Ar prisimeni?

Ką įsidėmėjai iš paskutinių Sargybos bokšto numerių? Pamėgink atsakyti:

• Kodėl galime tikėti, kad Edeno sodas iš tikrųjų buvo?

Iš Biblijos aprašymo matyti, kad Edeno sodas buvo konkreti vieta. Dvi iš pasakojime minimų upių savo vandenis plukdo iki šiolei. Mituose ir legendose tokių detalių nebūna. Be to, ir Jėzus, ištikimiausias liudytojas, apie Adomą ir Ievą kalbėjo kaip apie tikrai gyvenusius asmenis (1/1, p. 5—6, 9).

• Ar Dievas žinojo, kad Adomas ir Ieva nusidės?

Ne. Šiems protingiems savo kūriniams Jehova suteikė valios laisvę, taigi ir galimybę patiems rinktis, klausyti Dievo ar ne. Nors Dievas geba numatyti viską iš anksto, šiuo gebėjimu naudojasi ne visada — tiktai kai pats nusprendžia tai esant reikalinga (1/1, p. 13—15).

• Ar tikriesiems krikščionims Dievo vardas yra tarsi koks talismanas?

Kai kurie žmonės tam tikrą objektą ar simbolį laiko talismanu, nešiojasi kaip amuletą, tarsi jis turėtų stebuklingų galių apsaugoti. Tačiau Jehovos vardas Dievo tarnams nėra koks talismanas. Jie tiki Jehovą ir stengiasi vykdyti jo valią — šitaip Dievo vardą ir pasirenka sau prieglobsčiu (Sof 3:12, 13) (1/15, p. 5—6).

• Kam Izraelyje buvo naudingas Įstatymo priesakas palikti derliaus likučių?

Šis priesakas buvo naudingas visai Izraelio tautai. Varguoliai, kurie likučius rinkdavo, ugdėsi darbštumą. Kitus minėtas Įstatymo priesakas skatino rodyti dosnumą ir kliautis Dievo pažadu, kad už gerumą bus palaiminti (2/1, p. 15).

• Kodėl Jehova atmetė karalių Saulių?

Saulius turėjo laukti, kol Dievo pranašas ateis ir atnašaus deginamąją auką, bet karalius nepakluso ir ėmėsi aukoti auką pats. Vėliau jis neįvykdė Dievo nurodymo išnaikinti vieną priešišką tautą (2/15, p. 22—23).

• Iš ko matosi, jog neapkenčiame to, kas nedora?

Mes nepiktnaudžiaujame svaigiaisiais gėrimais, šalinamės okultizmo, įsiklausome į Jėzaus perspėjimą dėl amoralumo, todėl, pavyzdžiui, nežiūrime pornografijos, nesileidžiame į netyras fantazijas (Mt 5:27, 28). Taip pat nebendraujame su asmenimis, kurie nuo bendruomenės atskirti (2/15, p. 29—32).

• Kuo įsidėmėtina tai, kad dabartinio Izraelio teritorijoje archeologai atrado senovinį bityną?

Archeologai aptiko daugiau kaip 30 avilių, iš kurių, žinovų paskaičiavimu, kasmet buvo surenkama apie pusė tonos medaus. Šis radinys liudija, jog krašte, Jehovos žodžiais, „tekančiame pienu ir medumi“, bitininkystė išties buvo praktikuojama (Iš 3:8) (3/1, p. 15).

• Kodėl galima sakyti, kad Jeremijas buvo nelyginant medis, „pasodintas prie vandens, leidžiantis savo šaknis“? (Jer 17:7, 8)

Jeremijas vaisingai darbavosi Dievo tautos labui ir nesileido piktų šaipūnų sugniuždomas. Pranašas laikėsi šalimais gyvybinio „vandens“ Šaltinio — Jehovos, ėmė į širdį visa, ką Dievas jam kalbėjo (3/15, p. 14).

• Ką Jėzus turėjo mintyje sakydamas Mortai, kad reikia tik kelių dalykų arba tik vieno? (Lk 10:41, 42)

Jis nenorėjo pasakyti, kad Mortai, ruošiančiai daug patiekalų, rūpi vien materialiniai dalykai, nenuvertino ir jos triūso. Jėzus čia pabrėžė, kas iš tikrųjų yra svarbiau. Morta šįkart nepasinaudojo proga sustiprinti savo tikėjimą (4/1, p. 12—13).

• Kokių būta teisės pažeidimų per Jėzaus teismą?

Teismas nesiklausė argumentų, kurie būtų leidę pripažinti Jėzų esant nekaltą. Liudytojai davė melagingus parodymus. Byla buvo svarstoma naktį. Teismas prasidėjo ir baigėsi tą pačią dieną (4/1, p. 20).