Aš radau gyvenimo prasmę

Papasakojo Gasparas Martinesas

Mano istorija gana paprasta. Aš, vargingas kaimo vaikinas, patraukiau gyventi į miestą ir ten praturtėjau. Tačiau mano įgytas turtas buvo ne toks, kokio tikėjausi. Leiskite papasakoti.

GIMIAU ketvirtajame dešimtmetyje. Mano vaikystė prabėgo skurdžioje kaimo vietovėje La Riochos regione, šiaurės Ispanijoje. Būdamas dešimties turėjau palikti mokyklą, bet iki tol jau buvau išmokęs skaityti ir rašyti. Aš, vienas iš septynių vaikų, drauge su broliais ir sesutėmis dienas leisdavau laukuose ganydamas avis ar dirbdamas žemę mažuose šeimos sklypeliuose.

Spaudžiami skurdo manėme, kad turtas ir pinigai gyvenime labai reikšmingi. Pavydėjome tiems, kas jų daugiau turėjo. Nepaisant to, vyskupas kartą pasakė, jog mūsų „kaimas pats pamaldžiausias jo vyskupijoje“. Jis nė nenutuokė, kad per laiką daugelis katalikybę atmes.

Ieškau kai ko geresnio

Vedžiau Mersedes, merginą iš to paties kaimo. Netrukus susilaukėme sūnaus. 1957-aisiais apsigyvenome gretimame Longronjo mieste, kur galiausiai persikėlė ir kiti mano broliai bei seserys. Greit pamačiau, kad su menkais darbininko įgūdžiais nepajėgsiu uždirbti pakankamai lėšų savo šeimai išlaikyti. Mąsčiau, kas galėtų ką patarti. Pradėjau raustis vietinėje bibliotekoje, bet gerai nežinojau, ko ieškoti.

Vėliau išgirdau, kad per vieną radijo programą siūloma susirašinėjant studijuoti Bibliją. Nutariau pamėginti ir kai studijas baigiau, su manimi ryšį užmezgė evangelikų bažnyčios atstovai. Porą kartų apsilankęs jų sueigose pamačiau, kaip žymūs bendruomenės nariai konkuruoja tarpusavyje, ir daugiau ten negrįžau. Man atrodė, jog visos religijos panašios.

Tarsi šydas nuo akių nukrinta

1964 metais pas mus užėjo jaunas vyras, vardu Euchenijus. Jis buvo Jehovos liudytojas, o apie šią religiją iki tol nieko nebuvau girdėjęs. Vis dėlto labai norėjau kalbėtis su juo apie Bibliją. Šventojo Rašto žinių maniau turįs užtenkamai. Diskutuodamas rėmiausi keliomis Biblijos eilutėmis, kurios liko galvoje iš studijų susirašinėjant.  Nors protestantų doktrinas bandžiau ginti, širdyje jomis abejojau.

Po dviejų ilgų pokalbių turėjau pripažinti, kad Euchenijus yra puikus Dievo Žodžio žinovas. Mano didžiai nuostabai, jis surasdavo Biblijos eilutes ir paaiškindavo jų prasmę, nors mokslų buvo krimtęs mažiau nei aš. Euchenijus iš Biblijos parodė, kad gyvename paskutinėmis dienomis ir kad Dievo Karalystė netrukus žemėje atkurs rojaus sąlygas. Tai mane sudomino (Ps 37:11, 29; Iz 9:5, 6 [9:6, 7, Brb]; Mt 6:9, 10).

Mielai sutikau studijuoti Bibliją. Viskas, ko mokiausi, buvo nauja ir jaudino širdį. Laukė puiki ateitis, dėl kurios vertėjo gyventi. Paieškos baigėsi. Siekti pagerinti savo socialinę padėtį ar rasti gerai apmokamą darbą dabar atrodė nebe taip svarbu. Jeigu bus nugalėtos ligos ir mirtis, juo labiau kitos problemos! (Iz 33:24; 35:5, 6; Apr 21:4)

Apie tai, ko mokiausi, tuoj ėmiau pasakoti savo giminaičiams. Entuziastingai aiškinau jiems, jog Dievas žada mūsų planetoje atkurti rojų, kuriame jo ištikimi tarnai galės gyventi amžinai.

Visa šeima priima Biblijos tiesą

Netrukus apie dešimt mūsiškių nusprendė kiekvieną sekmadienio popietę mano dėdės namuose gilintis į Biblijos pažadus. Juos aptarinėdavome kas savaitę dvi ar tris valandas. Pamatęs, kad tiek daug mano giminaičių domisi Biblija, Euchenijus pasirūpino padėti kiekvienai šeimai atskirai.

Dar turėjau savo gentainių Durange, mažame miestelyje už 120 kilometrų, bet ten nebuvo liudytojų. Todėl po trijų mėnesių, pasiėmęs porą dienų atostogų, aplankiau juos, kad papasakočiau apie savo naująjį tikėjimą. Apie dešimt žmonių rinkosi ten kas vakarą, o aš kalbėjau iki pat paryčių. Visi maloniai klausėsi. Išvykdamas palikau jiems keletą Biblijų ir biblinės literatūros. Palaikėme ryšį ir toliau.

Kai liudytojai atvyko į Durangą, kur gerosios naujienos niekas dar nebuvo skelbęs, jie rado 18 žmonių, nekantriai laukiančių Biblijos studijų. Liudytojai džiaugėsi galėdami studijuoti skyrium su kiekviena šeima.

Iki tol Mersedes nenorėjo priimti tiesos — ir ne tiek dėl pačių Biblijos mokymų, kiek dėl žmonių baimės. Jehovos liudytojų veikla Ispanijoje tada buvo uždrausta, todėl ji manė, kad valdžia mūsų abu vaikus išmes iš mokyklos ir mes tapsime atstumtaisiais. Bet kai visa šeima stojo Biblijos tiesos pusėn, Mersedes irgi panoro studijuoti.

Per porą metų keturiasdešimt žmonių — mano namiškių ir giminaičių — tapo liudytojais ir pasikrikštijo, tuo parodydami esą pasiaukoję Dievui ir pasiruošę jam tarnauti. Dabar aš ir mano šeima siekėme to paties tikslo. Supratau įgijęs kai ką iš tiesų vertinga. Tai buvo dvasiniai turtai, kuriais mus Dievas dosniai laimino.

Metams bėgant dar turtingesnis

Per tolesnius dvidešimt metų stengiausi auklėti du savo sūnus ir padėti vietinei bendruomenei. Kai su Mersedes persikėlėme į Longronją, šiame mieste su 100000 gyventojų buvo tik apie 20 liudytojų. Greitai bendruomenėje jau turėjau daug pareigų.

Paskui, kai suėjo 56-eri, įmonė, kurioje dirbau, netikėtai užsidarė ir aš likau be darbo. Seniai troškau imtis visalaikės tarnybos, tad pasikeitusios aplinkybės buvo palanki proga tapti pionieriumi. Pensiją gavau mažą ir pragyventi iš jos buvo nelengva. Mersedes kiek pridurdavo darbuodamasi  valytoja. Taip įstengėme verstis ir niekada netrūkome būtiniausių dalykų. Aš iki šiol tebesu pionierius, o Mersedes kartkartėmis tarnauja pagalbine pioniere ir šia tarnyba labai džiaugiasi.

Prieš kelerius metus Mersedes ėmė nešti žurnalus vienai jaunai moteriai Merčei, vaikystėje studijavusiai Bibliją. Merčė dėmesingai skaitė mūsų leidinius ir atrodė, kad širdyje ji vertina Biblijos tiesą. Galiausiai Merčė sutiko studijuoti Bibliją ir greitai darė pažangą. Bet Visentė, jos vyras, girtuokliavo, nuolat prarasdavo darbą. Jis neduodavo jai pinigų ir dėl piktnaudžiavimo alkoholiu grėsė pavojus jų santuokai.

Mersedes patarė Merčei, kad Visentė pasikalbėtų su manimi. Jis ryžosi ir po kelių mano apsilankymų sutiko studijuoti Bibliją. Visentė pradėjo keistis, susilaikydavo negėręs po kelias dienas. Paskui jau ištverdavo savaitę ar ilgiau. Galiausiai visai metė alkoholį. Jo išvaizda ir būdas gerokai pasikeitė ir šeima vėl tapo darni. Visentė su žmona ir dukra dabar gyvena Kanarų salose ir yra didelė parama mažai ten įsikūrusiai bendruomenei.

Gyvenimas buvo prasmingas

Nors kai kurie mano giminaičiai, Biblijos tiesą sužinoję prieš daug metų, jau mirė, mūsų didelė šeima vis auga ir Dievas mus gausiai laimina (Pat 10:22, Brb). Koks džiaugsmas matyti, kad beveik visi, pradėjusieji studijuoti Bibliją prieš 40 metų, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, ištikimai tebetarnauja Jehovai!

Dabar nemažai mano artimųjų, tapusių liudytojais, yra vyresnieji, tarnybiniai padėjėjai, pionieriai. Mano vyriausias sūnus su žmona tarnauja Jehovos liudytojų Ispanijos filiale Madride. Kai pats priėmiau Biblijos tiesą, Ispanijoje tebuvo apie 3000 liudytojų. Dabar jų per 100000. Aš labai džiaugiuosi visalaike tarnyba ir esu didžiai dėkingas Dievui už tuos nuostabius metus. Nors tesu menko išsilavinimo, kartais pavaduoju rajono prižiūrėtoją.

Prieš keletą metų sužinojau, kad kaimas, kuriame užaugau, dabar visiškai apleistas. Skurdas privertė visus kaimiečius palikti savo laukus bei namus ir ieškotis geresnio gyvenimo kitur. Laimei, nemažai tų emigrantų, tarp jų ir aš, rado dvasinius turtus. Iš patirties galiu pasakyti: gyvenimas turi prasmę, o tarnystė Jehovai teikia neapsakomą džiaugsmą.

[Iliustracija 32 puslapyje]

Čia beveik visi brolio Martineso šeimos nariai, priėmę Biblijos tiesą