Koks asmuo tavo gyvenime visų svarbiausias?
Koks asmuo tavo gyvenime visų svarbiausias?
„Tu [...] vienintelis esi Aukščiausiasis visai žemei“ (PS 83:18, NW).
1, 2. Kodėl, kad būtume išgelbėti, nepakanka vien žinoti Jehovos vardą?
DAUGELYJE pasaulio kraštų Jehovos vardas garsinamas Psalmyno 83:18 žodžiais. Ne vienas nustemba pirmąkart tą eilutę skaitydamas: „Kad žmonės žinotų, jog tu, kurio vardas Jehova, vienintelis esi Aukščiausiasis visai žemei“ (NW). Paskui dažnas, remdamasis ta pačia eilute, padeda ir kitiems su Jehova, mūsų geruoju Dievu, susipažinti (Rom 10:12, 13).
2 Jehovos vardą žinoti svarbu, tačiau kad būtume išgelbėti, vien šito nepakanka. Reikia dar ir pripažinti, kad jis aukščiausias Asmuo, pats svarbiausias Visatoje. Sukūręs pasaulį, iš savo kūrinių jis teisėtai tikisi paklusnumo (Apr 4:11). Atkreipkime dėmesį, kaip Dievo didybę pabrėžia psalmininkas: „Tu [...] vienintelis esi Aukščiausiasis visai žemei.“ Kiekvienas todėl pamąstykime: o koks asmuo svarbiausias mano paties gyvenime? Sąžiningai viską pasverkime ir būtinai sau į šį klausimą atsakykime!
Klausimas, iškilęs Edeno sode
3, 4. Kokių gudrybių ėmėsi Šėtonas ir kaip tai Ievą paveikė?
3 Koks rimtas šis klausimas, darosi aišku prisiminus, kas įvyko Edeno sode. Maištingas angelas, vėliau Biblijoje pavadintas Šėtonu, klasta įkalbėjo pirmąją moterį Ievą labiau paisyti savo pačios norų, o ne Jehovos įsakymo nevalgyti vaisių nuo tam tikro medžio (Pr 2:17; 2 Kor 11:3). Moteris leidosi suvedžiojama ir tuo parodė negerbianti Jehovos visavaldystės. Ieva nebelaikė Jehovos svarbiausiu Asmeniu savo gyvenime. O kaip Šėtonui pavyko Ievą suklaidinti?
4 Kalbėdamasis su Ieva, Šėtonas ėmėsi iškart kelių gudrybių. (Perskaityk Pradžios 3:1-5.) Pirma, Jehovos jis nevadino vardu, kalbėjo tiesiog apie „Dievą“. Verta dėmesio, kad pats Pradžios knygos rašytojas Jehovos vardui teikė didelę reikšmę — paminėjo ir mūsų aptariamo skyriaus pirmoje eilutėje. * Antra, Šėtonas užklausė moters ne apie Dievo „įsakymą“, o apie tai, ką Dievas „sakė“ (Pr 2:16). Šitaip gudriai mėgino sudaryti įspūdį, kad duotasis įsakymas nėra toks jau svarbus. Trečia, nors kreipėsi tik į Ievą, vartojo įvardžio daugiskaitos formą „jūs“. Ko gero, apeliavo į jos išdidumą, darė viską, kad ji pasijustų labai svarbi, neva turinti teisę savarankiškai tvarkyti šeimos reikalus. Kaip tai Ievą paveikė? Ji, regis, įgavo perdėto pasitikėjimo, nes abiejų vardu gyvatei tarė: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti.“
5. a) Į ką sutelkti dėmesį Šėtonas paskatino Ievą? b) Ką Ieva parodė valgydama uždraustą vaisių?
5 Šėtonas, be to, iškraipė faktus. Jis mėgino įteigti, kad Dievas neteisingai daro įsakydamas Adomui ir Ievai: „Nevalgykite nuo jokio medžio sode!“ Sykiu Šėtonas paskatino Ievą daugiau galvoti apie save pačią ir kaip ji tariamai galėtų pagerinti savo gyvenimą. Netgi pakišo mintį, kad jai įmanoma pasidaryti tokiai „kaip Dievas“. Galiausiai moteris sutelkė dėmesį į medį, į jo vaisius ir nebegalvojo apie savo santykius su Tuo, kuris jai buvo viską davęs. (Perskaityk Pradžios 3:6.) Valgydama uždraustą vaisių Ieva, deja, parodė, kad Jehova jos gyvenime nėra svarbiausias Asmuo.
Klausimas, iškilęs Jobo dienomis
6. Kaip Šėtonas ėmė ginčyti Jobo nepriekaištingumą ir kokia proga Jobui buvo suteikta?
6 Parodyti, kokį Asmenį gyvenime laiko svarbiausiu, po daugelio šimtmečių progą turėjo ir dievobaimingasis Jobas. Kai Jehova atkreipė Šėtono dėmesį į Jobo nepriekaištingumą, piktasis atkirto: „Argi veltui Jobas bijo Dievo.“ (Perskaityk Jobo 1:7-10.) Šėtonas neneigė, kad Jobas yra Dievui klusnus, bet ėmė ginčyti jo motyvus. Apkaltino Jobą, esą tarnauja Jehovai ne iš meilės, o iš savanaudiškų paskatų. Tiktai pats Jobas galėjo įrodyti, kad šitie kaltinimai neteisingi, ir jam tokia proga buvo suteikta.
7, 8. Kokių Jobui teko išbandymų ir ką jis parodė ištikimai laikydamasis prie Dievo?
7 Jehova leido Šėtonui vieną po kitos siųsti Jobui nelaimes (Job 1:12-19). Kaip Jobas visą tą skausmo naštą priėmė? Biblijoje rašoma, kad jis „nei nusidėjo, nei priekaištavo Dievui“ (Job 1:22). Bet Šėtonas dar nenusiramino. Štai toliau niršo: „Oda už odą [...]. Visa, ką žmogus turi, jis atiduos už savo gyvybę“ * (Job 2:4). Piktasis tvirtino, kad jeigu Jobui teks gyventi kančiose, šis žmogus tikrai nebelaikys Jehovos pačiu svarbiausiu Asmeniu savo gyvenime.
8 Nuo baisios ligos Jobo oda pleišėjo ir pūliavo, paskui net žmona jį įkalbinėjo keikti Dievą ir mirti (Job 7:5). Trys netikri guodėjai, negana to, kaltino Jobą visokiomis nedorybėmis (Job 2:11-13; 8:2-6; 22:2, 3). Kad ir labai kentėdamas, savo nepriekaištingumo šis žmogus nepamynė. (Perskaityk Jobo 2:9, 10.) Jis ištikimai laikėsi prie Dievo, visa ištvėrė. Akivaizdu, kad Jehova buvo jam pats svarbiausias Asmuo. Savo pavyzdžiu Jobas dar parodė, kad į melagingus Šėtono kaltinimus, nors ir ribotai, atsakyti geba netgi netobulas žmogus. (Palygink Patarlių 27:11.)
Jėzaus, tobulo žmogaus, atsakymas
9. a) Kaip Šėtonas bandė sugundyti Jėzų pasinaudodamas natūraliais žmogaus poreikiais? b) Ką Jėzus, gavęs gundantį pasiūlymą, darė?
9 Kai Jėzus pasikrikštijo, Šėtonas tuojau bandė jį suvilioti, kad, užuot svarbiausiu Asmeniu laikęs Jehovą, tenkintų savanaudiškus įgeidžius. Tas priešininkas mėgino Jėzų trimis gundymais. Pirmiausia, nusitaikęs į natūralius žmogaus poreikius, ragino Jėzų akmenis paversti duona (Mt 4:2, 3). Dievo Sūnus buvo keturiasdešimt dienų išpasninkavęs ir labai alkanas. Taigi Šėtonas ėmė įkalbinėti jį nederamai panaudoti galią daryti stebuklus: esą šitaip numalšinsiąs alkį. Ką darė Jėzus? Priešingai negu Ieva, kuri Jehovos priesakų nepaisė, Jėzus mintis nukreipė į Jehovos Žodį ir tuojau pat gundantį pasiūlymą atmetė. (Perskaityk Mato 4:4.)
10. Kodėl Šėtonas skatino Jėzų pulti žemyn nuo šventyklos sienos?
10 Antru kartu Šėtonas skatino Jėzų pulti žemyn nuo šventyklos sienos (Mt 4:5, 6). Ką šituo siekė laimėti? Šėtonas tvirtino: jeigu Jėzui nieko bloga neatsitiks, tai bus įrodymas, kad jis — Dievo Sūnus. Akivaizdu, piktasis norėjo, kad Jėzus pasielgtų savanaudiškai, kad, pernelyg susirūpinęs savo garbe, net imtų pabrėžiamai demonstruotis. Šėtonas žinojo, jog asmuo, nenorėdamas prarasti gero vardo, skatinamas išdidumo, gali priimti net ir pavojingą iššūkį. Klastūnas neteisingai interpretavo, kas parašyta šventuosiuose raštuose, bet Jėzus parodė kuo geriausiai Jehovos Žodį suprantąs. (Perskaityk Mato 4:7.) Atsisakydamas to iššūkio, Jėzus nepaliko abejonių, kad Jehova jam yra pats svarbiausias Asmuo.
11. Kodėl Jėzus atsisakė Šėtono siūlomų visų pasaulio karalysčių?
11 Per paskutinį gundymą, pasiryžęs Jėzų žūtbūt suvilioti, Šėtonas pasiūlė jam visas pasaulio karalystes (Mt 4:8, 9). Šį pasiūlymą Jėzus nedvejodamas atmetė. Jis suprato, kad priimti karalysčių valdžią būtų tolygu nebepripažinti Jehovos viešpatystės, Dievo išimtinės teisės į aukščiausią valdžią. (Perskaityk Mato 4:10.) Kaskart Jėzus atsakė Šėtonui cituodamas iš hebrajiškų šventųjų raštų tokias eilutes, kuriose paminėtas ir Jehovos vardas.
12. Su kokia mintimi Jėzui buvo sunku susitaikyti, kada artinosi mirties diena, ir apie ką byloja nepalenkiamas jo ryžtas?
12 Kada jau artinosi mirties diena, Jėzui buvo ypač sunku susitaikyti su viena mintimi. Eidamas skirtąją tarnybą, jis ne sykį kalbėjo, kad yra pasiruošęs paaukoti savo gyvybę kaip išpirką (Mt 20:17-19, 28; Lk 12:50; Jn 16:28). Vis dėlto žinojo, ką tai reikš: tautiečiai jį apkaltins nebūtais dalykais, patys savame teisme pasmerks ir atiduos nužudyti kaip kokį Dievo niekintoją. Dėl tokių mirties aplinkybių Jėzus labiausiai ir krimtosi. Štai maldoje kalbėjo: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė.“ Toliau pridūrė: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ (Mt 26:39). Jėzus liko ištikimas Tėvui ligi pat mirties, ir kas jam yra svarbiausias Asmuo, pasimatė ypač aiškiai.
Mūsų atsakymas
13. Ko pasimokėme iš Ievos, Jobo ir Jėzaus Kristaus?
13 Ko mes iš viso šito pasimokėme? Iš pasakojimo apie Ievą štai suprantame, kad jeigu žmogus pasiduoda savanaudiškiems įgeidžiams ar ambicijoms, Jehova jo gyvenime nėra svarbiausias Asmuo. Jobo pavyzdys, priešingai, turi mums priminti, jog ir netobulas žmogus gali būti nepriekaištingas, gali nenusigręždamas nuo Dievo ištverti visokias bėdas ir sunkumus, net jeigu jų priežasties iki galo nesupranta (Jok 5:11). Iš paties Jėzaus pasimokome, kad nereikia bodėtis kartais iškęsti gėdą ir nereikia pernelyg sureikšminti savo asmeninės reputacijos (Hbr 12:2). O kaip visas šias pamokas pritaikyti praktikoje?
14, 15. Kaip skirtingai, palyginti su Ieva, elgėsi Jėzus, kada buvo gundomas, ir kaip galėtume Jėzaus pavyzdžiu sekti? (Prašom pakomentuoti iliustraciją, esančią 18-ame puslapyje.)
14 Gundomas niekada nepamiršk Jehovos. Ievos dėmesys nukrypo į pagundą, kuri buvo čia pat, prieš akis. Ji matė, kad vaisius „geras maistui, kad jis žavus akims ir kad tas medis žada duoti išminties“ (Pr 3:6). Jėzus, tris kartus gundomas, elgėsi visai kitaip. Kaskart dėmesį sutelkė ne į pagundą, siūlomą čia pat ir dabar. Ne, jis žvelgė toliau, įvertino, kokios gali būti veiksmų pasekmės. Jėzus rėmėsi Dievo Žodžiu ir atsakydamas vis minėjo Jehovą.
15 O į ką mes sutelkiame dėmesį, kada susiduriame su pagunda daryti, kas Jehovai nepatinka? Kuo daugiau mąstytume apie pagundą, tuo stipresnis darytųsi piktas pageidimas (Jok 1:14, 15). Išrauti geismą iš širdies privalome tuoj pat, nedelsdami, net jei reikėtų imtis tokių drastiškų veiksmų, kaip kad pašalinti savo kūno dalį (Mt 5:29, 30). Sekdami Jėzaus pavyzdžiu, turime galvoti apie savo elgesio pasekmes, įvertinti, kaip vienas ar kitas dalykas atsilieps mūsų santykiams su Jehova. Visad prisiminkime, ko moko rašytinis Dievo Žodis. Tiktai šitaip parodysime, kad svarbiausias Asmuo mūsų gyvenime yra Jehova.
16—18. a) Dėl ko kartais puolame į nusiminimą? b) Kas padės sunkumus ištverti?
16 Net ir išgyvendamas kokią asmeninę tragediją, niekada ant Jehovos nepyk (Pat 19:3). Artinantis nedoro pasaulio pabaigai, vis daugiau Jehovos garbintojų nukenčia nuo stichinių nelaimių, patiria kitokių tragedijų. Šiuo laikotarpiu nė nesitikime, kad Dievas mus stebuklingai apsaugos. Jeigu netenkame artimo žmogaus ar pačius užklumpa kokios bėdos, kaip ir Jobas, galbūt puolame į nusiminimą.
17 Jobas nežinojo, kodėl Jehova leidžia, kad dėtųsi tokie skaudūs dalykai, ir mes kartais nesuprantame, kodėl viena ar kita blogybė nutinka. Tikriausiai girdėjome, kad per žemės drebėjimą Haityje žuvo nemažai mūsų bendratikių. Daug jų žūsta ir per kitas stichines nelaimes. Arba galbūt prisimename kokį krikščionį, nepriekaištingą Dievo tarną, kuris tapo smurto auka ar žuvo per avariją. Gal ir mums patiems tenka dėl ko nors kamuotis, kęsti neteisybę. Skausmo pilna širdis šaukte šaukia: „Jehova, kodėl? Kodėl taip nutiko man? Ką aš padariau bloga?“ (Palygink Habakuko 1:2, 3.) Kas padėtų tokiais atvejais ištverti?
18 Tik nemanykime, kad vargai ir bėdos yra Jehovos nemalonės ženklas. Jėzus tai pabrėžė kalbėdamas apie dvi nelaimes, įvykusias anomis dienomis. (Perskaityk Luko 13:1-5.) Daug blogų dalykų atsitinka todėl, kad „visa priklauso nuo laiko ir atsitiktinumo“ (Mok 9:11, Brb). Nors ir tektų labai sielvartauti, jeigu pagalbos kreipsimės į „visokios paguodos Dievą“, nepalūšime. Jehova suteiks jėgų, kad ištikimai jam tarnautume toliau (2 Kor 1:3-6).
19, 20. Kas Jėzų įgalino ištverti visokius pažeminimus ir kas čia padėtų mums?
19 Tavo sprendimų tegul nediktuoja nei išdidumas, nei baimė, kad patirsi gėdą. Jėzus buvo nuolankus, todėl sutiko ‘apiplėšti pats save, priimti tarno pavidalą’ (Fil 2:5-8). Kliaudamasis Jehova, jis gebėjo ištverti daug pažeminimų (1 Pt 2:23, 24). Šitaip Jėzus atidavė pirmenybę Jehovos valiai ir už tai Dievas jį dar labiau išaukštino (Fil 2:9). Vadovautis tokia pat nuostata Jėzus ragino ir savo mokinius (Mt 23:11, 12; Lk 9:26).
20 Dėl kai kurių tikėjimo išbandymų galbūt jaučiamės labai nesmagiai. Vis dėlto būkime tvirti kaip ir apaštalas Paulius, pasakęs: „Dėl šios priežasties aš ir kenčiu tuos vargus, bet nesigėdiju, nes žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą iki anos dienos“ (2 Tim 1:12).
21. Kaip esi pasiryžęs elgtis, nors aplinkui daug savanaudžių?
21 Biblijoje išpranašauta, kad mūsų laikais „žmonės bus savimylos“ (2 Tim 3:2). Taip ir yra: dažnas pats save laiko svarbiausia figūra. Niekada tokio savanaudiškumo nepersiimkime. Ar užkluptų gundymai, ar ištiktų kokia tragedija, ar tektų iškęsti pažeminimą ir gėdą, kiekvienas savo elgesiu liudykime, kad Jehova mūsų gyvenime tikrai yra svarbiausias Asmuo.
[Išnašos]
^ pstr. 4 Jeigu Biblijoje didžiosiomis raidėmis parašyta „VIEŠPATS“, kaip kad yra Pradžios 3:1, tai reiškia, jog hebrajiškame tekste, originalo kalba, toje vietoje pavartotas Dievo vardas Jehova.
^ pstr. 7 Kai kurie biblistai teigia, jog pasakymas „oda už odą“ gali reikšti, kad Jobas bus savanaudis ir, idant išsaugotų savąją odą, arba gyvybę, mielai paaukos savo vaikų ar gyvulių odą, arba gyvybę. Minėtas pasakymas aiškinamas ir kitaip: esą asmuo, saugodamas gyvybę, yra net pasiruošęs netekti kiek odos. Tarkim, ranka prisidengdamas galvą nuo smūgio, patirs nubrozdinimų, kad tik išgelbėtų savo „odą“. Kokį vaizdinį toji idioma piešė, tiksliai nežinome, tačiau viena aišku: buvo norima pasakyti, kad Jobas nedvejodamas viską atiduos mainais už savo gyvybę.
Ko pasimokome iš...
• to, kaip Šėtonas suvedžiojo Ievą?
• Jobo, nelaimes kenčiančio žmogaus?
• Jėzaus, gerai žinojusio, kas jam gyvenime svarbiausia?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 17 puslapyje]
Ieva nebegalvojo apie savo santykius su Jehova
[Iliustracija 18 puslapyje]
Jėzus pirmiausia galvojo, kokia yra Jehovos valia, todėl ir Šėtono pagundoms atsispyrė
[Iliustracijos 20 puslapyje]
Po žemės drebėjimo Haityje liudijama palapinėse prisiglaudusiems žmonėms
Vargų slegiami, kreipiamės į „visokios paguodos Dievą“
