KIEK anksčiau, vasario mėnesį, į Saut Lansingą (Niujorko valstija) suvažiavo 122 pionieriai, pasirengę mokytis septynioliktame Gileado mokyklos kurse. Tarp būsimų misionierių buvo Lovelis Terneris, Viljamas (Bilas) Kastenas, Ričardas Kelsis ir Reimonas Templtonas. Lovelis ir Bilas atvyko iš Mičigano, Ričardas iš Ajovos, Reimonas iš Kalifornijos. Šie keturi broliai netrukus labai susidraugavo.

Maždaug po penkių mėnesių buvo pranešta, kad iš pagrindinio biuro susitikti su studentais atvyksta brolis Neitanas Noras. Kokia jaudinanti žinia! Ana ketveriukė jau buvo pareiškusi norą, jei įmanoma, tarnauti kartu vienoje šalyje. Gal dabar, atvykus broliui Norui, jie ką nors sužinos apie savo paskyrimus? Tikrai taip!

Studentai sėdėjo kaip ant adatų, kai brolis Noras visiems girdint ėmė skelbti, į kokias šalis absolventai iškeliaus. Pirmuosius ant pakylos pakvietė būtent tuos keturis brolius. Jie, aišku, labai jaudinosi, bet išgirdę, kad tarnaus sykiu, su palengvėjimu atsiduso. O kur jie bus paskirti? Bendrakursiai pratrūko ilgais plojimais, kai nuskambėjo pranešimas, — broliai siunčiami į Vokietiją!

Kai 1933-iaisiais Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, tenykščiai liudytojai patyrė daug tikėjimo išbandymų. Bendratikiai visame pasaulyje labai žavėjosi šių brolių ir sesių ištikimybe. Kai kurie septynioliktosios Gileado mokyklos laidos studentai dar prisiminė, kaip pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ruošė maisto ir rūbų siuntas broliams į Europą. Jehovos liudytojai Vokietijoje parodė nepaprastą tikėjimo, ryžto, drąsos pavyzdį, besąlygiškai kliovėsi Jehova. Lovelis pagalvojo: „Su tais brangiais broliais ir sesėmis galėsime susipažinti artimiau.“ Taigi suprantama, kodėl aną vasaros vakarą visi jautėsi tokie pakylėti ir norėjo pasidalinti naujienomis su namiškiais ir draugais.

Keturi draugai nedelsdami susiruošė į Vokietiją. 1951-ųjų liepos 27 dieną, sėdę į garlaivį Homeland, iš Rytų upės uosto Niujorke jie leidosi į vienuolikos dienų kelionę savo paskyrimo  vietos link. Brolis Albertas Šrėderis, vienas iš Gileado mokyklos dėstytojų, vėliau tapęs Vadovaujančiosios tarybos nariu, išmokė naujuosius misionierius keletą frazių vokiškai. Tuo pačiu garlaiviu plaukė ir vokiečių — atrodo, puiki proga pramokti naujosios kalbos. Tačiau paaiškėjo, kad jie šneka skirtingomis vokiečių tarmėmis. Kokia painiava!

Rugpjūčio 7 dienos rytą, išvarginti jūrligės, broliai pagaliau atsidūrė Vokietijoje, Hamburge. Karas čia baigėsi vos prieš šešerius metus, šalis buvo nualinta. Broliai išvydo tikrai liūdną reginį. Savo kelionę jie tęsė toliau. Sėdę į traukinį, per naktį pasiekė Vysbadeną, kur buvo įsikūręs filialas.

Ankstų trečiadienio rytą broliai susitiko su pirmuoju bendratikiu Vokietijoje. Šis prisistatė tipišku vokišku vardu — Hansas. Iš stoties jis nuvežė brolius į Betelį. Čia juos pasitiko pagyvenusi tvirto būdo sesuo, kuri visai nemokėjo angliškai. Bet sesė manė, kad kalbos barjerą įveikti galima — tereikia kalbėti garsiau. Taigi ji stengėsi šnekėti broliams vis garsiau ir garsiau, tačiau dėl to tiek pati sesė, tiek ir broliai tik dar labiau susinepatogino. Galiausiai pasirodė brolis Ėrichas Frostas, tarnaujantis filiale, ir šiltai pasveikino svečius anglų kalba. Reikalai iškart pasisuko į gera.

Rugpjūčio pabaigoje broliai dalyvavo Frankfurte prie Maino surengtame kongrese „Tyras garbinimas“ ir pirmą kartą klausėsi programos vokiečių kalba. Kai buvo pranešta, kad į kongresą susirinko 47432 žmonės ir 2373 pasikrikštijo, naujųjų misionierių uolumas ir troškimas skelbti apie Dievo Karalystę dar sustiprėjo. Tačiau po kelių dienų brolis Noras jiems pranešė, kad visi keturi paskirti tarnauti Betelyje.

Reimonas kartą jau buvo atsisakęs tarnybos Jungtinių Valstijų Betelyje, nes labai troško tarnauti misionieriumi. Ričardas ir Bilas apie galimybę darbuotis Betelyje niekada net nepagalvojo. Bet džiaugsmas, kurį broliai patyrė čia tarnaudami, juos įtikino, kad Jehova visada žino, kas  geriausia. Juk kur kas protingiau yra leisti Jehovai parodyti, kuriuo keliu sukti, nei kliautis savo paties širdimi. Krikščionys, išmokę šią pamoką, bus laimingi tarnaudami Jehovai bet kur ir bet kokioje srityje.

Nemažai Vokietijos beteliečių labai džiaugėsi, kad jų šeimą papildė broliai iš Amerikos. Juk jiems atsirado puiki proga pagerinti anglų kalbos žinias. Tačiau vieną dieną, visiems susirinkus į valgomąjį, tokia viltis subyrėjo į šipulius. Kaip visada kupinas entuziazmo, brolis Frostas pradėjo šnekėti kažką labai rimtai ir, aišku, vokiškai. Kol jis kalbėjo, dauguma brolių ir sesių sėdėjo nudelbę akis ir tylėjo. Misionieriai iš pradžių nesuprato, ką brolis šneka, bet pamažu jiems ėmė darytis aišku, kad kalbama apie juos. Tad kai brolis Frostas pakeltu tonu ėmė kartoti „Verboten!“ („Draudžiama!“), ketvertukas pasijautė nesmagiai. Ką gi jie tokio padarė, kad brolis taip griežtai kalba?

Po valgio visi išsilakstė į savo kambarius. Vėliau vienas brolis paaiškino: „Kad galėtumėte mums padėti, jūs turite kalbėti vokiškai. Todėl brolis Frostas mums pasakė, kad kol neišmoksite kalbos, su jumis šnekėtis angliškai yra verboten.“

Betelio šeima šiam nurodymui iškart pakluso. Broliai dėl to daug greičiau išmoko vokiečių kalbą. Sykiu jie gavo ir svarbią pamoką: jei rūpestingas brolis duoda pastabą — net jeigu iš pradžių jo žodžiai nuskamba nemaloniai, — dažniausiai tai yra mūsų pačių labui. Tuo griežtu pamokymu brolis Frostas parodė, kaip labai jam rūpi Jehovos organizacijos gerovė ir kaip stipriai jis myli bendratikius. * Būtent dėl to anie keturi broliai jį taip ir pamilo.

Iš dievobaimingų savo draugų daug ko pasimokome, o tai mums padeda tapti artimesniais draugais ir su Jehova. Tarnaudami Vokietijoje misionieriai susipažino su tiek ištikimų brolių ir sesių, kad net sunku būtų visus išvardyti, ir iš jų pasisėmė daug gera. Nemažai jie išmoko ir vienas iš kito. Ričardas pasakoja: „Lovelis jau turėjo šiokius tokius kalbos pagrindus ir jam neblogai ėjosi, bet mums buvo tikrai nelengva. Kadangi iš mūsų visų Lovelis buvo vyriausias, jis tiesiog savaime tapo patarėju kalbos ir kitais klausimais.“ Reimonas prisimena: „Kaip apsidžiaugiau, kai praėjus metams nuo mūsų  atvykimo į Vokietiją vienas brolis iš Šveicarijos pasiūlė per pirmąsias atostogas apsistoti jo vasarnamyje. Dvi savaitės poilsio ir jokios vokiečių kalbos! Bet visai pamiršau apie Lovelį. Jis primygtinai siūlė kas rytą dienos citatą skaityti ir aptarti vokiškai. Mano dideliam nusivylimui, jis nenusileido. Tačiau mums tai buvo vertinga pamoka: klausyti žmonių, kurie linki tau gero, verta visuomet, net jei kartais su jais ir nesutinki. Toks požiūris per daugelį metų mums labai pagelbėjo, dėl to buvo lengviau laikytis ir teokratinių nurodymų.“

Šie keturi draugai taip pat išmoko įžvelgti vienas kito gerąsias savybes, netgi, kaip sakoma Filipiečiams 2:3, „nuolankiai [laikyti] kitus aukštesniais už save“. Todėl neretai, iškilus kokiam sudėtingam reikalui, Ričardas, Reimonas ir Lovelis vienbalsiai sutardavo, kad geriausiai viską gali sutvarkyti Bilas. Lovelis prisimena: „Kartais, norint išnarplioti kokią painią situaciją, reikėdavo imtis drastiškų ar ne itin malonių priemonių. Tokiu atveju kreipdavomės į Bilą. Jis turėjo ypatingą sugebėjimą spręsti keblius reikalus. Nors visi žinojome, ką ir kaip reikėtų daryti, tik jam vienam netrūkdavo drąsos ir įgūdžių to reikalo imtis.“

Ilgainiui broliai vienas po kito nusprendė kurti šeimas. Jų tarpusavio draugystės pagrindas buvo meilė Dievui ir troškimas atsidėti jo tarnybai, todėl visi pasiryžo ieškoti tokių sesių, kurios pirmenybę teikia Jehovai. Tarnaudami visalaikiais evangelizuotojais broliai įsitikino, kad duoti visuomet yra palaimingiau nei imti ir kad asmeniniai siekiai jokiu būdu neturi būti svarbesni už Karalystę. Todėl į žmonas jie rinkosi tokias seses, kurios jau buvo atsidėjusios visalaikei tarnybai. Šitaip susikūrė keturios tvirtos ir laimingos šeimos.

Kad draugystė arba santuoka būtų išties patvari, šalia visada turi būti ir Jehova (Mok 4:12). Nors Bilo ir Reimono antrąsias puses jau pasiglemžė mirtis, abu broliai su džiaugsmu prisimena praėjusius metus bei ištikimų žmonų paramą. Lovelis ir Ričardas tokia parama tebesidžiaugia iki šiol, o Bilas susituokė iš naujo. Bet ir šį kartą sutuoktinę jis pasirinko taip, kad galėtų tęsti visalaikę tarnybą.

Bėgant metams broliai gavo kitus paskyrimus, tad jiems teko keisti ir tarnybos vietą. Daugiausiai jie tarnavo Vokietijoje, Austrijoje, Liuksemburge, Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose. Keturi bičiuliai todėl nebegalėjo drauge leisti tiek laiko, kiek norėtų. Tačiau net ir didžiuliai atstumai nesukliudė jiems visuomet palaikyti ryšį, dalytis savo džiaugsmais ir kartu liūdėti ištikus nelaimei (Rom 12:15). Tokia bendrystė yra nepaprastas lobis ir nieku būdu negalima jos laikyti savaime suprantamu dalyku. Draugai — nuostabi Jehovos dovana (Pat 17:17, Brb). Nūdienos pasaulyje tikras draugas yra retenybė. Bet krikščionis  gali jų turėti toli gražu ne vieną. Mes, Jehovos liudytojai, džiaugiamės bičiulyste su bendratikiais iš viso pasaulio, o svarbiausia — artima draugyste su Jehova ir Jėzumi.

Šiems keturiems draugams, kaip ir daugeliui iš mūsų, gyvenimo kelyje pasitaikė visokiausių sunkumų: teko ištverti sutuoktinio netektį, grumtis su sunkia liga, prižiūrėti pagyvenusius tėvus, auginti vaikelį neapleidžiant visalaikės tarnybos, įveikti nuogąstavimus gavus naujas teokratines užduotis, o dabar dar ir pakelti senatvės naštą. Tačiau šie broliai iš patirties žino, kad draugai — tiek šalia, tiek ir toli esantys — visiems, kas myli Jehovą, yra pasiruošę ištiesti pagalbos ranką užklupus bet kokiems išmėginimams.

Kaip nuostabu, kad šie broliai Jehovai pasiaukojo dar visai anksti. Lovelis pasikrikštijo aštuoniolikos, Reimonas — dvylikos, Bilas — vienuolikos, Ričardas — dešimties. Būdami 17—21 metų amžiaus jie ėmėsi visalaikės tarnybos. Broliai pakluso raginimui, užrašytam Mokytojo 12:1: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis.“

Jeigu esi jaunas brolis, kodėl gi ir tau neatsiliepus į Jehovos kvietimą atsidėti visalaikei tarnybai? Dėl jo malonės tada patirsi apsčiai džiaugsmo. Galbūt, kaip ir anie keturi draugai, tarnausi rajono, srities ar regiono prižiūrėtoju, darbuosiesi Betelyje, būsi filialo komiteto narys, dėstysi Karalystės tarnybos ar pionierių kursuose, sakysi kalbas tiek mažuose, tiek didesniuose sambūriuose. Šie broliai jautė tikrą pasitenkinimą, nes žinojo, kad savo triūsiu padėjo tūkstančiams bendratikių. Ir visa tai jiems buvo įmanoma tik todėl, kad dar jaunystėje priėmė meilingą Jehovos kvietimą tarnauti jam visa siela (Kol 3:23).

Šiandieną Lovelis, Ričardas ir Reimonas vėl kartu tarnauja Vokietijos Betelyje, dabar įsikūrusiame Zelterso miestelyje. 2010-aisiais Bilas, deja, mirė. Tuo metu jis tarnavo specialiuoju pionieriumi Jungtinėse Valstijose. Beveik šešiasdešimt metų trukusią nuostabią keturių brolių bičiulystę išardė mirtis. Tačiau mūsų Dievas, Jehova, niekada nepamiršta savo draugų. Galime būti tikri, kad valdant jo Karalystei, kiekviena draugystė, kurią nutraukė mirtis, bus atkurta.

Prieš pat savo mirtį Bilas rašė: „Apmąstydamas visus šešiasdešimt mūsų draugystės metų, negaliu prisiminti nė vienos nemalonios akimirkos. Mūsų bičiulystė man visuomet buvo labai brangi.“ O trys jo draugai, aiškiai turėdami omenyje viltį sulaukti naujojo pasaulio, skuba pridurti: „Visi tie metai — tik gera pradžia.“