Senovės dantiraštis ir Biblija

KAI žmonių kalba Babelyje buvo sumaišyta, ilgainiui atsirado įvairių rašto sistemų. Štai Mesopotamijos gyventojai šumerai ir babiloniečiai naudojo dantiraštį, kitaip dar vadinamą pleištaraščiu arba kyliaraščiu: rašydavo minkšto molio plytelėse tam tikru įrankiu įspausdami pleišto pavidalo brūkšnelių derinius.

Archeologai atranda dantiraščio tekstų, kuriuose minimi žmonės ir įvykiai mums yra jau pažįstami iš Šventojo Rašto. Kas tad žinotina apie patį dantiraštį — senovinę rašto formą? Ir kaip dantiraščio tekstai liudija, kad Biblija patikima?

Ilgaamžiai rašmenys

Mokslininkai laikosi nuomonės, jog iš pradžių Mesopotamijoje buvo naudojamas piktografinis raštas, kai vienas simbolis arba paveikslėlis atitiko vieną žodį arba sąvoką. Pavyzdžiui, ženklą, reiškiantį „jautis“, sudarė jaučio galvos kontūrai. Bet vėliau, didėjant raštijos poreikiui, radosi dantiraštis. „Dabar jau egzistavo ženklai, žymintys ne tik ištisus žodžius, bet ir pavienius skiemenis, iš kurių žodis galėjo susidėti“, — aiškinama veikale NIV Archaeological Study Bible. Dantiraštis, galiausiai išplėtotas iki kokių 200 simbolių, „išties gerai atvaizdavo sakytinę kalbą su visais žodyno ir gramatikos niuansais“.

Abraomo laikais, apie 2000 metų prieš mūsų erą, dantiraštis jau buvo labai ištobulėjęs. Per tolesnius dvidešimt amžių šį raštą perėmė maždaug penkiolika kalbų. Daugiau nei 99 procentai atrastų dantiraščio tekstų yra surašyti molio plytelėse. Per pastaruosius pusantro šimto metų daugybė tokių plytelių aptikta Ūre, Uruke, Babilone, Nimrude, Nipūre, Ašūre, Ninevėje, Maryje, Ebloje, Ugarite, Amarnoje. Žurnale Archaeology Odyssey rašoma: „Specialistų apskaičiavimais, jau yra atkasta nuo vieno iki dviejų milijonų dantiraščio plytelių ir dar maždaug po 25000 randama kasmet.“

Dantiraščio žinovams tenka milžiniškas darbas versti senovinius tekstus. Štai vieno šaltinio duomenimis, „tiktai dešimtadalis išlikusių dantiraščio tekstų šiais laikais yra perskaityti bent po vieną kartą“.

Dantiraštį iššifruoti tapo įmanoma atradus dvikalbių ir trikalbių šio rašto dokumentų. Mokslininkai, tirdami juos, pastebėjo, kad skirtingomis kalbomis yra surašytas tas pats tekstas. Šifravimą palengvino vardai, titulai, valdovų kilmės įrašai, netgi savigyros žodžiai, mat tokie dažnai kartojasi.

Iki XIX amžiaus vidurio tyrinėtojai jau išmoko perskaityti akadų kalbos, senovėje plačiai vartotos Vidurio Rytuose, daugiausia Asirijoje ir Babilonijoje, dantiraštį. Vienoje enciklopedijoje aiškinama: „Iššifravus akadų rašmenis, iš esmės buvo perprasta visa rašto sistema ir gautas šablonas, pagal kurį įmanoma interpretuoti ir kitų kalbų dantiraštį“ (Encyclopædia Britannica). Kaip anie senoviniai tekstai siejasi su Šventuoju Raštu?

Biblijoje užrašyta istorija — tikra

Iš Biblijos žinoma, kad Jeruzalę valdė kanaaniečių karaliai, kol galiausiai, apie 1070 m.  p. m. e., miestą paėmė Dovydas (Joz 10:1; 2 Sam 5:4-9). Kai kurie mokslininkai tuo abejojo. Bet štai 1887 metais viena valstietė Amarnoje, Egipte, aptiko molio plytelę. Ilgainiui ten buvo surasta apie 380 dokumentų. Paaiškėjo, jog tai Egipto faraonų (Amenchotepo III ir Echnatono) ir Kanaano karalysčių diplomatinė tarpusavio korespondencija. Šeši laiškai buvo iš Jeruzalės valdovo Abdi Hebos.

Žurnalas Biblical Archaeology Review rašo: „Amarnos lentelėse apie Jeruzalę aiškiai kalbama kaip apie miestą, ne šiaip kokią gyvenvietę, ir apie Abdi Hebą kaip [...] valdovą, turintį tenai rezidenciją ir 50 egiptiečių karių įgulą, — tai leidžia manyti, kad Jeruzalė, įsikūrusi ant kalvos, buvo nedidelė karalystė.“ Viename iš paskesnių žurnalo numerių dar sakoma: „Remdamiesi Amarnos laiškais, galime tvirtai teigti, kad anuomet čia būta reikšmingo miesto.“

Vardai, užfiksuoti asirų ir babiloniečių dokumentuose

Asirai ir vėliau babiloniečiai molio plytelėse, taip pat ant cilindrų, prizmių, paminklų rašė savo istoriją. Todėl mokslininkai, iššifravę akadų dantiraštį, atrado, jog tekstuose minimi ir kai kurie žmonės, mums jau pažįstami iš Biblijos.

Knygoje The Bible in the British Museum (Biblija Britų muziejuje) rašoma: „Daktaras Samuelis Berčas, 1870 metais sakydamas kalbą ką tik įsteigtos Biblinės archeologijos draugijos nariams, nurodė [dantiraščio tekstus, kuriuose galima rasti vardais paminėtus] hebrajų karalius Omrį, Ahabą, Jehuvą, Azariją [...], Menahemą, Pekachą, Ozėją, Ezekiją ir Manasą, asirų karalius Tiglat Pileserą [III], Sargoną, Sanheribą, Asarhadoną ir Ašurbanipalą, [...] sirus Ben Hadadą, Hazaelį ir Reciną.“

Veikale The Bible and Radiocarbon Dating (Biblija ir radioanglinis datavimas) biblinė Izraelio ir Judo istorija gretinama su senovės dantiraščio tekstais. Kas paaiškėja? „Svetimuose šaltiniuose minima iš viso 15 ar 16 Judo ir Izraelio karalių; jų vardai ir gyvenamasis laikotarpis visiškai atitinka Karalių [knygose, Biblijoje, nurodytus duomenis]. Valdovai pagal chronologinę tvarką kiekvienas yra savo vietoje, ir nesama tokio, kurį svetimi šaltiniai minėtų, bet apie kurį nežinotume iš Karalių [knygų].“

Viename gerai žinomame dantiraščio dokumente, rastame 1879 metais, vadinamajame Kyro cilindre, rašoma, jog Kyras, užėmęs Babiloną (539 m. p. m. e.), leido belaisviams sugrįžti į tėvų žemę. Grįžo taip pat ir žydai (Ezr 1:1-4). Daugelis istorikų XIX amžiuje abejojo Biblijoje cituojamo potvarkio tikrumu. Tačiau dantiraščio dokumentai iš persiškojo periodo, tarp jų ir Kyro cilindras, nenuginčijamai liudija, kad Biblija patikima.

Nipūre, netoli Babilono, 1883 metais buvo atrastas archyvas, susidedantis iš daugiau kaip 700 dantiraščio tekstų. Čia užfiksuota 2500 asmenvardžių, ir apie 70 jų galima atpažinti esant hebrajiškos kilmės. Anot istoriko Edvino Jamaučio, tai vardai „asmenų, sudarančių įvairius sandorius, tarpininkų, liudininkų, mokesčių rinkėjų, karalystės tarnautojų“. Išties reikšminga, kad anuomet žydai Babilono srityje užsiėmė tokia veikla. Šis faktas paremia pranašiškus Biblijos žodžius, jog iš tremties Asirijoje ir Babilone tik „likutis“ izraelitų sugrįš į Judėją. Daugelis, kaip matome, pasiliko, nusprendė negrįžti (Iz 10:21, 22).

Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą dantiraštis egzistavo greta abėcėlinio rašto. Laikui bėgant, asirai ir babiloniečiai dantiraščio visai atsisakė ir pasirinko abėcėlinius rašmenis.

Kol šimtai tūkstančių muziejuose saugomų molio plytelių tebelaukia savo eilės, specialistų iššifruoti dokumentai jau iškalbingai byloja, kad Biblija patikima. Ir kas žino, kokių dar parodymų duos tekstai, prakalbinti šiuolaikinėmis kalbomis?

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

Photograph taken by courtesy of the British Museum