Kaip tarp nesąžiningų būti sąžiningam

NESĄŽININGUMAS, kaip ir oras, kuriuo kvėpuojame, geba prasiskverbti į kiekvieną visuomenės ląstelę. Žmonės meluoja, vagia, negrąžina skolų, ima už prekes bei paslaugas per didelę kainą, didžiuojasi klientą ar verslo partnerį apgavę. Tokiomis aplinkybėmis dažnai ir patys esame išmėginami. Plauksime pasroviui ar vis dėlto susiimsime ir elgsimės sąžiningai? Pakalbėkime apie tris dalykus, kurie šiuo atžvilgiu padėtų. Tai Jehovos baimė, išlavinta sąžinė ir mokėjimas pasitenkinti tuo, ką turime.

Sveika Jehovos baimė

Pranašas Izaijas rašė: „Viešpats mūsų teisėjas ir mūsų įstatymų davėjas, Viešpats mūsų karalius“ (Iz 33:22). Jeigu pripažįstame, kad aukščiausia valdžia yra Jehovos, širdyje randasi Dievo baimė — paskata atsispirti prieš visuotinę tendenciją ir patiems elgtis sąžiningai. Patarlių 16:6 rašoma: „Pagarbia Viešpaties baime išvengiama pikta.“ Gąsčiotis, kad kerštingą Dievą suerzinsi, nebūtų sveikas jausmas. Dangiškasis Tėvas mums toks geras, taip mumis rūpinasi, kad jo bijoti iš tikrųjų reiškia saugotis kokiais nors poelgiais jį užgauti (1 Pt 3:12).

Sveika Dievo baimė yra pozityvi jėga, ir tai pailiustruoja vienas atsitikimas. Rikardas su žmona Fernanda iš savo sąskaitos banke pasiėmė sumą, lygią maždaug tūkstančiui septyniems šimtams litų. * Pluoštelį banknotų Fernanda neskaičiavusi įsidėjo į piniginę. Paskui jiedu susimokėjo mokesčius ir tiktai grįžę namo pastebėjo, kad piniginėje tebėra beveik tokia pati suma, kokią pasiėmė. „Bankininkė mums per daug davė“, — suprato jie. Iš pradžių pinigus knietėjo pasilaikyti, mat buvo likę neapmokėta dar visokių sąskaitų. „Pasimeldėme Jehovai, paprašėme stiprybės, kad pinigus ryžtumės grąžinti, — pasakoja Rikardas. — Jehova, kaip rašoma Patarlių 27:11, tikisi, kad elgsimės išmintingai, kad jo širdį džiuginsime, todėl ir grąžinome.“

Išlavinta sąžinė

Mes, krikščionys, savo sąžinę laviname studijuodami Bibliją, stengdamiesi tai, ką sužinome, taikyti praktikoje. ‘Dievo žodis, kuris yra gyvas, veiksmingas’, tada pasiekia ne tik protą, bet ir širdį. Atsiranda vidinė paskata „visame kame dorai elgtis“ (Hbr 4:12; 13:18).

Pažiūrėkime čia tokį pavyzdį. Vienas vyras, Žuanas, prasiskolino, skaičiuojant litais, daugiau kaip dvylika tūkstančių. Paskui, nė negalvodamas skolos grąžinti, persikėlė į kitą miestą. Po aštuonerių metų Žuanas sužinojo Biblijos tiesą, išsiugdė krikščionišką sąžinę. Liepiamas sąžinės balso, galiausiai nusprendė skolą grąžinti ir susirado aną savo skolintoją. Iš nedidelės algos jis dabar turėjo pramaitinti keturis vaikus, išlaikyti žmoną. Su skolintoju todėl sutarė, kad pinigus grąžins dalimis, kas mėnesį po truputį.

Mokėjimas pasitenkinti tuo, ką turime

Apaštalas Paulius rašė: „Maldingumas yra didelis pelnas, kai pasitenkinama tuo, ką  turi. [...] Turėdami maisto ir drabužį, būkime patenkinti“ (1 Tim 6:6-8). Patarimas tikrai išmintingas. Šitaip išsisaugosime godumo spąstų: nesiimsime abejotinų verslo metodų, nesusiviliosime pasiūlymais greitai praturtėti (Pat 28:20). Jeigu Pauliaus patarimu seksime, lengviau bus ir Dievo Karalystės reikalams teikti pirmenybę. O kas tam pirmenybę teikia, gali neabejoti, kad būtiniausių dalykų niekad nepritrūks (Mt 6:25-34).

„Turto apgaulė“ ir godumo trauka vis dėlto stipri. Nemanykime, kad esame tam visiškai atsparūs (Mt 13:22). Turbūt prisimename Achaną. Jis savo akimis regėjo, kaip izraelitai stebuklingai perėjo per Jordaną. Bet godumo užvaldytas neatsispyrė pagundai iš Jericho grobio nugvelbti sidabro ir aukso, pasisavinti brangų drabužį. Tas poelgis jam kainavo gyvybę (Joz 7:1, 20-26). Vėliau ir Jėzus ne be reikalo įspėjo: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo“ (Lk 12:15).

Būkime sąžiningi darbuotojai

O kokiomis aplinkybėmis išaiškėja, ar esame pasiryžę visame kame elgtis sąžiningai? Štai darbe, — net jeigu kiti vagia ir laiko tai visiškai normaliu dalyku, — būti sąžiningam reiškia nevogti (Tit 2:9, 10). Džurandiras dirba vienoje valdžios įstaigoje. Savo kelionių išlaidas jis į ataskaitą visad surašydavo sąžiningai. O kolegos prašydavo padengti didesnę sumą, negu išleidę. Tam buvo palankios sąlygos, mat skyriaus viršininkas nesąžiningus darbuotojus užstodavo. Džurandirą, negana to, jis kvailino, kad yra toks sąžiningas, ir nustojo siųsti į komandiruotes. Paskui įstaigoje buvo atliktas auditas ir Džurandiras už sąžiningumą pelnė pagyrimą. Jį net perkėlė į aukštesnes pareigas.

Andrė dirbo pardavėju. Darbdavys jam liepė iš klientų imti dvigubą aptarnavimo mokestį. Mūsų brolis pasimeldė Jehovai, paprašė drąsos laikytis Biblijos principų (Ps 145:18-20). Savo darbdaviui jis mėgino paaiškinti, kodėl sukčiauti negali, bet anas nenorėjo nė klausytis. Tada Andrė nusprendė šito darbo, nors ir gerai apmokamo, atsisakyti. Po kokių metų buvęs darbdavys vėl paprašė jį ateiti dirbti, nuramino, kad klientų nebeapgaudinėja. Andrė gavo vadybininko vietą.

Grąžinkime skolas

Apaštalas Paulius krikščionims rašė: „Niekam nebūkite ką nors skolingi“ (Rom 13:8).  Galbūt bandysime pasiteisinti, kad skolintojas ir šiaip yra turtingas, pinigų jam nereikia, todėl skolos grąžinti neskubame. Bet Biblijoje yra užrašyti tokie tiesūs žodžiai: „Nedorėlis skolinasi ir negrąžina“ (Ps 37:21).

O kaip tada, jeigu dėl „laiko ir atsitiktinumo“ grąžinti skolos neįstengiame? (Mok 9:11, Brb) Fransiskas buvo įkeitęs nekilnojamąjį turtą ir dabar, norėdamas atsiteisti su banku, pasiskolino iš Alfredo sumą, lygią septyniolikai tūkstančių litų. Verslas, deja, nesisekė ir iki sutartos dienos Fransiskas pinigų negrąžino. Vis dėlto pats kreipėsi į Alfredą, viską paaiškino. Alfredas sutiko skolą atsiimti dalimis.

Nesudarykime klaidingo įspūdžio

Pirmajame amžiuje viena krikščionių pora, Ananijas ir Sapfyra, pasielgė tikrai netinkamai. Pardavę žemės sklypą, apaštalams atnešė tik dalį pinigų, o tvirtino, kad tai visa gautoji suma. Bendratikiams jie mėgino pasirodyti labai dosnūs, norėjo padaryti įspūdį. Tačiau apaštalas Petras, šventosios dvasios įkvėptas, iškėlė šią apgavystę aikštėn ir Jehova juodu ištiko mirtimi (Apd 5:1-11).

Priešingybė nesąžiningam Ananijui ir Sapfyrai yra Biblijos rašytojai — tiesūs ir atviri. Štai Mozė sąžiningai papasakojo, kad sykį pasikarščiavo ir dėl to Jehova jam neleido įžengti į Pažadėtąją žemę (Sk 20:7-13). Jona irgi aprašė viską, kaip buvo. Iš pradžių, Jehovos siunčiamas skelbti perspėjimo nineviečiams, bandęs išsisukti; paskui, kai Jehova nusprendė miesto gyventojų pasigailėti, vėl reiškęs nepasitenkinimą (Jon 1:1-3; 4:1-3).

Sakyti tiesą — ypač jeigu pačiam neparanku — reikia vidinės stiprybės. Tai pailiustruoja keturiolikmetės Natalijos pavyzdys. Mokykloje ji atsiėmė ištaisytą kontrolinį darbą ir pastebėjo, kad vienas atsakymas, kurį mokytojas pažymėjo kaip teisingą, iš tikrųjų buvo klaidingas. Nors žinojo, kad gaus prastesnį pažymį, nedvejodama mokytojui apie tai pasakė. „Tėvai mane visad mokė, kad Jehovai patinka sąžiningi žmonės. Jeigu mokytojui nebūčiau pasisakiusi, mane būtų graužusi sąžinė“, — aiškina mergina. Už sąžiningumą Natalijai padėkojo ir pats mokytojas.

Kad būtų garbė Jehovai

Septyniolikmetė mergina, vardu Džizelė, rado piniginę, kurioje buvo dokumentų ir, skaičiuojant mūsų pinigais, apie aštuoniasdešimt litų. Per mokyklos administraciją ji surado savininką ir piniginę grąžino. Po mėnesio į klasę atėjo direktoriaus pavaduotojas ir visiems girdint perskaitė Džizelei adresuotą pagiriamąjį raštą — dėkojo jai už sąžiningą poelgį, taip pat tėvams už gerą auklėjimą, už tai, kad dukrai skiepija religingumą. Jos geri darbai teikė Jehovai garbę (Mt 5:14-16).

Būti sąžiningam tarp žmonių, kurie yra „savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, išdidūs, [...] nedorėliai“, kainuoja daug pastangų (2 Tim 3:2). Tokioje aplinkoje sąžiningiems išlikti padeda sveika Jehovos baimė, išlavinta sąžinė, mokėjimas pasitenkinti tuo, ką turime. Visa tai leidžia ir labiau suartėti su Jehova — Dievu, kuris ‘yra teisus ir myli teisius darbus’ (Ps 11:7).

[Išnaša]

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Sąžiningai elgtis skatina sveika Jehovos baimė

[Iliustracija 8 puslapyje]

Mūsų sąžiningumas teikia Jehovai garbę