis. Savo gyvenimo pabaigoje Dovydas pasakė: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos“ (Ps 37:25). Ar mūsų neguodžia tai, kad Jehovos ranka niekada netrumpa padėti? (Pat 10:3)

„Viešpats žino, kaip išgelbėti“

17. Kokie apie Jehovą pasakyti žodžiai daugsyk pasitvirtino?

¹⁷ Dovydas — tik vienas iš daugybės Jehovos garbintojų, kuriuos Jis gelbėjo Biblijos laikais. Nuo anų dienų daugsyk pasitvirtino, kokie teisingi šie apaštalo Petro žodžiai apie Dievą: „Viešpats žino, kaip išgelbėti maldingus žmones“ (2 Pt 2:9). Atkreipkime dėmesį į porą pavyzdžių.

18. Kaip Jehova gelbėjo savo tarnus Ezekijo laikais?

¹⁸ Aštuntajame amžiuje prieš mūsų erą, kai galinga Asirijos kariuomenė įsiveržė į Judą ir grasino Jeruzalei, karalius Ezekijas meldė: „Viešpatie, mūsų Dieve, gelbėk mus [...], kad visos karalystės žemėje žinotų, jog tu vienas, Viešpatie [„Jehova“, NW], esi Dievas!“ (Iz 37:20). Ezekijui labiausiai rūpėjo, kad būtų išsaugota Dievo vardo garbė, Jo gera reputacija. Jehova atsakė  į karštą maldavimą. Per naktį vienintelis angelas išžudė 185000 asirų ir taip Jehova išgelbėjo savo ištikimus tarnus (Iz 37:32, 36).

19. Kokiam įspėjimui paklusę pirmojo amžiaus krikščionys išvengė nelaimės?

¹⁹ Kelios dienos prieš mirtį Jėzus pranašiškai perspėjo Judėjoje gyvenančius savo mokinius. (Perskaityk Luko 21:20-22.) Praėjo ne vienas dešimtmetis ir štai 66 m. e. m. malšinti sukilusių žydų į Jeruzalę atskubėjo romėnų pajėgos. Cestijaus Galo vadovaujami legionai jau buvo sėkmingai pasikasę po viena šventyklos siena, bet netikėtai atsitraukė. Ištikimi krikščionys suprato, jog tai palankus metas bėgti į kalnus, kad išvengtų Jėzaus išpranašautos žūties. Romėnų kariuomenė 70 m. e. m. sugrįžo. Šį kartą legionai nebepasitraukė ir visiškai sugriovė Jeruzalę. Krikščionys, paklusę Jėzaus perspėjimui, tos baisios nelaimės išvengė (Lk 19:41-44).

20. Kodėl galime pasitikėti Jehova — savo „pagalba ir gelbėtoju“?

²⁰ Apmąstant, kaip Jehova padeda savo tarnams, stiprėja tikėjimas. Tai, ką Dievas darė praėjusiais laikais, moko juo pasitikėti. Kad ir kokie sunkumai užkluptų dabar ar ateityje, mes irgi turime besąlygiškai kliautis Jehova — savo „pagalba ir gelbėtoju“. O kaip jis mus gali gelbėti? Ir kaip viskas klostėsi straipsnio pradžioje paminėtiems žmonėms? Apie tai skaitykime kitame straipsnyje.

Ar atsimeni?

• Kokio pasitikėjimo įkvepia 70-oji psalmė?

• Kaip buvo sustiprintas pasiligojęs Dovydas?

• Kokie pavyzdžiai rodo, kad Jehova gali išgelbėti savo tarnus nuo priešų?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 6 puslapyje]

Jehova atsakė į Ezekijo maldą