Kokį Jehova tave pažįsta?
Kokį Jehova tave pažįsta?
„Jehova pažįsta tuos, kurie jam priklauso“ (2 TIM 2:19, NW).
1, 2. a) Kas Jėzui labai rūpėjo? b) Kokius klausimus turėtume apsvarstyti?
KARTĄ vienas fariziejus Jėzaus paklausė: „Koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme?“ Jėzus jam atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22:35-37). Pats Jėzus savo dangiškąjį Tėvą mylėjo visa esybe. Kaip jam rūpi Jehovos akyse išsaugoti gerą vardą, bylojo kiekvienas jo poelgis. Paskutinį vakarą prieš mirtį jis galėjo tvirtai pasakyti, kad yra ištikimas Tėvo valios vykdytojas, laikosi jo įsakymų. Tokį Dievas jį ir pažinojo. Taigi Jėzus pasiliko Jehovos meilėje (Jn 15:10).
2 Daug kas dabar sako, kad myli Dievą. Save, be abejo, irgi priskirtume prie tų žmonių. Bet svarbu apsvarstyti štai ką. Kaip Jehova į mane žiūri? Kokį mane pažįsta? Ar laiko saviškiu? (2 Tim 2:19) Glaudus ryšys su Visatos Valdovu — kokia tai būtų neįkainojama vertybė!
3. Kodėl kai kurie abejoja, ar Jehova gali juos laikyti saviškiais, ir kaip būtų galima tokias abejones išsklaidyti?
3 Net ir Jehovą mylintiems žmonėms kartais yra sunku tikėti, kad Dievas juos pažįsta kaip savo draugus. Ar Dievas gali laikyti juos saviškiais? Kai kurie, slegiami menkavertiškumo jausmo, tuo abejoja. Tačiau kaip gera, kad Dievas savo tarnus vertina visai kitu matu! (1 Sam 16:7) Apaštalas Paulius bendratikiams rašė: „Kas myli Dievą, tas yra jo pažintas“ (1 Kor 8:3). Mylėti Dievą — tai viena svarbi sąlyga, norint būti jo pažintam. Pagalvok: kodėl skaitai šį žurnalą? Kodėl stengiesi tarnauti Jehovai visa širdimi, siela, protu, visomis jėgomis? Galbūt jau esi Dievui pasiaukojęs ir pasikrikštijęs. Kodėl žengei tuos žingsnius? Biblijoje rašoma, kad Jehova, širdžių Tyrėjas, patraukia prie savęs žmones, kurie jam mieli ir brangūs tarsi lobiai. (Perskaityk Agėjo 2:7; Jono 6:44.) Tad jeigu Jehovai tarnauji, tave jis irgi yra prie savęs patraukęs. Jei būsi ištikimas, tavęs jis niekad nepaliks. Dievui esi brangus, tave jis labai myli (Ps 94:14).
4. Kodėl niekada neturėtume pamiršti, kaip gera būti Dievo pažintiems?
4 Jehova mus prie savęs patraukė, ir dabar mes turime jo meilėje išsilaikyti. (Perskaityk Judo 20, 21.) Atminkime: Biblija perspėja apie pavojų nuplaukti į šalį, net išvis atsitolinti nuo Dievo (Hbr 2:1; 3:12, 13). Štai apaštalas Paulius prieš užrašydamas žodžius, dabar randamus Antro laiško Timotiejui 2-o skyriaus 19-oje eilutėje, paminėjo Himenėją ir Filetą. Anksčiau juodu, regis, irgi priklausė Jehovai, bet paskui tiesą paliko (2 Tim 2:16-18). Galatijoje taip pat buvo asmenų, kurie, pelnę Dievo pripažinimą, dvasinėje šviesoje neišsilaikė (Gal 4:9). Savo artumo su Dievu todėl neimkime laikyti savaiminiu dalyku.
5. a) Kokius dalykus Dievas labai vertina? b) Kokius pavyzdžius aptarsime?
5 Kad Jehova pripažintų mus savo draugais, turime ugdytis tam tikras savybes (Ps 15:1-5; 1 Pt 3:4). Du dalykai, kuriuos Dievas labai vertina, — tai tikėjimas ir nuolankumas. Iš Biblijos dabar aptarsime porą pavyzdžių ir matysime, kokie mieli Jehovai buvo nuolankūs, tvirto tikėjimo žmonės. Taip pat pakalbėsime apie vieną vyrą, kuris manė esąs su Dievu artimai pažįstamas, bet išpuiko ir, deja, tapo jam atmestinas. Iš viso šito galėsime daug pasimokyti.
Tikinčiųjų tėvas
6. a) Ką Abraomas, tikėjimo vedamas, darė? b) Kodėl galima sakyti, kad Jehova Abraomą artimai pažinojo?
6 Vienas žmogus, tvirtai tikįs Jehovą, buvo Abraomas. Jis, kaip sakoma Šventajame Rašte, „tapo tėvu visiems tikintiesiems“ (Pr 15:6; Rom 4:11). Tikėjimo vedamas paliko namus, draugus, atsisakė patogios buities ir patraukė į tolimą kraštą (Pr 12:1-4; Hbr 11:8-10). Savo tikėjimą Abraomas visuomet išlaikė stiprų. Štai po daugelio metų, Jehovos liepiamas, netgi ryžosi paaukoti sūnų Izaoką (Hbr 11:17-19). Kadangi Jehovos pažadais visiškai pasitikėjo, Dievui Abraomas buvo ypač brangus. Jehova jį artimai pažinojo. (Perskaityk Pradžios 18:19.) Iš tiesų Jehova ne tik žinojo, kad toks Abraomas egzistuoja, bet ir mylėjo jį kaip savo draugą (Jok 2:22, 23).
7. Ką Abraomas manė apie Jehovos pažadus ir kaip jo gyvenime tai atsispindėjo?
7 Įsidėmėtina, kad žadėtojo žemės paveldo Abraomas savo gyvenimo metais negavo. Nesulaukė ir kada jo palikuonys taps „tokie gausingi kaip [...] pajūrio smiltys“ (Pr 22:17, 18). Nors jam gyvam tebesant šie Dievo pažadai neišsipildė, Abraomas vis tiek tvirtai tikėjo. Jis žinojo, kad jeigu Jehova žodį davė, tai būtinai ir ištesės. Abraomas, galima sakyti, gyveno tikėjimu. (Perskaityk Hebrajams 11:13.) O kokius Jehova pažįsta mus? Ar mato, kad mūsų tikėjimas toks tvirtas kaip Abraomo?
Tikėjimas skatina kantriai laukti Jehovos
8. Kokių svajonių kai kurie turi?
8 Yra dalykų, kurių labai trokštame, apie kuriuos svajojame. Sukurti šeimą, turėti vaikų, būti sveikam ir žvaliam — tai visiškai suprantami norai. Deja, gyvenime ne visada yra taip, kaip norėtųsi. Ir jeigu aplinkybės susiklosto kitaip, negu vylėmės, tada ypač pasimato, kiek stiprus mūsų tikėjimas.
9, 10. a) Kaip kai kurie bando savo svajones įgyvendinti? b) Kaip tu gyvenime parodai, kad tvirtai tiki Dievo pažadais?
9 Kaip būtų neprotinga stengtis svajones įgyvendinti savaip, priešingai, negu diktuoja Dievo išmintis! Dvasiniu atžvilgiu tiktai prisidarytume žalos. Kai kas, pavyzdžiui, renkasi gydymo metodus, kurie nesiderina su Jehovos nurodytais principais. Kiti apsiima dirbti tokį darbą, kad mažai tebūna su šeima ir nebegali lankyti visų bendruomenės sueigų. Arba, jei neturi šeimos, užmezga romantinę draugystę su asmeniu, kuris nėra bendratikis. Ar krikščionis, taip darydamas, tikrai stengtųsi būti Jehovos pažintas? Kaip Jehova būtų į Abraomą pažiūrėjęs, jeigu šis, nesulaukdamas, kada Dievas savo pažadus ištesės, būtų nebeiškentęs ir ėmęs reikalus spręsti pats? Tarkim, užuot dėjęs viltis į Jehovą, būtų nusprendęs vėl sėsliai įsikurti ir pelnyti visuomenės pripažinimą. (Palygink Pradžios 11:4.) Kokį tada Jehova būtų jį pažinojęs? Ar būtų rodęs jam ypatingą malonę?
10 O kokių tu gyvenime turi svajonių? Ar tavo tikėjimas pakankamai stiprus, kad lauktum, kada visa tai gausi iš Jehovos? Jis juk žada patenkinti „kiekvienos gyvos būtybės troškimą“ (Ps 145:16). Mums, kaip ir Abraomui, galbūt ne visi Dievo pažadai pildosi taip greitai, kaip norėtume. Bet jeigu tikėjimą ugdomės ir darome tikėjimo darbus, Jehova mūsų nepamirš. Ateityje tikrai sulauksime atlygio (Hbr 11:6).
Vienas nuolankus, kitas išdidus
11. Kokių įsidėmėtinų momentų buvo Koracho gyvenime ir ką tai bylojo apie jį, kaip Dievo tarną?
11 Dabar pakalbėkime apie Mozę ir Korachą. Gretindami, kaip elgėsi vienas ir kaip elgėsi kitas, gausime svarbią pamoką: Jehova labai atsižvelgia į tai, ar jo sprendimus ir nustatytą tvarką gerbiame, ar ne. Korachas buvo levitas iš kehatų kilties. Jis, ko gero, savo akimis matė, kaip Izraelio tautą Dievas stebuklingai išgelbėjo pervesdamas per Raudonąją jūrą. Prie Sinajaus kalno Korachas kartu su kitais levitais tikriausiai stojo vykdyti Jehovos nuosprendžio savivaliaujantiems tautiečiams. Paskui jis gavo garbingą užduotį padėti gabenti sandoros skrynią (Iš 32:26-29; Sk 3:30, 31). Iš visko sprendžiant, Jehovai jis ištikimai tarnavo daugelį metų ir todėl pelnė tarp izraelitų pagarbą.
12. Kaip Jehova vertino Korachą, kai šis išpuiko? (Prašom žiūrėti paveikslėlį 28 puslapyje.)
12 Izraelitams keliaujant į Pažadėtąją žemę, Korachas vis dėlto ėmė piktintis, kad tautai vadovaujama ne taip, kaip derėtų, ir norėjo įvesti naują tvarką. Jį palaikė du šimtai penkiasdešimt tautos seniūnų. Visi šie bendrininkai tikriausiai neabejojo savo teisumu, buvo įsitikinę, kad Jehova jų pusėje. Mozei ir Aaronui jie kalbėjo: „Per toli nuėjote! Juk visa bendrija, visi iki vieno yra šventi, ir Viešpats yra tarp jų“ (Sk 16:1-3). Kokie išdidūs jie pasirodė, kaip perdėtai pasitikėjo savimi! Mozė atsiliepė: „Viešpats parodys, kas jam priklauso.“ (Perskaityk Skaičių 16:5.) Rytojaus dienai krypstant vakarop, Korachas su savo maištininkais jau buvo negyvi (Sk 16:31-35).
13, 14. Kaip Mozė parodė nuolankumą?
13 Visiška priešingybė Korachui buvo Mozė — „romiausias iš visų žmonių žemėje“ (Sk 12:3, Brb). Koks jis romus ir nuolankus, matėsi jau vien iš to, kaip skrupulingai laikėsi Jehovos paliepimų (Iš 7:6; 40:16). Biblijos pasakojimas rodo, kad Mozė nebuvo iš tų, kurie vis ginčytų Dievo valią ar piktintųsi, kodėl Jehova reikalauja daryti taip, o ne kitaip. Pavyzdžiui, dėl padangtės statybos Jehova davė itin detalių nurodymų. Pasakė netgi kokios spalvos ir po kiek kilpų turi būti pritaisyta ant medžiaginių šventovės dangalų (Iš 26:1-6). Panašiai Dievo organizacijoje gali būti šiandieną. Atsakingas brolis, tarkim, duos nurodymų, kurie tau atrodys pernelyg smulkmeniški. Kaip reaguosi? Ar dėl to nesusierzinsi? Jehova reikalus tvarko ir vadovauja nepriekaištingai, įgaliojimus dalija nešykštėdamas ir savo tarnais pasitiki. Jei kokio dalyko prašo labai konkrečiai, išdėstydamas net iki smulkmenų, tai ne be reikalo. Mozė, iš Jehovos gavęs išsamias instrukcijas, nesuirzo ir nemanė, kad Dievas jį menkina ar kad slopina kūrybingumą, varžo laisvę. Priešingai — pasirūpino, kad meistrai ‘visa padarytų, kaip Viešpats buvo įsakęs’ (Iš 39:32). Kokį nuolankumą jis parodė! Mozė suprato, jog dirba Jehovos darbą ir pats tėra įrankis Dievo rankose.
14 Nuolankumo Mozė nepristigo net ir sužinojęs, kad to, ko labai laukė ir troško, negaus. Kartą, pavargęs klausytis žmonių murmėjimo, jis prarado savitvardą ir neatidavė Dievui priklausančios šlovės. Jehova todėl Mozei pasakė, kad tautos į Pažadėtąją žemę įvesti jam nebus leista (Sk 20:2-12). Izraelitų nusiskundimus jis, o sykiu ir Aaronas, jo brolis, pakentė daugelį metų. Paskui Mozė padarė tą klaidą ir štai paaiškėjo, kad savo išsvajotojo tikslo nepasieks. Kaip Mozė į tai reagavo? Aišku, nusiminė, tačiau Jehovos sprendimą nuolankiai priėmė. Jis suprato, kad Jehova yra teisus Dievas, kuriame nesama jokios neteisybės (Įst 3:25-27; 32:4). Šiandieną Mozę mes irgi prisimename kaip žmogų, kurį Jehova artimai pažinojo. (Perskaityk Išėjimo 33:12, 13.)
Dievobaimingas klusnumas grindžiamas nuolankumu
15. Ko pasimokome iš Koracho klaidų?
15 Kaip mes žiūrime į organizacinius bei kitokius pasikeitimus pasaulinėje krikščionių bendrijoje? Ar gerbiame atsakingų brolių sprendimus? Nuo to labai priklauso mūsų ryšys su Dievu — kokius Jehova mus pažįsta. Štai Korachas ir jo šalininkai dėl išdidumo, perdėto savęs sureikšminimo ir tikėjimo stokos tapo Dievui svetimi. Nors Korachui atrodė, kad tautos reikalus diena po dienos vienas pats sprendžia senolis Mozė, iš tikrųjų Izraeliui vadovavo Jehova. Korachas šito nebesuvokė ir su Jehovos paskirtais atstovais atsisakė bendradarbiauti. Daug protingiau jam būtų buvę palūkėti, kol Jehova neaiškumus išsklaidys arba kol pataisys, kas reikia. Taigi Korachą mes prisimename nebe kaip ištikimą Jehovos tarną, o kaip išdidų maištautoją.
16. Kokius Jehova mus pažinos, jeigu mokysimės nuolankumo iš Mozės?
16 Tie seni įvykiai yra aiškus perspėjimas, į kurį įsiklausyti privalu ir vyresniesiems, ir kitiems bendruomenės nariams. Kad gebėtume laukti Jehovos ir sektume įgaliotų brolių nurodymais, turime būti nuolankūs. Pagalvokime: ar esame tokie romūs ir nuolankūs kaip Mozė? Ar pripažįstame paskirtų į atsakingas pareigas brolių viršenybę ir paklūstame jų vadovavimui? Ar, negaudami to, ko labai trokštame, arba šiaip dėl ko nusivylę, įstengiame viską vertinti platesniu požiūriu ir slogiems jausmams nepasiduoti? Jeigu taip, Jehova ir mums bus malonus. Dievas mus pažinos kaip nuolankius, klusnius žmones.
Jehova pažįsta savuosius
17, 18. Ko reikia, kad Jehova mus visada laikytų saviškiais?
17 Visada verta prisiminti tuos, kuriuos Jehova prie savęs patraukė, priėmė į savo draugų tarpą. Ir Abraomas, ir Mozė buvo netobuli. Kaip ir mes, turėjo ydų. Bet Jehova juos pripažino saviškiais. Kalbėjome ir apie Korachą. Jo istorija rodo, kad yra pavojus atitolti nuo Jehovos, prarasti Dievo malonę. Kiekvienas imkime ir pats sau pasvarstykime. Kaip Jehova į mane žiūri? Ko iš tų Biblijos pasakojimų aš pasimokau?
18 Labai džiugu yra žinoti, kad ištikimus tarnus, kuriuos yra prie savęs patraukęs, Jehova laiko tikrais saviškiais. Visada stiprinkime tikėjimą, ugdykimės nuolankumą bei kitas geras savybes ir Dievui tapsime dar mielesni. Būti Jehovos pažintiems yra nepaprasta garbė. Mūsų gyvenimas jau dabar turi didelę prasmę ir dar laukia nuostabi ateitis (Ps 37:18).
Pakartokime
• Kokie ypatingi gali būti tavo santykiai su Jehova?
• Kaip, sekdamas Abraomo pavyzdžiu, parodysi tvirtą tikėjimą?
• Ko pasimokome iš Koracho ir Mozės?
[Studijų klausimai]
[Iliustracija 26 puslapyje]
Ar, panašiai kaip Abraomas, tikime, kad Jehova savo pažadus ištesės visus iki vieno?
[Iliustracija 28 puslapyje]
Korachas nebuvo nuolankus ir atsisakė paklusti
[Iliustracija 29 puslapyje]
Ar Jehova tave pažįsta kaip nuolankų, paklusnų žmogų?
