Savo nepriekaištingumu džiugini Jehovos širdį

„Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi“ (PAT 27:11).

1, 2. a) Kokį iššūkį, kaip rašoma Jobo knygoje, metė Šėtonas? b) Kas rodo, kad Šėtonas ir toliau, po daugelio amžių nuo Jobo laikų, šaiposi iš Jehovos?

JEHOVA leido Šėtonui išmėginti savo ištikimo tarno Jobo nepriekaištingumą. Per tą išbandymą žmogus prarado savo bandas, vaikus, sveikatą. Bet Šėtonas, ginčydamas nepriekaištingą Jobo reputaciją, turėjo omenyje ne tik šį vyrą. „Oda už odą [...] Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę“, — tvirtino piktasis. Mestas iššūkis lietė ne vien Jobą ir į jį reikėjo atsakyti praėjus net daugeliui amžių po patriarcho mirties (Job 2:4).

² Po kokių 600 metų nuo tų laikų, kai buvo mėginamas Jobas, Jehova įkvėpė Saliamoną užrašyti tokius žodžius: „Mano vaike, įgyk išminties ir pradžiugink mano širdį, kad turėčiau, ką atsakyti tam, kuris iš manęs šaiposi“ (Pat 27:11). Vadinasi, ir tada Šėtonas priekaištavo Jehovai. O štai apaštalas Jonas regėjime matė Šėtoną, jau išmestą iš dangaus (jis buvo iš ten pašalintas kažkuriuo laiku po Dievo Karalystės įkūrimo 1914 metais), tebekaltinantį Jehovos tarnus. Net šiandieną, kai taip arti blogos santvarkos galas, piktasis vis dar ginčija Dievo tarnų nepriekaištingumą (Apr 12:10, Jr).

3. Ką svarbaus sužinome iš Jobo knygos?

 ³ Dabar ir aptarkime, kokių trijų svarbių dalykų pasimokome iš Jobo knygos. Pirma, Jobo išmėginimai liudija, kas yra tikrasis žmonijos priešas ir kas kursto neapkęsti Dievo tarnų. Tai Šėtonas. Antra, kad ir kokie išbandymai kliūtų, glaudus ryšys su Dievu įgalins mus likti ištikimus. Trečia, kai esame vienaip ar kitaip mėginami, Jehova mus, kaip anuomet Jobą, remia. Šiandien jis palaiko mus per savo Žodį, organizaciją ir per šventąją dvasią.

Visada atmink, kas yra tikrasis priešas

4. Kas kaltas dėl dabartinės pasaulio padėties?

⁴ Daugelis nė netiki, kad yra Šėtonas. Todėl, net būdami sunerimę dėl pasaulio padėties, tokie asmenys neįžvelgia, jog blogybių pradininkas — būtent jis. Aišku, dėl pasaulio nelaimių nemažai kalti patys žmonės. Mūsų pirmieji tėvai, Adomas ir Ieva, panūdo būti nepriklausomi nuo savo Kūrėjo. Nuo tada ir visos kitos kartos elgiasi neišmintingai. Tačiau ne kas kitas, o Šėtonas sugundė Ievą stoti prieš Dievą. Piktasis, be to, sumanė tokią pasaulio sistemą, kuria naudodamasis pajungė netobulus mirtingus žmones savo valdžiai. Kadangi Šėtonas yra „šio pasaulio dievas“, visuomenei būdingos tokios kaip jo ydos: išdidumas, vaidingumas, pavydas, godumas, apgaulė, maištingumas (2 Kor 4:4, Jr; 1 Tim 2:14; 3:6; perskaityk Jokūbo 3:14, 15.) Dėl minėtų savybių kyla politiniai ir religiniai konfliktai, keroja neapykanta, korupcija, netvarka ir visa tai didina žmonijos vargus.

5. Ką mes, žinodami vertingas tiesas, norime daryti?

⁵ Kokių vertingų žinių mes, Jehovos tarnai, įgijome! Suprantame, kodėl pasaulio padėtis vis blogėja. Ar tai neskatina mūsų eiti į lauko tarnybą ir kalbėti žmonėms, kas yra pagrindinis priešas? Ir argi nesidžiaugiame, kad esame tikrojo Dievo, Jehovos, pusėje ir galime kitiems pranešti, kaip jis pašalins Šėtoną ir išvaduos žmoniją iš vargų?

6, 7. a) Kas kaltas dėl tikrųjų Dievo garbintojų persekiojimo? b) Kaip galime sekti Elihuvo pavyzdžiu?

⁶ Šėtonas kaltas ne tik dėl daugelio pasaulį kamuojančių negandų, bet ir dėl priešiškumo, kurį patiria Dievo tarnai. Jis nusistatęs mus mėginti. Jėzus Kristus apaštalui Petrui pasakė: „Simonai, Simonai! Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius“ (Lk 22:31). Vadinasi, tas, kas eina Jėzaus pėdomis, bus vienaip ar antraip mėginamas. Petras prilygino Šėtoną ‘riaumojančiam  liūtui, tykančiam ką praryti’. Paulius irgi įspėjo: „Visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“ (1 Pt 5:8; 2 Tim 3:12).

⁷ Jei kurį nors liudytoją ištinka nelaimė, nemanykime, kad ją sukėlė Dievas. Kaip ir kalbėjome, tikrasis priešas yra Šėtonas. Tai žinodami, bendratikio nesišaliname. Verčiau sekame Elihuvu, kuris anuomet kalbėjo Jobui kaip geras draugas. Kovoje su bendru mūsų priešu, Šėtonu, tikėjimo broliui arba sesei ištiesiame pagalbos ranką (Pat 3:27; 1 Tes 5:25). Mūsų tikslas yra padėti Dievo tarnui net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis likti nepriekaištingam ir džiuginti Jehovos širdį.

8. Kodėl Šėtono užmačia sutrukdyti Jobui šlovinti Jehovą nepavyko?

⁸ Šėtono puolamas Jobas pirmiausia prarado savo bandas. Gyvuliai buvo nemažos vertės, galbūt pajamų šaltinis. Patriarchas juos taip pat atnašaudavo. Jis pašventindavo savo sūnus ir dukteris ir anksti rytą aukodavo „deginamąją auką už kiekvieną skyrium. Mat Jobas sakydavo sau: ‘Galbūt mano vaikai nusidėjo ir piktžodžiavo Dievui savo širdyje.’ Taip Jobas elgdavosi visuomet“ (Job 1:4, 5). Akivaizdu, kad gyvulių aukojimas Jehovai buvo nuolatinis šio vyro paprotys. Tačiau jis nutrūko, kai prasidėjo išmėginimai ir Jobas liko be turto, kuriuo galėtų pagerbti Dievą (Pat 3:9). Vis dėlto žmogus galėjo šlovinti Jehova lūpomis ir jis tai darė.

Ugdykis artimus santykius su Jehova

9. Koks yra didžiausias mūsų turtas?

⁹ Mes visi — turtingi ir stokojantys, jauni ir pagyvenę, sveiki ir ligoti — galime ugdytis artimus santykius su Jehova. Kad ir kaip būtume mėginami, glaudus ryšys su Dievu įgalins likti nepriekaištingus ir džiuginti Jehovos širdį. Kai kurie, turėję net ir nedaug tiesos žinių, laikėsi drąsiai ir išsaugojo savo ištikimybę Dievui.

10, 11. a) Kaip viena mūsų sesė laikėsi, kai buvo mėginamas jos nepriekaištingumas? b) Koks buvo šios sesės aiškus atsakas Šėtonui?

¹⁰ Štai Valentinos Garnovskajos, vienos iš daugelio Rusijos liudytojų, pavyzdys. Ji, kaip kadaise ištikimasis Jobas, net per sunkius išmėginimus liko atsidavusi Dievui. Merginai buvo dvidešimt su trupučiu, kai 1945-aisiais išgirdo tiesą iš liudytojo. Šis brolis dar du kartus buvo atėjęs pasikalbėti apie Bibliją, bet paskui jiedu nebesusitiko. Valentina iškart ėmė skelbti gerąją naujieną kaimynams. Už tai ją suėmė ir nuteisė aštuonerius metus kalėti lageryje. Iš ten išėjusi 1953 metais Valentina atnaujino savo veiklą. Vėl neteko laisvės,  dabar jau dešimčiai metų. Buvo kilnojama iš lagerio į lagerį. Galiausiai pateko į tokį, kuriame kalinčios tikėjimo sesės turėjo vieną Bibliją. Kartą ją parodė Valentinai. Kaip ši apsidžiaugė! Juk savo akimis buvo mačiusi Šventąjį Raštą tik anuomet, 1945-aisiais, minėto skelbėjo rankose!

¹¹ Valentina 1967 metais buvo paleista iš lagerio ir tada krikštu parodė savo pasiaukojimą Jehovai. Laisve naudojosi uoliai sėdama tiesos sėklas. Deja, 1969-aisiais Valentiną dar sykį suėmė ir nuteisė kalėti trejus metus. Bet liudytoja tęsė evangelizuotojos darbą ir tada, ir visą tolesnį laiką iki pat 2001 metų, kai jos gyvenimas nutrūko. Ši liudytoja padėjo sužinoti tiesą 44 žmonėms. Kalėjimuose ir lageriuose praleido 21 metus. Ji noriai aukojo viską, net savo laisvę, kad tik liktų nepriekaištinga Dievo akyse. Gyvenimo pabaigoje Valentina pasakė: „Niekada neturėjau savo būsto. Visas mano turtas tilpo viename lagamine. Bet aš buvau laiminga ir patenkinta tarnaudama Jehovai.“ Koks aiškus Valentinos atsakas Šėtonui, tvirtinančiam, esą mėginamas nė vienas žmogus nebebus ištikimas Dievui! (Job 1:9-11) Ši mūsų sesė tikrai džiugino Jehovos širdį. Kokia miela bus Dievui diena, kai Valentina ir visi kiti, ištikimai jam tarnavę iki mirties, bus prikelti ir vėl gyvens (Job 14:15).

12. Kaip mūsų santykius su Jehova veikia meilė?

¹² Draugystės su Jehova pamatas yra mūsų meilė jam. Dievas mums brangus ir jo valią vykdome, kiek pajėgiame. Priešingai, nei tvirtina Šėtonas, Jehovą mylime besąlygiškai, visa siela. Tokia nuoširdi meilė teikia stiprybės, kai mėginamas mūsų nepriekaištingumas. Ir pats Jehova „gina savo ištikimųjų kelią“ (Pat 2:8; Ps 97:10).

13. Kaip Jehova vertina tai, ką dėl jo darome?

¹³ Meilė skatina mus šlovinti Jehovos vardą, net jeigu nedaug ką teišgalime. Dievas mato mūsų gerus motyvus ir nesmerkia, jei neįstengiame, kiek patys norėtume. Verta dėmesio ne tik tai, ką darome, bet ir kodėl darome. Štai Jobas, net kenčiantis ir širdgėlos apimtas, savo kaltintojams kalbėjo, kaip brangina visus Dievo kelius. (Perskaityk Jobo 10:12; 28:28.) Paskutiniame Jobo knygos skyriuje rašoma, kaip Dievas užsirūstino ant Elifazo, Bildado ir Cofaro dėl jų neteisingų šnekų. Sykiu Jehova parodė esąs patenkintas Jobu, keturis kartus pavadino patriarchą savo tarnu ir nurodė, kad jis gali užtarti anuos nusižengusius vyrus (Job 42:7-9). Tad elkimės taip, kad Jehova ir į mus žiūrėtų su pasigėrėjimu.

Jehova remia savo ištikimus tarnus

14. Kaip Jehova padėjo Jobui pataisyti savo mąstymą?

¹⁴ Jobas, nors ir netobulas, liko nepriekaištingas. Tarpais, itin sunkiai slegiamas, imdavo klaidingai samprotauti. Štai jis ištarė Jehovai: „Šaukiuosi tavęs, bet tu manęs neišklausai [...]. Pasidarei man nuožmus ir vargini savo galinga ranka.“ Be to,  Jobo žodžiai „nesu kaltas“ ir „pikto nėra mano rankose ir mano malda Dievui yra nuoširdi“ byloja apie pernelyg didelį savęs teisinimą (Job 10:7; 16:17; 30:20, 21). Nepaisydamas šito, Jehova maloniai padėjo Jobui. Dievas iškėlė patriarchui daugybę klausimų, kad jis nebegalvotų tiek daug apie save ir kad aiškiau suprastų, koks menkas tėra žmogus, palyginus su Aukščiausiojo didybe. Jobas leidosi Jehovos vedamas ir pataisė savo mąstymą. (Perskaityk Jobo 40:8; 42:2, 6.)

15, 16. Kaip Jehova šiandien mumis rūpinasi?

¹⁵ Ir šiandien Jehova švelniai ir sykiu tvirtai auklėja savo tarnus. O kokiomis didžiulėmis malonėmis esame apdovanoti! Jėzus Kristus atidavė gyvybę kaip išperkamąją auką ir per ją pelnė mums nuodėmių atleidimą. Dėl tokios aukos mums, netobuliems žmonėms, įmanomas artimas ryšys su Dievu (Jok 4:8; 1 Jn 2:1). Kai kenčiame išbandymus, meldžiame Dievą šventosios dvasios, kad ji mus palaikytų ir stiprintų. Taip pat turime visą Šventąjį Raštą ir jį skaitydami bei apmąstydami pasiruošiame atlaikyti tikėjimo išmėginimus. Toks studijavimas leidžia suprasti, kokie klausimai yra iškelti: ar Dievo aukščiausioji valdžia teisėta ir ar mes elgsimės nepriekaištingai.

¹⁶ Taip pat esame labai palaiminti priklausydami pasaulinei brolijai, kurią per „ištikimą ir nuovokų vergą“ Jehova sotina dvasiniu penu (Mt 24:45-47, NW). Kiekvienoje iš maždaug 100000 Jehovos liudytojų bendruomenių vyksta sueigos ir čia mus moko, stiprina, kad pajėgtume ištverti galimus tikėjimo išbandymus. Kaip visa tai mums padeda, byloja tolesnis pasakojimas apie Vokietijoje gyvenančią penkiolikmetę Šeilą.

17. Pateik pavyzdį, bylojantį, kaip išmintinga šiandien leistis Jehovos organizacijos mokomiems.

¹⁷ Sykį Šeilos klasė trumpam liko be mokytojo. Vaikai, išsitraukę specialią lentelę, nusprendė užsiimti spiritizmu. Šeila tuoj pat išėjo iš klasės. Kai vėliau sužinojo, kas ten dėjosi, labai džiaugėsi, kad nepasiliko. Leidęsi į burtus, kai kurie moksleiviai pajuto esą demonų apsuptyje ir iš baimės bėgo lauk. Kodėl Šeila nedelsdama iš anksto pasišalino? Ji pasakoja: „Karalystės salėje per vieną iš paskutinių sueigų buvo kalbama, kaip pavojinga užsiimti tokiais burtais, todėl aš žinojau, ką turiu daryti. Aš norėjau, kaip parašyta Patarlių 27:11, nudžiuginti Jehovą.“ Kaip gerai, kad Šeila buvo toje sueigoje ir įdėmiai klausėsi programos!

18. Kam tu esi pasiryžęs?

¹⁸ Būkime pasiryžę tvirtai laikytis visų Dievo organizacijos duodamų nurodymų. Reguliariai lankydami sueigas, studijuodami Bibliją bei ją aiškinančius leidinius, atsidėdami maldai ir bendraudami su dvasiškai brandžiais krikščionimis, žinome, kuo mums vadovautis, ir gauname reikiamą pagalbą. Jehova nori matyti mus nugalėtojais ir neabejoja, kad būsime jam ištikimi. Kokia garbė aukštinti Jehovos vardą, likti nepriekaištingiems ir džiuginti jo širdį!

Ar atsimeni?

• Kokia padėtis yra susiklosčiusi ir kokių išmėginimų kliūva dėl Šėtono kaltės?

• Koks yra mūsų didžiausias turtas?

• Kuo grindžiama mūsų draugystė su Jehova?

• Kaip šiandien Jehova mus remia?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 8 puslapyje]

Ar esi pasiryžęs dalytis vertingomis žiniomis su kitais?

[Iliustracija 9 puslapyje]

Padėkime savo bendratikiams likti nepriekaištingiems

[Iliustracija 10 puslapyje]

Valentina noriai aukojo viską, kad tik liktų nepriekaištinga