Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar laikai Jehovą savo paveldu?

Ar laikai Jehovą savo paveldu?

Ar laikai Jehovą savo paveldu?

„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (MT 6:33).

1, 2. a) Ką reiškia Galatams 6:16 užrašytas pasakymas „Dievo Izraelis“? b) Kokią prasmę sąvoka „dvylika Izraelio giminių“ įgauna Mato 19:28?

APIE ką Biblijos skaitytojui primena vardas „Izraelis“? Gal apie Izaoko sūnų Jokūbą, vėliau pramintą šiuo vardu? O gal apie jo palikuonis, senąją Izraelio tautą? Biblijoje taip pat rašoma apie dvasinį Izraelį, arba „Dievo Izraelį“. Tai 144000 asmenų, pateptų šventąja dvasia, išrinktų tarnauti karaliais ir kunigais danguje (Gal 6:16; Apr 7:4; 21:12). Bet pažiūrėkime, kokią ypatingą prasmę sąvoka „dvylika Izraelio giminių“ įgauna Evangelijos pagal Matą 19-o skyriaus 28-oje eilutėje.

2 Jėzus pasakė: „Pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.“ Šiuo atveju „dvylika Izraelio giminių“ yra visi tie žmonės, kurie viliasi amžinai gyventi žemės rojuje ir kuriuos teis pateptieji Jėzaus mokiniai. Jų labui 144000 pašauktųjų ir tarnaus kunigais.

3, 4. Kokį gerą pavyzdį rodo ištikimi pateptieji krikščionys?

3 Pateptieji krikščionys, panašiai kaip senovėje kunigai bei levitai, dievatarnystę labai brangina (Sk 18:20). Pateptieji nesitiki gauti nuosavybėn jokio žemės paveldo. Kaip rašoma Apreiškimo 4:10, 11, jie tarnaus Jehovai danguje — bus karaliai ir kunigai drauge su Jėzumi Kristumi (Ez 44:28).

4 Tebegyvendami žemėje pateptieji kuo aiškiausiai parodo, kad jų paveldas yra Jehova. Svarbiausias dalykas jiems — Dievo tarnyba. Jie tiki Kristaus išperkamąja auka, nuolatos seka jo pėdomis. Šitaip sutvirtina „savąjį pašaukimą ir išrinkimą“ (2 Pt 1:10). Kiekvieno jų aplinkybės ir gebėjimai skirtingi; darbuotis tiek, kiek anksčiau, galbūt neleidžia amžius ir sveikata. Bet jie nesinaudoja šituo kaip dingstimi dievatarnystę atlikti vangiai. Ne, Dievo tarnybai jie teikia pirmumą ir daro visa, ką gali. Žemiškąją viltį puoselėjantiems bendratikiams jie rodo sektiną pavyzdį.

5. Kaip visi krikščionys gali Jehovą padaryti savo paveldu ir kodėl tai būna nelengva?

5 Ar viltumės gyventi danguje ar žemėje, privalome ‘išsižadėti savęs, pasiimti kančių stulpą ir sekti Kristumi’ (Mt 16:24, NW). Milijonai žmonių, ateitį siejančių su žemės rojumi, Dievui tarnauja pasiaukojamai ir Kristumi seka išsižadėdami patys savęs. Jeigu jaučia, kad gali nuveikti daugiau, jie neapsiriboja trupučiu. Daugelis ryžtasi gyventi visai kukliai ir tarnauti pionieriais. Kitiems pavyksta pionieriaus tarnybai kasmet skirti bent vieną ar kelis mėnesius. Dar kiti, nors negali tarnauti pionieriais, tarnyboje darbuojasi stropiai. Tokie liudytojai yra kaip Marija, nepagailėjusi išlieti Jėzui ant galvos kvapiojo aliejaus. „Ji man padarė gerą darbą. [...] Ji padarė, ką galėjo“, — sakė Jėzus (Mk 14:6-8). Šėtono valdomame pasaulyje daryti visa, ką galime, būna nelengva. Į tarnybą vis dėlto įdedame širdį, pasikliaujame Jehova. Dabar aptarkime keturias sritis, kur savo atsidavimą Dievui galime parodyti.

Pirmiausia ieškokime Dievo Karalystės

6. a) Kaip pasaulio žmonės parodo, kad jų dalis tėra šiame gyvenime? b) Kodėl geriau yra turėti tokią kaip Dovydo nuostatą?

6 Savo sekėjus Jėzus mokė visų pirma ieškoti Dievo Karalystės ir jo teisumo. O šio pasaulio žmonės, „mirtingieji, kurių dalia — tik šis gyvenimas“, yra linkę pirmiausia žiūrėti savo pačių naudos. (Perskaityk Psalmyno 17:1, 13-15.) Daugelis apie Kūrėją net nesusimąsto. Jiems rūpi tiktai susikurti patogią buitį, išauginti šeimą, po savęs palikti vaikams solidų paveldą. Jų dalis tėra šiame gyvenime. Bet, pavyzdžiui, Dovydui rūpėjo pelnyti gerą vardą Jehovos akyse ir jo sūnus Saliamonas patarė šito siekti kiekvienam (Mok 7:1). Kaip ir Asafas, Dovydas suprato, kad Jehovos draugystė yra kur kas svarbiau nei paties gerovė. Artumas su Dievu darė jį laimingą. Šiandien daugelis krikščionių pirmumą irgi teikia ne darbui ir buities gerinimui, o dvasiniams dalykams.

7. Kaip vienas brolis buvo palaimintas už tai, kad pirmiausia ieškojo Karalystės?

7 Štai vienas pavyzdys. Žanas Klodas, krikščionių vyresnysis, gyvenantis Centrinės Afrikos Respublikoje, turi žmoną ir tris vaikus. Toje šalyje sunku rasti darbą, ir dauguma žmonių yra pasiryžę daryti viską, kad tik išsaugotų darbo vietą. Kartą gamybos vadovas priėjęs prie Žano Klodo pareiškė, kad nuo šiol ištisomis savaitėmis, be jokių išeiginių, jam reikės dirbti naktinėje pamainoje, kuri, beje, prasideda pusę septynių vakaro. Mūsų brolis į tai atsakė, kad šeimą turįs ne tik išmaitinti, bet ir pasirūpinti dvasiniais namiškių poreikiais. Ir dar turįs įsipareigojimų bendruomenėje. Vadovas nenusileido: „Džiaukis, kad išvis čia dirbi, ir apie nieką daugiau negalvok — nei apie žmoną, nei apie vaikus, nei apie savo problemas. Visą save privalai atiduoti darbui ir tiktai darbui. Rinkis: arba religija, arba darbas!“ Ką tu būtum daręs? Žanas Klodas tikėjo, kad jeigu darbą ir praras, Dievas juo pasirūpins. Dievo tarnyboje veiklos jam tikrai netrūks ir Jehova jo šeimos neapleis. Todėl artimiausią vakarą, kai rinkosi bendruomenė, sueigos jis nepraleido. Paskui brolis abejodamas, ar darbe dar yra pageidaujamas, vis dėlto ruošėsi ten eiti. Kaip tik tada jam paskambino ir pranešė, kad gamybos vadovas atleistas. Mūsų brolis liko dirbti.

8, 9. Kaip mes, laikydami savo paveldu Jehovą, galime sekti kunigų ir levitų pavyzdžiu?

8 Kada kyla pavojus prarasti darbą, ramybės tikriausiai neduoda mintis: o kaip aš aprūpinsiu šeimą? juk tai mano pareiga! (1 Tim 5:8) Ar pačiam teko dėl šito nuogąstauti, ar ne, turbūt ne kartą patyrei ir įsitikinai, kad jeigu savo paveldu laikai Dievą, jeigu labai brangini jo tarnybą, tavęs jis nepalieka ir niekuomet neapvilia. Paskatinęs pirmiausia ieškoti Dievo Karalystės, Jėzus savo mokinius patikino: „Visa tai [pavyzdžiui, ką valgyti, ką gerti, kuo vilkėti] bus jums pridėta“ (Mt 6:33).

9 Vėl prisiminkime levitus, neturėjusius žemės paveldo. Kadangi pagrindinis jų darbas buvo vesti tautą prie gyvojo Dievo, jie turėjo visiškai pasitikėti Jehovos pažadu: „Aš būsiu tavo dalis“ (Sk 18:20). Mes tarnaujame ne žmogaus rankų darbo šventykloje, bet irgi privalome ugdytis tokią nuostatą kaip kunigai ir levitai — privalome pasitikėti, kad Jehova būtiniausiais mūsų poreikiais pasirūpins. Ir kuo arčiau pabaiga, tuo daugiau gali rastis sunkumų, todėl rūpestinguoju Dievu pasitikėkime dar labiau (Apr 13:17).

Pirmiausia ieškokime Dievo teisumo

10, 11. Kaip, iškilus klausimui dėl darbo, mūsų bendratikiai parodo, kad kliaujasi Jehova? Paminėk kokį pavyzdį.

10 Jėzus savo mokinius taip pat ragino ‘pirmiausia ieškoti Dievo teisumo’ (Mt 6:33). Tai reiškia vadovautis ne žmonių, o Jehovos nustatytomis normomis — žiūrėti, kur Dievas yra nubrėžęs ribą tarp gero ir blogo. (Perskaityk Izaijo 55:8, 9.) Prieš tapdami Kristaus sekėjais, kai kurie asmenys augino tabaką ar prekiavo tabako gaminiais, mokė kitus karo meno arba gamino ir pardavinėjo karinę techniką. Bet, iš Biblijos sužinoję tiesą, jie norėjo pasiaukoti Dievui ir pasikrikštyti, todėl nusprendė darbą pakeisti (Iz 2:4; 2 Kor 7:1; Gal 5:14).

11 Šitaip pasielgė, pavyzdžiui, vienas vyras, vardu Endriu. Sužinoję apie Jehovą, abu su žmona nusprendė jam tarnauti. Anksčiau Endriu savo darbu didžiavosi, bet dabar nusprendė pasiieškoti kito. Kodėl? Todėl, kad užvis svarbiau jam pasidarė Dievo teisumas, o dirbo organizacijoje, kurios veikla su krikščioniško neutralumo principu niekaip nesiderino. Išėjęs iš darbo, Endriu liko be pajamų. Santaupų turėjo vos porai mėnesių. Bet reikėjo išlaikyti ir du vaikus. Vertinant žmogišku požiūriu, būtų atrodę, kad „paveldo“ jis neturi. Vis dėlto Endriu pasitikėjo Dievu ir ėmė ieškoti kito darbo. Šiandieną jo šeima gali paliudyti, kad Jehovos ranka nėra per trumpa (Iz 59:1). Abu su žmona išmoko gyventi kukliai, todėl net įstengė imtis visalaikės tarnybos. „Dėl pinigų, būsto, sveikatos, o paskui ir dėl amžiaus kai kada imdavome nerimauti. Bet Jehova visada buvo šalia, — pasakoja jis. — [...] Nė kiek neabejojame, kad Jehovos tarnyba yra pats kilniausias, daugiausia džiaugsmo teikiantis darbas“ * (Mok 12:13).

12. Ką žmogui reikia turėti, kad Dievo normų laikytųsi net ir patirdamas nuostolį? Paminėk vietinių pavyzdžių.

12 Jėzus savo mokiniams sakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tartumėte šitam kalnui: ‘Persikelk iš čia į tenai’ — ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo“ (Mt 17:20). Ar Dievo normų laikysiesi, net jeigu dėl to reikėtų nukentėti ar patirti kokį nuostolį? Kada apninka dvejonės, pasišnekėk su bendratikiais. Išgirsi, kaip jiems padėjo Jehova, ir pačiam tai įkvėps stiprybės.

Branginkime, ką gauname nuo Jehovos

13. Kokios pagalbos iš Jehovos galime tikėtis, jeigu atsidedame jo tarnybai?

13 Jeigu Jehovos tarnybą brangini, gali nėmaž neabejoti, kad tau, kaip ir senovėje levitams, jis suteiks viską, ko reikia. Arba štai pagalvokime apie Dovydą. Nors slėpėsi oloje, jis žinojo, kad Dievas ir čia jam pagelbės — tvirtai tuo tikėjo. Mes irgi Jehova kliaujamės net tokiose situacijose, kai nematome išeities. Prisiminkime: Asafą kamavo nerimastingos mintys ir tiktai įėjęs „į Dievo šventovę“ jis susivokė, kaip iš tikrųjų yra (Ps 73:17). Panašiai mes privalome gręžtis į Jehovą, dosniai teikiantį supratimo, nuovokos. Tada bus akivaizdu, kad dievatarnystę labai branginame. Jehovą savo paveldu pripažinsime net ir sunkiomis aplinkybėmis.

14, 15. Kaip turėtume priimti pakoreguotą Biblijos tiesų aiškinimą ir kodėl?

14 O kaip nuo Jehovos priimi aiškesnį Biblijos tiesų supratimą? Kaip reaguoji, kai plačiau atsiveria „Dievo gelmės“? (1 Kor 2:10-13) Šiuo atžvilgiu geras pavyzdys yra apaštalas Petras. „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ — sykį pasakė Jėzus. Ir daugelis mokinių, suprasdami tai paraidžiui, ėmė piktintis: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jie „sugrįžo prie to, ką buvo palikę“ (NW). O Petras sakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6:53, 60, 66, 68).

15 Ką Jėzus turėjo mintyje kalbėdamas apie kūno valgymą ir kraujo gėrimą, Petras tikriausiai irgi ne visai suvokė. Tačiau pasitikėjo Dievu ir neabejojo, kad, laikui atėjus, visus neaiškumus Dievas išsklaidys. Jei koks Biblijos mokymas dabar aiškiau nušvinta, ar stengiesi perprasti, kuo remiantis ankstesnis supratimas buvo pakoreguotas? (Pat 4:18) Pirmajame amžiuje berėjiečiai „labai noriai priėmė žodį ir kasdien tyrinėjo Raštus“ (Apd 17:11). Jeigu ir mes taip darysime, Jehovos tarnybą branginsime dar labiau ir būsime dar laimingesni, kad jis yra mūsų paveldas.

Nurodymas tuoktis „tik Viešpatyje“

16. Kaip krikščionis, laikydamasis priesako iš 1 Korintiečiams 7:39, parodo, kad savo paveldu pripažįsta Jehovą?

16 Kad stengiasi mąstyti Dievo mintimis, krikščionys parodo ir laikydamiesi Biblijos nurodymo tuoktis „tik Viešpatyje“ (1 Kor 7:39). Daugelis pasirinko verčiau likti vieni negu šį Dievo priesaką ignoruoti. Jehova tokiais savo tarnais tėviškai pasirūpina. Ką darė Dovydas, kai jautėsi vienišas ir kai, regis, neturėjo kas jam padėtų? „Savo skundą [Dievui] išlieju, išsakau savo kančią, — rašė jis. — Kai visiškai nustoju drąsos, tu [Dieve] žinai mano kelią“ (Ps 142:2-4 [142:1-3, Brb]). Panašūs jausmai galėjo užplūsti ir pranašą Jeremiją, kuris, nors nesukūręs šeimos, ištikimai tarnavo Dievui ne vieną dešimtmetį. Ko iš jo pavyzdžio galima pasimokyti, plačiau aptariama knygos „Ką Dievas mums kalba per Jeremiją“ 8-ame skyriuje.

17. Kaip viena netekėjusi sesuo nuveja niūrias mintis?

17 Viena Jungtinėse Valstijose gyvenanti sesuo pasakoja: „Niekada neketinau likti netekėjusi. Jeigu atsirastų tinkamas žmogus, aišku, sukurtume šeimą. Anksčiau mama, ne Jehovos liudytoja, įkalbinėjo mane žūtbūt ištekėti — kad ir už pirmo pasitaikiusio. Tada paklausiau, ar prisiimtų atsakomybę, jei mano santuoka nenusisektų. Ji matė, kad turiu pastovų darbą, viskuo pati apsirūpinu ir esu laiminga, todėl ilgainiui nusiramino.“ Kartais ir ši sesuo pasijunta vieniša. „Tada visas viltis sudedu į Jehovą. Jis manęs niekad neapleidžia“, — sako ji. Kas sesei padeda kliautis Jehova? „Kad Dievas yra šalia ir kad aš ne viena, ypač pajuntu, kai meldžiuosi. Manęs klausosi aukščiausia Esybė visatoje! Kaipgi galiu nesijausti didžiai pagerbta ir nesidžiaugti?“ Įsitikinusi, kad „didesnė laimė duoti negu imti“, ji dar priduria: „Aukojuosi kitų labui ir nesitikiu jokio atlygio. Ieškau progų daryti gera. Tai man teikia tikrą džiaugsmą“ (Apd 20:35, NW). Akivaizdu, kad jos paveldas yra Jehova. Ji tarnauja Dievui ir yra laiminga.

18. Kaip tu gali tapti Jehovos paveldu?

18 Kad ir kokios būtų gyvenimo aplinkybės, savo paveldu pripažink Jehovą, tarnauk išvien su jo laiminga tauta (2 Kor 6:16, 17). Senovėje Dievo tarnai buvo jo dalis, jo paveldas. Savo dalimi Jehova mielai pripažins ir tave. (Perskaityk Pakartoto Įstatymo 32:9, 10.) Kaip Izraelį padarė savo paveldu tarp tautų, taip tave Dievas gali išsirinkti savo nuosavybe ir maloningai tavimi rūpintis (Ps 17:8).

[Išnaša]

Kaip atsakytum?

Kaip parodysi, kad savo paveldu laikai Jehovą, jei...

• pirmiausia ieškai Dievo Karalystės ir jo teisumo?

• vertini dvasinį peną?

• paisai Dievo priesako tuoktis „tik Viešpatyje“?

[Studijų klausimai]

[Anotacija 13 puslapyje]

Jeigu svarbiausia mums yra tarnauti Jehovai, jis tampa mūsų paveldu

[Iliustracija 15 puslapyje]

Stiprybės galime pasisemti iš Jeremijo pavyzdžio