Ar aiškiai regi, kaip Jehova veda savo tautą?

NEI izraelitai, nei egiptiečiai dar nebuvo matę nieko panašaus. Iš Egipto išėjusią Izraelio tautą dienomis nuolatos lydėjo debesies, o naktimis ugnies stulpas. Koks kvapą gniaužiantis reginys tai turėjo būti! Bet iš kur tas stulpas atsirado? Ir kokiam tikslui? Kaip tą stebuklingą ženklą — „ugnies ir debesies stulpą“ — izraelitai vertino? Ir ko mes, praėjus daugiau nei 3500 metų, galėtume iš to pasimokyti? (Iš 14:24)

Atsakymą į pirmus du klausimus randame Dievo Žodyje: „Dieną Viešpats, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpu, o naktį — ugnies stulpu, teikdamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį“ (Iš 13:21, 22). Jehova Dievas, vesdamas savo tautą iš Egipto per dykumą, ugnies ir debesies stulpu rodė kelią. Kur link stulpas judėjo, ten turėjo traukti ir izraelitai. Faraono kariuomenei vejantis iš paskos, ruošiantis pulti, debesies stulpas atskyrė egiptiečius nuo izraelitų — taip Jehova užkirto priešams kelią ir apgynė savo tautą nuo gresiančio pavojaus (Iš 14:19, 20). Tas nepaprastas kelrodis ne visuomet vedė pačiu trumpiausiu keliu, vis dėlto tik sekdami paskui jį izraelitai galėjo pasiekti Pažadėtąją žemę.

Ugnies ir debesies stulpas aiškiai liudijo, jog Jehova yra su savo tauta. Izraelitai tarsi ‘regėjo Dievą veidu į veidą’, ne kartą girdėjo iš debesies sklindantį Aukščiausiojo balsą (Sk 14:14; Ps 99:7). Stulpas taip pat rodė, kad Jehova būtent Mozę paskyrė vadovauti Izraelio tautai (Iš 33:9). Panašiai buvo ir su Jozue, Mozės įpėdiniu. Šiam vyrui Jehova perdavė Izraelio vadovo pareigas, ir tai yra paskutinis Biblijoje paminėtas kartas, kai Dievas pasirodė debesies stulpe (Įst 31:14, 15). Taigi, kad laimingai pasiektų savo kelionės tikslą, izraelitai turėjo nepamesti iš akių akivaizdžių Jehovos vadovavimo įrodymų, turėjo leistis jo vedami.

Jie neteko dvasinės įžvalgos

Kai ugnies ir debesies stulpą izraelitai pamatė pirmą kartą, juos tikriausiai apėmė pagarbi baimė. Deja, neilgam. Nors šį nepaprastą ženklą regėjo kiekvieną mielą dieną, pasitikėjimo Jehova jiems nuolat stigo. Dievo vadovavimui izraelitai nepakluso, jo sprendimus ginčijo ne sykį ir ne du. Išvydę kovos vežimais įkandin lekiančius egiptiečius, daugelis suabejojo gelbstinčia Jehovos galia, net užsipuolė Mozę, esą tauta pasmerkta žūti dėl jo kaltės (Iš 14:10-12). Stebuklingai perėję Raudonąją jūrą, izraelitai nesiliovė murmėję prieš Mozę, Aaroną ir patį Jehovą — šįkart jiems neva trūko maisto ir vandens (Iš 15:22-24; 16:1-3; 17:1-3, 7). Vos po kelių savaičių jie įkalbėjo Aaroną padaryti aukso veršį. Tik įsivaizduok! Viename stovyklos gale izraelitai mato ugnies ir debesies stulpą — didingą įrodymą, jog Tas, kuris išlaisvino juos iš Egipto, yra tarp jų, — ir čia pat, netoliese, ima garbinti negyvą stabą, sakydami: „Izraeli, štai tavo Dievas, kuris išvedė tave iš Egipto žemės!“ Koks įžūlumas, kokia užgaulė! (Iš 32:4; Neh 9:18)

Vis maištaudami, izraelitai akivaizdžiai niekino Jehovos vadovavimą. Ne prasta  rega jiems kliudė, o dvasinės įžvalgos stoka. Dievo stulpas buvo nuolat prieš akis, bet jo reikšmės izraelitai nebesuvokė. Savo elgesiu jie „Izraelio Šventajam skaudino širdį“. Jehova vis dėlto savo tautą ir toliau gailestingai vedė, ugnies ir debesies stulpu rodė kelią iki pat Pažadėtosios žemės (Ps 78:40-42, 52-54; Neh 9:19).

Ar matome, kaip Dievas vadovauja šiandien?

Šiandieną Jehova irgi nepalieka savo tautos be aiškaus vadovavimo. Mums, kaip ir izraelitams senovėje, nereikia patiems ieškoti kelio, kuris nuvestų iki pažadėto naujojo pasaulio. Jehova paskyrė krikščionių bendruomenei Vadą — Jėzų Kristų (Mt 23:10; Ef 5:23). Tam tikrus įgaliojimus Jėzus patikėjo savo ištikimajam vergui — dvasia pateptų krikščionių grupei. Šis vergas savo ruožtu skiria krikščionių bendruomenės prižiūrėtojus (Mt 24:45-47, NW; Tit 1:5-9).

Tačiau kaip žinoti, kas yra tas ištikimas vergas, arba prievaizdas? Kaip jį atpažinti? Štai kaip jį apibūdino Jėzus: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas prievaizdas, tas nuovokusis, kuriam jo šeimininkas paves savo tarnus, kad duotų jiems maisto davinį reikiamu metu? Laimingas tas vergas, jeigu jo šeimininkas atvykęs ras jį taip darantį!“ (Lk 12:42, 43, NW).

Taigi šis prievaizdas visų pirma yra „ištikimas“ — niekada neišduoda ir neišsižada Jehovos, Jėzaus, Biblijos tiesos, Dievo tautos. Antra, jis yra „nuovokus“ — sumaniai vadovauja labai svarbiam darbui, rūpinasi, kad būtų skelbiama „karalystės Evangelija“ ir visose tautose ruošiami Kristaus mokiniai (Mt 24:14; 28:19, 20). Prievaizdas klusniai atlieka savo priedermę: „reikiamu metu“ dalija sveiką, vertingą dvasinį maistą. Ir Jehova ištikimojo prievaizdo triūsą laimina: nuolat didina savo garbintojų gretas, padeda teisingai apsispręsti svarbiais klausimais, įgalina vis geriau suprasti Biblijos tiesas, neleidžia priešams bendruomenės išnaikinti, sergi mūsų proto ir širdies ramybę (Iz 54:17; Fil 4:7).

Paklusk Dievo vadovavimui

Kaip parodysime, jog Dievo vadovavimą vertiname? Apaštalas Paulius rašė: „Klausykite savo vadovų ir būkite jiems atsidavę“ (Hbr 13:17). Klausyti mums paskirtų ganytojų ne visada lengva. Štai įsivaizduok, kad gyveni Mozės dienomis ir drauge su kitais izraelitais keliauji dykuma. Jau kuris laikas žygiuojate ir stulpas pagaliau sustoja. Kiek ilgai jis liks stovėti? Dieną? Savaitę? Kelis mėnesius? Mintyse svarstai: ar turėčiau išpakuoti visą savo mantą? Iš pradžių galbūt išsiimi tik pačius būtiniausius daiktus. Bet kasdien ko nors prireikia ir tu, pavargęs nuo naršymo, nusprendi iškrauti visus nešulius. Kai jau beveik baigi, stulpas netikėtai pakyla ir vėl turi pulti pakuotis. Susidėti atgal visą turtą tikrai būtų ne juokas! Vis dėlto izraelitai turėdavo „tuoj pat rengtis į kelią“ (Sk 9:17-22, NW).

Kaip yra šiais laikais? Ar paisome visų teokratinių nurodymų? Ar juos vykdome tuoj pat, nieko nelaukdami? O gal delsiame ir viską darome senu papratimu? Pamąstyk: ar žinau, kokių pastaraisiais metais gavome nurodymų dėl to, kaip susidomėjusiems asmenims vesti Biblijos studijas, kaip liudyti kitakalbiams, kaip rengti šeimos dvasinio ugdymo vakarą, kaip į pagalbą pasitelkti ryšių su ligoninėmis komitetą, kaip tinkamai elgtis per kongresus? Pagarbą Dievo vadovavimui rodome ir noriai priimdami pamokymus. Kai reikia apsispręsti dėl svarbių dalykų, kliaujamės ne  savo išmintimi, o Jehova, žiūrime, ką pataria jo organizacija. Kaip vaikutis užėjus audrai bėga į tėvų prieglobstį, taip mes, šio pasaulio vėtrų ir žaibų smūgiuojami, randame priebėgą Jehovos organizacijoje.

Žmonės, Dievo organizacijoje einantys atsakingas pareigas, aišku, yra netobuli. Toks buvo ir Mozė. Tačiau sykiu keliaujantis stulpas izraelitams kasdien primindavo, jog tas vyras yra Dievo paskirtas ir jo laiminamas. Čia įsidėmėtinas vienas faktas: ne patys izraelitai spręsdavo, kada stovykla turi pajudėti. Jie sukildavo eiti „Viešpačiui paliepus per Mozę“ (Sk 9:23, Jr). Taigi Mozė, Dievo įgaliotas tautos vadovas, matyt, duodavo ženklą, kada išžygiuoti.

Aiškų ženklą, kada metas žengti žingsnį pirmyn, pasaulinei bendruomenei dabar duoda Jehovos ištikimas prievaizdas. Kaip jis tai daro? Per Sargybos bokšto ir Mūsų Karalystės tarnybos straipsnius, naujus leidinius, kalbas, sakomas asamblėjose ir kongresuose. Apie tam tikrus pokyčius bendruomenes informuoja keliaujantieji prižiūrėtojai. Nurodymų taip pat gaunama per laiškus, atsakingi broliai lanko įvairius mokymo kursus.

Ar gerai įžvelgi, kaip Dievas vadovauja šiomis paskutinėmis dienomis? Mus, savo tarnus, per Šėtono valdomą pasaulį, panašų į pavojingą dykumą, Jehova veda pasitelkęs savo organizaciją. Todėl esame vieningi, jaučiamės saugūs, nuoširdžiai mylime vieni kitus.

Izraelitams įėjus į Pažadėtąją žemę Jozuė pasakė: „Visi žinokite visa savo širdimi ir visa savo siela, kad visi gerieji dalykai, Viešpaties jums pažadėti, įvyko“ (Joz 23:14). Nėra abejonių — netrukus Dievo tarnai irgi įžengs į pažadėtą naująjį pasaulį. Tačiau kad ten būtum, privalai nuolankiai, noriai laikytis Dievo nurodymų. Jehova veda savo tautą. Tad būkime budrūs ir visuomet stenkimės tai įžvelgti!

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Jehova mus šiandien veda pasitelkęs savo organizaciją

Nauji leidiniai

Teokratiniai kursai

Informatyvi lauko tarnybos sueiga