Ištvermingai bėkime lenktynėse

„Ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (HBR 12:1).

1, 2. Su kuo apaštalas Paulius palygino krikščionio gyvenimą?

KASMET daugelyje pasaulio vietų yra rengiami maratonai. Geriausi bėgikai siekia vienintelio tikslo — laimėti. Dauguma kitų dalyvių žino, kad pirmi neatbėgs. Jie džiaugsis tiesiog įveikę visą distanciją, peržengę finišo liniją.

² Biblijoje su lenktynėmis yra palyginamas krikščionio gyvenimas. Šią vaizdinę priemonę apaštalas Paulius panaudojo ir pirmajame laiške Korinto krikščionims. Jis rašė: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Bėkite taip, kad ją laimėtumėte!“ (1 Kor 9:24).

3. Ką Paulius turėjo omenyje sakydamas, kad laimėtojo dovaną gauna tik vienas bėgikas?

³ Ar Paulius norėjo pasakyti, kad apdovanojimą — amžinąjį gyvenimą — pelnys tik vienas krikščionis, o visi kiti bus bėgę veltui? Aišku, ne! Varžybų dalyviai daug treniruodavosi ir, kad laimėtų, rungčiai atiduodavo visas jėgas. Paulius bendratikius ragino savajame bėgimo take irgi negailėti jėgų, likti iki galo ištikimus Jehovai. Žadėtąją gyvenimo dovaną juk gauna visi finišą pasiekę krikščionys.

4. Apie ką reikia rimtai pagalvoti, jeigu jau stojome į krikščioniškas lenktynes?

⁴ Visus mus, kurie stojome į krikščioniškas lenktynes, apaštalo žodžiai įkvepia ir sykiu verčia rimtai susimąstyti. Kodėl? Todėl, kad apdovanojimas — ar tai būtų gyvenimas danguje, ar žemės rojuje — yra nepaprastai vertingas, nė iš tolo nelygintinas su vystančiu vainiku. Žinia, įveikti reikia netrumpą distanciją, ir bėgimas gali išvarginti; pakeliui randasi visokių kliūčių ir pavojų (Mt 7:13, 14). Daug mūsų bendratikių jau labai sulėtino tempą ar net visai pasidavė, iškrito iš varžybų. Kas bėgikui gali sukliudyti ir dėl ko jis parklumpa? Kaip mums tokios nesėkmės išvengti? Kaip pasiekti finišo liniją ir tapti laimėtojais?

Kad laimėtume, reikia ištvermės

5. Apie ką Paulius kalbėjo Hebrajams 12:1?

⁵ Rašydamas laišką Jeruzalėje ir Judėjoje gyvenantiems hebrajų krikščionims, Paulius ir vėl užsiminė apie lenktynes. (Perskaityk Hebrajams 12:1.) Savo skaitytojams jis padėjo suprasti, kodėl šiose lenktynėse reikia bėgti ir kaip jas laimėti. Pirmiausia pasiaiškinkime, iš kokių paskatų Laišką hebrajams Paulius parašė ir kaip norėjo bendratikius paskatinti. Paskui pažiūrėsime ir ko patys galime iš dvasios įkvėptų jo žodžių pasimokyti.

6. Kaip žydų religiniai vadovai spaudė krikščionis?

⁶ Pirmojo amžiaus krikščionims, ypač Jeruzalėje ir Judėjoje, teko daug ištverti. Jie labai prisikentėjo nuo žydų religinių vadovų, turinčių visuomenėje nemenką įtaką. Anksčiau tie patys vadovai apkaltino Jėzų Kristų, esą jis maištauja prieš valdžią, ir pasmerkė mirti kaip kokį nusikaltėlį. Dabar tie religininkai buvo pasiryžę nutildyti ir  Jėzaus mokinius. Apaštalų darbų knygoje pasakojama, kad, praėjus 33-iųjų mūsų eros metų Sekminėms, iškart po visų stebuklingų įvykių, krikščionys sulaukė daugybės grasinimų, priešininkai ėmė juos aršiai persekioti. Tikinčiųjų gyvenimas tikrai nebuvo lengvas (Apd 4:1-3; 5:17, 18; 6:8-12; 7:59; 8:1, 3).

7. Kokį sunkų laikotarpį turėjo pergyventi krikščionys, kuriems rašė Paulius?

⁷ Tas laikotarpis krikščionims buvo sunkus dar ir todėl, kad artinosi judėjų santvarkos pabaiga. Dievui nebeištikimą žydų tautą turėjo ištikti nelaimė. Jėzus savo sekėjus perspėjo, kad Jeruzalė bus priešų sugriauta, pasakė ir kokie dalykai prieš tai dėsis, netgi konkrečiai nurodė, ką reikia daryti, norint išsigelbėti. (Perskaityk Luko 21:20-22.) Kaip derėjo į tai reaguoti? Jėzus ragino: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21:34).

8. Kodėl kai kurie krikščionys sulėtino tempą arba net visai pasidavė?

⁸ Laišką hebrajams Paulius rašė praėjus jau beveik trisdešimčiai metų nuo tada, kai Jėzus skatino savo mokinius būti lemtingiems įvykiams pasirengusius. Tad kaip dabar krikščionys laikėsi? Gyvenimo rūpesčių ir šiaip visokių problemų slegiami, kai kurie nebedarė dvasinės pažangos ir todėl neturėjo tvirto tikėjimo (Hbr 5:11-14). Kitiems, matyt, atrodė, kad bus paprasčiau, jei pritaps prie savo tautiečių daugumos. Juk žydai nuo Dievo ne visiškai nusigręžė; apskritai paėmus, jie stengėsi Įstatymo paisyti. Dar kitus krikščionis įbaugino arba įtaigiomis kalbomis į savo pusę patraukė bendruomenės nariai, garsiai pasisakantys už Mozės įstatymo ir tradicijų laikymąsi. Kaip Paulius padėjo bendratikiams likti budriems ir ištvermingai bėgti krikščioniškose lenktynėse?

9, 10. a) Kokį paskatinimą bendratikiams Paulius užrašė Laiško hebrajams 10 skyriaus pabaigoje? b) Kodėl Paulius rašė apie senovėje gyvenusių liudytojų tikėjimo darbus?

⁹ Čia imkime ir pažiūrėkime, kokiais argumentais Paulius, Dievo įkvėptas, stengėsi hebrajų krikščionis sustiprinti. Savo laiško 10-ame skyriuje apaštalas paminėjo, kad Įstatymas tėra „būsimųjų gėrybių šešėlis“, ir gerai išaiškino, kokia vertinga yra Jėzaus išperkamoji auka. Skyriaus pabaigoje Paulius pridūrė: „Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks“ (Hbr 10:1, 36, 37).

¹⁰ Toliau, Laiško hebrajams 11-ame skyriuje, Paulius puikiai apibrėžė tikėjimą — paaiškino, kas tai yra, ir dar pateikė pavyzdžių iš senovės, kaip tikėjimą rodė atsidavę Dievo tarnai. Gal apaštalas visai be reikalo nukrypo nuo temos? Tikrai ne. Bendratikiams jis norėjo pasakyti, kad dėl tikėjimo reikės nemažai ištverti, būti drąsiems, ryžtingai veikti. Stiprybės hebrajų krikščionims kaip tik galėjo suteikti senovėje gyvenusių Jehovos tarnų pavyzdžiai. Suminėjęs daugybę tikėjimo darbų, kuriuos anie Jehovai atsidavę žmonės nuveikė, Paulius viską apibendrino tokiais žodžiais: „Todėl ir mes, šitokio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse“ (Hbr 12:1).

„Debesis liudytojų“

11. Kodėl mums verta prisiminti „debesį liudytojų“?

¹¹ Didelis „debesis liudytojų“ susitelkė ne tam, kad tiktai pažiūrėtų lenktynes ir palaikytų kurią komandą ar vieną kurį  savo mėgstamą sportininką. Šie Dievo tarnai patys, galima sakyti, buvo lenktynių dalyviai. Jie visi šauniai bėgo ir pasiekė finišą. Jeigu mes dalyvautume lenktynėse ir žinotume, kad tarp žiūrovų yra sporto veteranų, pasižymėjusių bėgikų, ir kad dabar jie už mus serga, ar tai nebūtų paskata įtempti jėgas? Hebrajų krikščionys, mąstydami apie tikėjimo pirmtakus, irgi turėjo įgauti daugiau ryžto tęsti lenktynes ir sėkmingai jas užbaigti. Savajame bėgimo take finišą pasiekti galime ir mes.

12. Kuo Pauliaus pateikti pavyzdžiai yra aktualūs mums?

¹² Mūsų gyvenimo aplinkybės yra daug kuo panašios į tų žmonių, apie kuriuos rašė Paulius. Nojus, pavyzdžiui, savo akimis matė, kaip prieštvaninis pasaulis eina prie pabaigos. Dabartinė pasaulio santvarka irgi skaičiuoja savo paskutines dienas. Abraomas su Sara atsiliepė į Dievo kvietimą ir paliko gimtąjį kraštą. Gavę pažadą, kad iš jų kils tauta, per kurią Jehova pašlovins savo vardą, jie svečioje šalyje laukė, kada Dievas tą pažadą ištesės. Panašiai mus Jehova ragina išsižadėti savęs ir žada už tai laiminti, gausiai apdovanoti. Mozė į Pažadėtąją žemę keliavo per nesvetingą dykumą. Mes į būsimą naująjį pasaulį žengiame per šio pasmerkto žlugti pasaulio tyrlaukius. Taigi tikrai verta pasigilinti, kaip tų žmonių gyvenimas klostėsi, kokių jie turėjo džiaugsmų ir nusivylimų, kokios buvo jų ydos ir kokias jie parodė geras savybes (Rom 15:4; 1 Kor 10:11).

Kas jiems padėjo laimėti lenktynes?

13. Kodėl Nojui buvo nelengva ir kokia nuostata jam padėjo atlikti viską taip, kaip Dievo liepta?

¹³ Kodėl tie Jehovos tarnai parodė tokį ištvermingumą? Kas padėjo jiems sėkmingai įveikti distanciją? Pažiūrėkime, ką apaštalas Paulius rašo apie Nojų. (Perskaityk Hebrajams 11:7.) Tvano vandenys, turintys užlieti žemę ir „sunaikinti visus mirtinguosius“, Nojui tebebuvo vienas iš „nematomų dalykų“ (Pr 6:17). Juk tvano ligi tol nėra buvę. Bet Nojus tokios minties neišsigynė, nepalaikė fantazija. Kodėl? Nes tikėjo, kad savo žodį Jehova ištesi. Ir užduotis, kurią nuo Dievo gavo, Nojui nepasirodė per sunki. Jis kibo į darbą ir, „kaip Dievas buvo jam įsakęs, taip jis ir padarė“ (Pr 6:22). O daryti reikėjo išties nemažai — statyti laivą, rinkti gyvūnus ir priruošti jiems pašaro, taip pat prikaupti maisto atsargų; reikėjo ir plačiai skelbti perspėjimą apie artėjančią pražūtį, rūpintis šeimos dvasingumu. Nebuvo lengva atlikti viską taip, kaip Jehovos liepta. Vis dėlto Nojus turėjo tvirtą tikėjimą ir ištvermingai darbavosi, todėl jį patį ir visą jo šeimą Dievas laimino, išsaugojo per tvaną gyvus.

14. Kokiomis aplinkybėmis Abraomas ir Sara parodė tikėjimą ir ko mes iš jų pasimokome?

¹⁴ Toliau Paulius iš „debesies liudytojų“ pamini Abraomą ir Sarą. Jie paliko savo įprastinį gyvenimą ir iš Ūro išsikėlė nežinodami, kas laukia ateityje. Šie žmonės tvirtai tikėjo Dievą ir jam pakluso net kai buvo sunku. Abraomas dėl Jehovos aukojosi noriai, — ne be reikalo Šventajame Rašte jis vadinamas ‘visų tikinčiųjų tėvu’ (Rom 4:11). Hebrajų krikščionys apie Abraomo gyvenimą puikiai žinojo, todėl Paulius, kalbėdamas apie jo šeimos pavyzdį, paminėjo vos kelis tikėjimo darbus. Šito užteko pailiustruoti, kokia tvirta buvo jų nuostata. „Jie visi [taigi ir Abraomas su namiškiais] mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, tik iš tolo juos regėdami, sveikindami ir išpažindami, jog  jie žemėje svečiai ir ateiviai“ (Hbr 11:13). Ištvermingai bėgti lenktynėse jiems, aišku, padėjo tikėjimas ir artimas ryšys su Dievu.

15. Kodėl Mozė nusprendė gyventi pasiaukojamą gyvenimą?

¹⁵ Dar vienas Jehovos tarnas, priklausantis prie „debesies liudytojų“, yra Mozė. Jis paliko prabangą, atsisakė privilegijuotos padėties ir „pasirinko su Dievo tauta kęsti priespaudą“. Kodėl jis šitaip nusprendė? Paulius atsako: „[Jis] žvelgė į atpildą. [...] Jis liko nepajudinamas, tarsi regėtų Neregimąjį.“ (Perskaityk Hebrajams 11:24-27.) Laikinais „nuodėmės malonumais“ Mozė nesusigundė. Dievas šiam žmogui buvo labai realus, ir Dievo pažadais jis nėmaž neabejojo. Štai todėl elgėsi drąsiai, ryžtingai ir parodė nepaprastą ištvermę. Įpareigotas vesti izraelitus iš Egipto į Pažadėtąją žemę, Mozė šią užduotį atliko uoliai, negailėdamas jėgų.

16. Kodėl Mozė nenusiminė, nors Dievas ir neleido jam įeiti į Pažadėtąją žemę?

¹⁶ Kaip ir Abraomas, Mozė savo gyvenime Dievo pažado išsipildymo nesulaukė. Izraelitams jau stovint ant Pažadėtosios žemės slenksčio, Dievas jam pasakė: „Kraštą iš tolo pamatysi, tačiau neįžengsi į jį; į tą kraštą, kurį duodu izraelitams, neįžengsi.“ Taip buvo todėl, kad anksčiau juodu su Aaronu, supykę ant maištaujančių tautiečių, ‘nusikalto Dievui prie Meribos vandenų’ (Įst 32:51, 52, Brb). Ar Mozė nusiminė, ėmė apmaudauti? Ne, jis laimino Izraelio tautą ir užbaigė tokiais žodžiais: „Laimingas tu, Izraeli! Kas panašus į tave — tautą, išgelbėtą Viešpaties, tave globojančio skydo, tavo pergalingojo kalavijo!“ (Įst 33:29).

 Ko pasimokome

17, 18. a) Ko mes, krikščioniškų lenktynių dalyviai, pasimokome iš „debesies liudytojų“? b) Ką aptarsime kitame straipsnyje?

¹⁷ Iš viso to, ką dabar kalbėjome apie žmones, priklausančius prie „debesies liudytojų“, yra akivaizdu, kad, norint sėkmingai bėgti lenktynėse ir pasiekti finišą, reikia tvirto tikėjimo, reikia pasitikėti Dievo pažadais (Hbr 11:6). Tikėjimas turi būti pati mūsų gyvenimo ašis, ne nustumtas kur į nuošalį. Žmonės, kurie tikėjimo neturi, nemato ateities. O mes žinome, kokią nuostabią ateitį Dievas yra pažadėjęs. Mes regime Neregimąjį, todėl lenktynėse bėgame ištvermingai (2 Kor 5:7).

¹⁸ Krikščioniškos lenktynės pareikalauja daug jėgų. Vis dėlto distanciją galime įveikti. Kitame straipsnyje aptarsime, kas dar mums padėtų.

Kaip paaiškintum?

• Kodėl Paulius daug rašė apie senovėje gyvenusius ištikimuosius Dievo liudytojus?

• Kodėl, prisimindami „debesį liudytojų“, jausime paskatą lenktynėse bėgti ištvermingai?

• Ko pasimokei iš tokių ištikimų liudytojų kaip Nojus, Abraomas su Sara ir Mozė?

[Studijų klausimai]

[Iliustracija 19 puslapyje]

Abraomas ir Sara, Dievo kviečiami, sutiko palikti savo patogius namus Ūre