Kodėl taip svarbu budėti?
Kodėl taip svarbu budėti?
„KOKS ženklas liudys, kad tu esi čia ir kad ši santvarka baigiasi?“ — mokiniai klausė Jėzaus (Mt 24:3, NW). Atsakymą randame užrašytą Mato 24-ame, Morkaus 13-ame ir Luko 21-ame skyriuose. Jėzus nupasakojo tą ženklą aiškiai ir detaliai, kad sekėjai jį neklysdami atpažintų. Baigdamas dar pridūrė: „Budėkite“ (Mt 24:42).
Jeigu ženklas turėjo būti toks akivaizdus, kodėl Jėzus prisakė budėti? Bent dėl dviejų priežasčių. Pirma, kai kuriuos galbūt patrauks pasaulio siūlomi dalykai ir, ženklo nebepaisydami, jie praras dvasingumą ir budrumą. Antra, kuris nors krikščionis, pats tiesiogiai nepatirdamas visų ženklo elementų išsipildymo, gali imti manyti, jog „didelis suspaudimas“, Jėzaus pranašystės kulminacija, dar gana toli ir budėti nėra reikalo (Mt 24:21).
Jie „nesusimąstė“
Savo sekėjams Jėzus priminė apie Nojaus amžininkus. Žmonės anuomet negalėjo nepastebėti, kaip Nojus skelbia perspėjimą, kaip statomas milžiniškas laivas, kiek aplinkui prievartos ir smurto. Bet dauguma „nesusimąstė“ (Mt 24:37-39, NW). Šiandien irgi retas kuris į perspėjimus atsižvelgia. Štai greitį ribojantys ženklai yra akivaizdus signalas važiuoti lėčiau, bet daugelis šito nepaiso. Strimgalviais lekiantys vairuotojai pristabdomi tiktai gatvėse sumontavus greičio mažinimo kalnelius. Akivaizdus yra ir paskutinių dienų ženklas — krikščionys jį aiškiai mato. Bet kai kurie, deja, nukreipia savo dėmesį į visai kitus dalykus. Taip atsitiko su Ariele, mergina iš Vakarų Afrikos.
Arielė mėgo per televizorių žiūrėti moterų rankinio varžybas. Kai mokykloje buvo organizuojama komanda, galimybė žaisti prigesino Arielės budrumą. Ji nebeįžvelgė tykančių pavojų ir užsirašė į vartininkes. Kaip toliau klostėsi reikalai? Mergina pasakoja: „Kai kurios žaidėjos susitikinėdavo su vaikinais, o šie vartojo narkotikus, rūkė. Matydami, kad aš kitokia, iš manęs ėmė šaipytis. Maniau, ištversiu. Netrukus pajutau, kad mano dvasingumą žlugdo pats žaidimas. Rankinis užvaldė ir protą, ir širdį. Per sueigas mintys dažnai skrajodavo tarp Karalystės salės ir rankinio aikštės. Nebepuoselėjau gerų krikščioniškų savybių. Svarbiau pasidarė ne žaisti, o laimėti. Varžydamasi dėl rezultatų, daug treniravausi, todėl nuolat jaučiau įtampą. Net draugus iškeičiau į žaidimą.
Bet per vienas varžybas kai kas privertė mane atsitokėti. Priešininkių komanda gavo teisę mesti baudinį. Stovėjau pasiruošusi ginti savo vartus ir nejučiomis ėmiau
melsti Jehovą, kad padėtų atlaikyti smūgį! Tada ir susivokiau, kiek smarkiai nusilpęs mano dvasingumas. Kaip įstengiau grįžti į vėžes?Buvau mačiusi filmą Jaunimas klausia: ko man gyvenime siekti? * Nusprendžiau pažiūrėti jį dar kartą ir rimtai apgalvoti. Mano situacija buvo beveik tokia pat kaip Andrė, jaunuolio iš to filmo. Ypač įsidėmėjau, kad vyresnysis patarė Andrė perskaityti ir apmąstyti žodžius, užrašytus Laiške filipiečiams 3:8. Šito man ir tereikėjo. Iš komandos išėjau.
Kaip viskas pasikeitė! Rungtyniavimo dvasia ir ją lydinti įtampa dingo. Jaučiausi laimingesnė, labiau suartėjau su bendratikiais. Dvasinė veikla įgavo didesnę prasmę. Per sueigas vėl galėjau susikaupti, programa teikė malonumą. Tarnyba irgi tapo turiningesnė. Dabar nuolat tarnauju pagalbine pioniere.“
Jeigu dėl kokių nors trukdžių imi nebepaisyti Jėzaus nusakyto ženklo, tau, kaip ir Arielei, gyvenime reikia kai ką pataisyti. Nuo ko pradėti? Pasklaidyk mūsų leidinių rodyklę, vadinamąjį lobių žemėlapį. Ji nukreips į straipsnius, kuriuose rasi gerų patarimų, taip pat bendratikių pasakojimų, kokių išmėginimų jiems yra tekę. Patartina ir gerai pasiruošti sueigoms, jose šį tą pasižymėti, — tada bus daugiau naudos. Kai kuriems lengviau susikaupti sėdint pirmutinėse eilėse. Per tas programos dalis, kuriose komentuojama iš auditorijos, stenkis pasisakyti dar pradžioje. Savo budrumą taip pat žadinsi vis sugretindamas dabartinius pasaulio įvykius bei faktus su Jėzaus nusakytu ženklu ir kitomis „paskutinių dienų“ pranašystėmis (2 Tim 3:1-5; 2 Pt 3:3, 4; Apr 6:1-8).
„Būkite pasirengę“
Paskutinių dienų ženklas yra tarptautinio masto, regimas visame pasaulyje (Mt 24:7, 14). Milijonai žmonių gyvena šalyse, kur siaučia ligos, trūksta maisto, vyksta žemės drebėjimai, dedasi kiti išpranašauti įvykiai. Bet esama ir tokių vietų, kur palyginti saugu, kur didelės problemos nedrumsčia ramybės. Jeigu kai kurių blogybių, įeinančių į nusakytąjį ženklą, pats asmeniškai ir nepatyrei, argi manysi, kad didis suspaudimas dar toli? Tai nebūtų protinga.
Štai pagalvokime apie Jėzaus išpranašautas „ligas ir badmečius“ (Lk 21:11). Pirma, Jėzus nesakė, kad šios negandos žmones vargins vienu metu ir vienodai visoje žemėje. Ne, ligų ir badmečių, anot jo, bus „šen ir ten“. Taigi nemanykime, kad visur tuo pačiu laiku dėsis tokie pat įvykiai. Antra, paminėjęs maisto nepriteklių, Jėzus vėliau leido suprasti, jog kai kuriems sekėjams reikės saugotis persivalgyti. „Žiūrėkite savęs, kad jūsų širdys niekada neapsunktų nuo persivalgymo“, — perspėjo jis (Lk 21:34, NW). Vadinasi, nebus taip, kad visi krikščionys asmeniškai patirtų, kaip pildosi kiekvienas išpranašautojo ženklo elementas. „Pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti“, — pasakė Jėzus (Lk 21:31). Ar mūsų krašte įvairūs ženklo elementai akivaizdžiai reikštųsi ar ne, šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia matyti juos visus.
Taip pat prisiminkime: Jehova yra nustatęs, kurią „dieną ir valandą“ didis suspaudimas prasidės (Mt 24:36). Kad ir kaip žemėje klostytųsi įvykiai, ši data nepasikeis.
Ar gyventume viename ar kitame krašte, turime paisyti Jėzaus paraginimo: „Būkite pasirengę“ (Mt 24:44). Taigi pasirengę privalome būti nuolat. Suprantama, užsiimti teokratine veikla kasdien nuo ryto ligi vakaro negalime. Be to, nė vienas nežinome, kur būsime ir ką darysime tuo momentu, kai didis suspaudimas prasidės. Kai kurie galbūt triūs laukuose ar darbuosis po namus (Mt 24:40, 41). Kaip tad mums būti pasirengusiems?
Emanuelis ir Viktorina su šešiomis dukromis gyvena tokiame Afrikos regione, kur įvykiai, liudijantys apie ženklo išsipildymą, nėra itin ryškūs. Todėl, kad būtų pasirengę, visa šeima nusprendė nė dienos nepraleisti kartu nepanagrinėję dvasinių dalykų. Emanuelis sako: „Sunku buvo rasti laiką, patogų mums abiem ir dukroms. Galiausiai pasirinkome pusvalandį tarp šešių ir pusės septynių ryto. Apsvarstę dienos citatą, pasiruošiame keletą pastraipų iš leidinio, skirto studijuoti bendruomenėje tą savaitę.“ Ar šitokia programa padeda jiems likti budriems? Be jokios abejonės! Emanuelis bendruomenėje yra vyresniųjų tarybos koordinatorius. Viktorina dažnai tarnauja pagalbine pioniere ir daugeliui žmonių padėjo priimti tiesą. Visos dukterys daro dvasinę pažangą.
Jėzus mus įspėja: „Žiūrėkite, budėkite“ (Mk 13:33). Nuo to, kas svarbiausia, mūsų dėmesio tegul neatitraukia jokie kiti reikalai, ir budrumas teneprislopsta. Verčiau, kaip ir Arielė, sekime gerais pamokymais, kurių gauname per mūsų leidinius ir bendruomenės sueigas. Panašiai kaip Emanuelio šeima, kasdien skirkime laiko dvasiniams reikalams. Tada tikrai būsime pasirengę, budrūs.
[Išnaša]
^ pstr. 8 Šiuolaikinė istorija, kaip vienam jaunam krikščioniui buvo nelengva teisingai apsispręsti.
[Iliustracija 4 puslapyje]
Kad būtų pasirengę, Emanuelio šeima nė dienos nepraleidžia kartu nepanagrinėję dvasinių dalykų