Jono ir Judo laiškų apžvalga
Jehovos Žodis gyvas
Jono ir Judo laiškų apžvalga
TRIS dvasios įkvėptus laiškus apaštalas Jonas, manoma, parašė 98-aisiais mūsų eros metais Efeze. Tai vienos iš paskutinių knygų, įeinančių į Šventojo Rašto kanoną. Pirmi du laiškai skatina krikščionis ir toliau vaikščioti šviesoje, kovoti su besiskverbiančia atskalūnybe. Trečiame laiške Jonas irgi kalba, kaip svarbu laikytis tiesos, taip pat ragina krikščionis glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje.
Palestinoje apie 65-uosius mūsų eros metus rašyti laiško sėda Jėzaus brolis Judas. Tikinčiuosius jis perspėja, kad į bendruomenę įsigavo nedorų žmonių, ir pataria, kaip priešintis blogai įtakai. Dėdamiesi į širdį Jono ir Judo laiškų pamokymus, būsime nepajudinamo tikėjimo, pasiruošę atlaikyti visokius sunkumus (Hbr 4:12).
VAIKŠČIOKIME ŠVIESOJE, PUOSELĖKIME MEILĘ IR TIKĖJIMĄ
Jono pirmas laiškas, skirtas visiems esantiems bendrystėje su Kristumi, moko krikščionis priešintis atskalūnybei ir visada tvirtai laikytis tiesos, teisingumo. Jame pabrėžiama, kad reikia vaikščioti šviesoje, puoselėti meilę ir tikėjimą.
„Jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir [Dievas] yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais“, — rašo Jonas. Kadangi Dievas yra meilės Šaltinis, apaštalas sako: „Mylėkime vieni kitus.“ Iš meilės Dievui jaučiame paskatą „vykdyti jo įsakymus“ ir savo tikėjimu — tai yra tikėdami Jehovą ir jo Sūnų, taip pat tikėdami Dievo Žodžiu — nugalime pasaulį (1 Jn 1:7; 4:7; 5:3, 4).
Atsakymai į klausimus:
2:2; 4:10. Kokia prasme Jėzus yra „permaldavimas“? Jėzus atidavė savo gyvybę kaip permaldavimo auką ta prasme, kad numaldė, arba patenkino, tobulo teisingumo reikalavimą. Jo aukos pagrindu Dievas rodo gailestingumą ir atleidžia nuodėmes tiems, kurie Jėzų tiki (Jn 3:16; Rom 6:23).
2:7, 8. Kokį įsakymą Jonas vadina ir „senu“, ir „nauju“? Jonas kalba apie įsakymą rodyti broliams pasiaukojamą meilę (Jn 13:34). Ir vadina tą įsakymą „senu“, nes Jėzus jį davė daugiau kaip šešiasdešimt metų iki Jonui sėdant rašyti pirmojo dvasios įkvėpto laiško. Vadinasi, tikintieji turėjo jį „nuo pradžios“, kai tik priėmė Kristaus mokymą. Įsakymas yra kartu ir „naujas“, nes reikalauja pasiaukojamos meilės, o ne tik ‘mylėti savo artimą kaip save patį’ (Kun 19:18; Jn 15:12, 13).
3:2. Ką reiškia apie pateptuosius krikščionis pasakyti žodžiai „dar nepasirodė, kas būsime“, ir ką jie matys „tokį, koks jis yra“? Jie dar nežino, kokie bus, kai prisikels danguje dvasiniu kūnu (Fil 3:20, 21). Tačiau žino, kad ‘kai Dievas pasirodys, bus panašūs į jį, nes matys jį tokį, koks jis yra’, mat Dievas „yra Dvasia“ (2 Kor 3:17, 18, Brb).
5:5-8. Kaip vanduo, kraujas ir dvasia liudija, kad „Jėzus yra Dievo Sūnus“? Kai Jėzus pasikrikštijo vandenyje, pats Jehova pasakė, kad savo Sūnumi yra patenkintas, — taigi vanduo, galima sakyti, buvo liudytojas (Mt 3:17). Jėzaus kraujas, tikriau tariant, gyvybė, atiduota „kaip išpirka už visus“, irgi byloja, kad Kristus yra Dievo Sūnus (1 Tim 2:5, 6). Ir šventoji dvasia paliudijo Jėzų esant Dievo Sūnų, kai nusileido ant jo, vos tik pasikrikštijusio, ir suteikė jam galią ‘daryti gera ir gydyti visus velnio pavergtuosius’ (Jn 1:29-34; Apd 10:38).
Ko pasimokome:
2:9-11; 3:15. Jei krikščionis leidžiasi ko nors ar kieno nors taip paveikiamas, kad nustoja mylėti brolius, dvasiniu požiūriu jis vaikščioja tamsoje ir nežino, kur einąs.
VISADA ‘VAIKŠČIOKIME TIESOJE’
Antrąjį laišką Jonas pradeda tokiais žodžiais: „Vyresnysis išrinktajai poniai ir jos vaikams.“ Apaštalas džiaugiasi radęs jos „vaikų, vaikščiojančių tiesoje“ (2 Jn 1, 4).
Jonas skatina puoselėti meilę ir rašo: „Meilė — tai vaikščioti jo įsakymų keliais.“ Taip pat perspėja saugotis „apgaviko ir antikristo“ (2 Jn 5-7).
Atsakymai į klausimus:
1, 13. Į kokią „išrinktąją ponią“ čia kreipiamasi? Jonas galbūt kreipiasi į kažkokią moterį, Kiriją (graikiškai kyria — ponia). Bet gali būti, kad kreipinys tėra stiliaus figūra, skirta persekiotojams suklaidinti, o iš tikrųjų laiškas adresuojamas vienai bendruomenei. Tada reikėtų manyti, kad „vaikais“ vadinami tos bendruomenės nariai, o „sesers vaikais“ — kitos bendruomenės tikintieji.
7. Kaip suprasti, kad suvedžiotojai nepripažįsta Jėzaus atėjimo? Suvedžiotojai nepripažįsta, kad Jėzus atėjo kūnu: arba išvis neigia jį gyvenus, arba ginčija jo patepimą šventąja dvasia.
Ko pasimokome:
2, 4. Mūsų išgelbėjimas priklauso nuo to, ar žinome tiesą (o „tiesa“ vadinami visi Biblijoje surašyti krikščioniški mokymai kartu paėmus) ir ar jos laikomės (3 Jn 3, 4).
8-11. Kad išsaugotume „malonę, gailestingumą, ramybę nuo Dievo Tėvo ir nuo [...] Sūnaus Jėzaus Kristaus“ ir neprarastume mylinčių tikėjimo brolių bendrystės, žiūrėkime savo dvasingumo ir šalinkimės tų, kurie „nesilaiko Kristaus mokslo“ (2 Jn 3).
TAPKIME „TIESOS BENDRADARBIAIS“
Trečiąjį laišką Jonas adresuoja savo draugui Gajui. „Nerandu didesnio džiaugsmo, kaip klausytis, jog mano vaikai gyvena tiesoje“, — rašo jis (3 Jn 4).
Jonas pagiria Gajų už tai, kad ‘ištikimai elgiasi’ pagelbėdamas iš kitur atvykstantiems broliams. „Mes turime tokius žmones svetingai priimti, kad taptume tiesos bendradarbiais“, — rašo apaštalas (3 Jn 5-8).
Atsakymai į klausimus:
11. Kodėl kai kurie žmonės daro pikta? Kai kurie, būdami nedvasingi, nepažįsta Dievo, nesupranta, koks jis didis. O žmogaus akiai Dievas neregimas, todėl jie ir elgiasi taip, tarsi Aukščiausiasis jų nematytų (Ez 9:9).
15 (14, Brb). Kas čia vadinama „bičiuliais“, „draugais“? Taip vadinami ne vien glaudžius tarpusavio ryšius palaikantys žmonės. Jonas apskritai kalba apie bendratikius kaip apie „bičiulius“, „draugus“.
Ko pasimokome:
4. Dvasiškai brandūs krikščionys labai džiaugiasi matydami jaunesnius bendruomenės narius ‘gyvenančius tiesoje’. Ir kai tėvai, gerai auklėdami savo atžalą, išugdo jauną Jehovos garbintoją, — tai jiems yra neprilygstamas džiaugsmas.
5-8. Tarp tokių, kurie iš meilės savo broliams ir Jehovai triūsia bendratikių labui, yra ir keliaujantieji prižiūrėtojai, misionieriai, Betelio tarnautojai, pionieriai. Savo tikėjimu jie yra sektinas pavyzdys. Tokie nusipelno mūsų meilingos paramos.
9-12. Sekime ištikimo krikščionio Demetrijo pavyzdžiu ir nebūkime kaip Diotrefas, šmeižikas, skleidžiantis piktas kalbas.
„IŠSILAIKYKITE DIEVO MEILĖJE“
(Jud 1-25)
Judas rašo, jog į bendruomenę įsiskverbė tokių žmonių, kurie „visada niurzga, nepatenkinti savo dalia, gyvena geismais“. Jie „kalba puikybės žodžius, [...] pataikauja žmonėms“ (Jud 4, 16).
Kaip krikščionys galėtų pasipriešinti blogai įtakai? „Mylimieji, — ragina Judas, — prisiminkite žodžius, kurie iš anksto buvo paskelbti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalų.“ Toliau dar priduria: „Išsilaikykite Dievo meilėje“ (Jud 17-21).
Atsakymai į klausimus:
3, 4. Kodėl Judas skatino krikščionis ‘kovoti už tikėjimą’? Skatino todėl, kad į bendruomenę ‘įsiskverbė bedievių’. Tie asmenys ‘Dievo malonę iškreipė į palaidumą’.
20, 21. Kaip mums ‘išsilaikyti Dievo meilėje’? Norint išsilaikyti, reikia: 1) kruopščiomis Dievo Žodžio studijomis ir uolia evangelizacijos tarnyba statyti save ant savo „švenčiausiojo tikėjimo“; 2) melstis „Šventojoje Dvasioje“, taigi ir leistis jos vedamiems; 3) rodyti tikėjimą Jėzaus Kristaus išperkamąja auka, atveriančia kelią į amžinąjį gyvenimą (Jn 3:16, 36).
Ko pasimokome:
5-7. Ar gali nedori žmonės išsisukti nuo Jehovos teismo? Trys Judo paminėti istorijos pavyzdžiai rodo, kad išsisukti neįmanoma.
8-10. Pasimokykime iš arkangelo Mykolo ir gerbkime tuos, kuriems Dievas yra skyręs atsakingas pareigas.
12. Atskalūnai naudojasi meilės priedanga ir mūsų tikėjimui esti tokie pavojingi kaip laivams arba plaukikams povandeninės uolos. Netikri mokytojai dedasi dosnūs, bet iš tikrųjų yra lyg bevandeniai debesys, dvasiškai tušti. Taip pat ir bevaisiai — tarsi mirę medžiai rudenį. Jų, nelyginant išrauto medžio, laukia sunaikinimas. Mes išmintingai elgsimės šalindamiesi atskalūnų.
22, 23. Tikrieji krikščionys neapkenčia visa, kas bloga. Gelbėdami iš ugnies, tai yra nuo amžinosios pražūties, tokius, „kurie abejoja“, brandūs krikščionys — ypač paskirti vyresnieji — teikia jiems dvasinę pagalbą.
[Iliustracijos 28 puslapyje]
Vanduo, dvasia ir kraujas liudijo, kad „Jėzus yra Dievo Sūnus“
